Turinas ir krepšinis – nesuderinamų žodžių kombinacija (18)

Sveiki, atėjo laikas antram pasakojimui apie kelionę Vilnius-Ryga-Paryžius-Turinas – nuotykių kur kas daugiau nei pirmąją dieną, tačiau jau rytoj grįžtame į normalų ritmą ir kalbėsime daugiausiai apie krepšinį.

Bet apie viską nuo pat pradžių. Vakar pasakojimas baigėsi likus porai valandų iki Prancūzijos ir Lietuvos futbolo rinktinių dvikovos. Kaip žinia, prancūzai vėl šiaip ne taip sugebėjo įridenti vieną įvartį. Apmaudu, bet nuolat gintis prieš tokio lygio komandą yra beveik garantuotos bėdos.

Po rungtynių įvyko dar vienas nemalonus incidentas. Pasirodo norint patekti į spaudos konferencijų patalpą bei mišriąją zoną (mixed zone), kur galima pakalbinti žaidėjus, reikia turėti kažkokį mistinį lipduką, kurį turi visi prancūzai ir anaiptol ne visi žurnalistai iš Lietuvos. Derybos nepadėjo, o situaciją išgelbėjo kolega bendravardis, nepatingėjęs mums tų lipdukų atnešti :).

Iki, Paryžiau, iki, Stade de France – keliaujame į nieko bendra su krepšiniu neturintį Turiną. Nepaisant to, kad kai kurie lankytojai neabejojo mūsų sugebėjimais naudotis žemėlapiais ir apskritai orientuotis aplinkoje, viskas ne taip paprasta. Paklaidžioję pusvalandį ir pasidalinę įvairiomis mintimis, kuriomis kryptimis reikėtų judėti, nusiperkame rimtesnį žemėlapį, kuris, nors ir ne iš karto, padeda išvažiuoti į reikiamą pusę.

Nepaisant noro sutaupyti, geriausiu atveju sutaupome tik laiko, Turine atsirandame apie 9 valandą ryto. Pakeliui sumokame apie 80 eurų už kelius. Labiausiai nustebino 33 eurų mokestis už galimybę pravažiuoti per labai ilgą tunelį prieš sieną su Italija. Italai, beje, kur kas žmoniškesni – renka po keturis, tris ir po vieną eurą už atskirus ruožus.

Turinas pasitinka stipriu lietumi, viskas aplink pilka, pro rūką nesimato visiškai nieko. Pirmas įspūdis apie Turiną – pramoninis miestas, kur apie krepšinį žmonės nežino beveik nieko ir dėl to nesijaučia blogai. Šiaip ne taip atidavę nuomotą tanką nusprendžiame neberizikuoti ir į areną vykstame taksi. Taksistas neturėjo jokio supratimo apie tai, kad tokia arena Turine apskritai egzistuoja, bet su mūsų pagalba pasiekiame vietą.

Tiesa, prieš tai pirmąkart kažką normalesnio pavalgome, nors ir čia neapsiėjo be linksmybių. Kai mes su Erildu jau savo porcijas sudorojome, Tomas užduoda įdomų klausimą: „Tai aš visgi užsakiau tą vištieną ar ne?“ :). Mat italai niekur niekada neskuba.

Vaizdas prie arenos nedžiugina ir primena Vilniaus oro uostą – tuščia. Aptarnaujančio personalo daugiau nei žurnalistų ir turbūt daugiau nei žiūrovų, bent jau pirmą dieną. „Kiek laiko iki rungtynių pradžios? Pusvalandis? Arenoje gal dvidešimt žmonių“, - ši Tomo frazė pasako viską.

Populiariausia itališka frazė be abejonės – „no kapito“ (nesuprantu). Ją išgirdome gal penkiolika kartų.

Prie arenos gauname akreditacijas – prie jų taip pat nėra jokios eilės. Spaudos centro darbuotojai fotografuoja mus vietoje ir čia pat kabina mums leidimus ant kaklo. Tiesa, patekti į areną ne taip paprastą – visi siunčia ratais, bet laiko