Turkiško "svetingumo" ypatumai (2 VIDEO) (11)

Po Argentinos nužudymo, atrodytų, sustojo laikas. Jis vėl pradės eiti tik tuomet, kai Lietuvos-JAV rungtynių arbitras išmes ginčo kamuolį. Iki tol -- visi pokalbiai čia, Stambule, slampinėjimai ir stoviniavimai baigiasi ta pačia malda krepšinio dievams.

Tiesa, yra vienintelis dalykas, kuris šiek tiek atitraukia mus nuo pamaldų. Tai santykių su mūsų baru realybės šou. Istorija, verta verslo tinklaraščio puslapio.

Pradžioje -- įvadas į verslo tradicijas Stambule. Tokiam reiškiniui rusakalbiai turi gerą apibūdinimą: naj**** klienta svoego.

Grįžtam vietiniu taksi į viešbutį, sirgalių grupei nupirkę bilietų į U2 koncertą anądien. Vienas mūsų, sėdėjusių priekinėje sėdynėje, lieka atsiskaityti su taksistu, kai mes išlipame. Sako, 18 lirų. Ok, duoda lietuvių keleivis turkui 50 lirų ir sekundę žvilgteli į savo piniginę, gal netyčia turės mažesnę kupiūrą. Pakelia akis, o turkas sako -- duok dar pinigų. Ir laiko taksistas rankoj 5 liras. Koperfieldas su išpūstom akim. Po keletą minučių trukusių aiškinimųsi keleivis išlipo nusileidęs taksistui, nes gal gi susipainiojo pats -- gi pasitaiko. Tačiau tuomet, kai taksi padangų vėžės jau buvo ataušusios, keleivis susiskaičiavo savo piniginės balansą ir visiems paskelbė -- tikrai apgavo. Nuostolį nurašėm į “turistinius mokesčius”.

Kitą dieną buvom atsargesni. Todėl važiuodami į areną pardavinėti nereikalingų bilietų su taksistu deramės iš anksto. 15 lirų iki vietos, aišku? Ir kad būtų aiškiau žmogui, nesuprantančiam angliškai, parodome dešimt pirštų ir po to dar penkis. Supratai? Turkas linkteli ir mes sėdam.

Pakeliui į areną taksistas sugeba pasiklysti. Žinoma, žemėlapiais ar navigacija jis nesinaudoja. Jo kolegos -- taip pat, kiek stebėjome. Miestas -- 4-5 kartus didesnis už Lietuvą (pagal gyventojų skaičių). Taigi mūsų taksistas tris kartus stoja pasiklausti kelio ir vis nesugeba atsiminti arenos pavadinimo (čia didžiausia arena Stambule, jei ką. Kaip mūsų “Siemens”). Todėl prašo, kad parodyčiau rungtynių bilietą, kur užrašytas tas pavadinimas (“Sinan Erdem”). Parodau, bet jis neatsimena. Nenorėdamas jam atiduoti bilieto net trumpam, lipu su juo iš taksi ir lydžiu mūsų trumpos atminties vairuotoją į pakelės restoranus, kur jis klausinėja . Paradoksalu, bet niekas nežino, kur ta arena. Tačiau vienas žmogus žinojo, ir mes pagaliau ratais pasiekiame kelionės tikslą.

Duodu taksistui 15 lirų ir dėkoju už pavėžėjimą. “Ne, ne, -- sako, - duok 25 liras”. “Baik juokus, gi tarėmės už 15!” -- rėkiam taksistui jau trise. Rėkiame visokiom kalbom, vis tiek taksistas angliškai nesupranta. Taksistas demonstruoja mosikuodamas delnais, kaip mes sutarėme dėl 25 lirų: dukart po 10 ir dar 5. Siunčiam taksitą toli toli, palieku 15 lirų ant “bardačioko” ir lipam lauk iš taksi. Taksistas bando mane suturėti už rankovės. Nepavyksta. Trenkiam durelėmis. Taksistas rėkia ir berėkdamas demonstratyviai išmeta liras pro langą.

Vienas mūsiškių, tasai, kurį per televizorių matote su vilko kauke, grįžta ir pakelia nuo žemės 15 lirų. Pinigai juk nesimėto, ar ne taip? Taksistas tuo tarpu vos mūsų nepervažiuoja darydamas posūkį ir sustodamas aikštelėje šalia. Tuoj, galvojam, sulėks turkai ir turėsim problemų. Paimu iš vilko liras ir nešu taksistui. Sakau, imk tas liras, tu jas užsidirbai, nemėtyk čia pinigų ir nebandyk mūsų apgauti. Įkišu jam pinigus į ranką ir atsitraukiu per saugų atstumą.

Rėkiam mes ant turko, turkas ant mūsų. Po kurio laiko mes pradedam šaukti jam: “Call the police!”, bo esame įsitikinę savo teisumu. Aplinkui apspinta daugiau turkų. Vienas su FIBA pakabuku. Ačiū Dievui, šneka angliškai. Sakom, taip ir taip, jūsų tautietis bando apgauti. Kelionė nuo viešbučio iki arenos kainuoja šiaip 12-15 lirų, o tasai grybautojas nori 25. Turkų ratelis didėja. Mums kraujo temperatūra taip pat. Jaučiamės kovojantys ne dėl 10 lirų (18-20 Lt), o dėl žmogaus teisių būti neapgautam turkų. Ir staiga prisimenam, kad grybautojas važiavo išjungęs taksometrą. Sakom tam FIBA žmogeliui -- jūs patikrinkit! Kadangi greitai turkų rateliui paaiškėja, kad nėra ko tikrinti, tasai FIBA gelbėtojas leidžia mums eiti su žodžiais, maždaug: “You are clear”. Mums besidžiaugiant pergale grybų kare, pravažiuodamas taksistas dar spėja parodyti kai kuriuos pirštus.

Turistinių mokesčių jie susigalvoja labai įvairių. Dvigubos sąskaitos restorane (priskaičiuoja patiekalų, kurių neužsakinėjai), kai kurie meniu apskritai be nurodytų kainų -- pažiūri padavėjas į žalio turisto akis ir pasako skaičių. Mokėk. Ir t.t.

Ir štai mes atvykstame į viešbutį Stambule, kuriame gyvensime daugiau nei savaitę. Viešbutis turi restoraną, taigi niekam nėra abejonių, kur leisime didžiąją dalį savo laiko. Alus kainuoja 6 liras (Izmire už tą patį “Efes Pilsen’ą” mokėjom parduotuvėje 2,75, o baruose -- 3-4 liras), maistas taipogi brangokas, ta proga keletas delegatų sutaria dėl visuotinių nuolaidų žaliems klientams. Paskelbiamas susitarimas -- nuolaidos galios tik tuo atveju, jei viską pirksime bare, o parduotuvinio alaus į lauko restoraną nesinešime. Nors žinome tiksliai, kad yra kažkoks turkiškas įstatymas, kuris draudžia drausti vartoti atsineštinius gėrimus. Na, bet sutariame. Alus pradeda kaštuoti 3,5 liros.

Tačiau nuolaidos -- dar ne viskas. Aptarnavimas -- yra viskas. O aptarnavimas pasitaikė siaubingas. Taip, mūsų čia šimtas, betgi Gazis Izmire susitvarkė ir su dvigubai didesne gėrikų-valgytojų armija. Dar ir pašokdavo mums iš laimės, kad turi tokius nuostabius ir tiek daug klientų:

Kas yra siaubingas aptarnavimas? Kai priima užsakymą ir jį pamiršta. Kai atneša ne tai, ką užsakinėjai. Kai lauki pusantros valandos vištos sparnelių. Kai aiškini angliškai nemokančiam padavėjui, kuo skiriasi “chicken wings” nuo “chicken kebab”. Kai per viešbutinius pusryčius neleidžia atsisėsti lauke (paklausus kodėl, jie vis kartoja “problem”). Kai stalo įrankius tenka skolintis (nes jų neatneša, o valgyti tai norisi). Kai tenka mokyti padavėjus matematikos, nes jie neskiria sudėties nuo daugybos. Kai sąskaitą atneša anksčiau už patiekalus. Kai sumoki padavėjui, o jis dingsta su grąža (pradėjus aiškintis, kur su pinigais dingo toks mažas padavėjas, restorano savininkas porina, kad tasai mažas padavėjas šiandien nedirba). Ir t.t.

Mes iš tiesų stengėmės. Išsiaiškinome, kur laikomi įrankiai, ir patys juos atsinešdavome. Suradome tą vagiliaujantį padavėją ir parodėme savininkui. Nepykdavome, kai aštuoniems atnešdavo vieną meniu. Kartodavome užsakymus po kelis kartus, kol gaudavome tai, ko prašėme. Perskaičiuodavome kiekvieną sąskaitą ir paaiškindavome matematines klaidas. Ir t.t.

Ir štai po rungtynių su Argentina grįžtam autobusais į viešbutį, matome -- restoranas uždarytas. Stalai lauke sukrauti vienas ant kito, viduje tamsu. Kas nutiko?

Pasirodo, kažkas iš sirgalių lyg sulaužė susitarimą, t.y. atsinešė bonką alaus ar ko kito į lauko restoraną, dėl ko baras ėmėsi numatytų sankcijų. Panaikino mums visas nuolaidas ir apskritai užsidarė. Švęskit savo pergalę kur norit!

Jokių problemų. Už kokių 40 metrų yra sudaniečių naktinis taškas. Ten alus po 2,5 liros. Yra ir kitokių gėrybių. Greitai visos gėrybės atsidūrė prie įėjimo į viešbutį. Stalų, kėdžių neturim, tačiau jų mažiausiai reikia. Dainos, skanduotės, “Lietuva, Lietuva!”. Žinoma, originalūs pasirodymai:

Vienas viešbučio gyventojas, kuriam pasisekė turėti langą į mūsų pusę, jį atsidarė pasižiūrėti, kas gi čia vyksta. Ta proga padainavom jam kažką asmeniškai.

Policija atvažiavo tik po kokių trijų valandų. Maždaug apie trečią. Pasišnekėjo su restorano atstovu. Ir liepė… atidaryti restoraną O kadangi policija buvo mūsų pusėje, jau būdami restorano viduje paprašėme muzikos. Lietuviškų CD turėjome

Tačiau šiandien restorano sankcijos tęsiasi. Jokių nuolaidų. Ta proga valgom kaimyniniuose restoranuose, o gėrimus perkam pas sudaniečius. Netrukdomi vartojame savo lauko restorane, gi įstatymai -- mūsų pusėje.

Tik nesuvokiam -- koks biznis iš tokių sankcijų? Tik nesakykite, kad čia kultūriniai niuansai: kai viešėjome Izmire, mūsų Gazis (meiliai vadinome jį Kaziu arba Kaziuku), vietinio restorano bosas, nekėlė jokių vėjų dėl parduotuvinio alaus. Nes greitai paskaičiavo, kad kol lietuvis vartoja savo atsineštą alų, tol valgo kalmarus, žuvį, sparnelius ir kebabus iš Kazio virtuvės. Visą savaitę.

Kur švęsime po rungtynių su Amerika, kol kas neaišku.

http://www.commonsense.lt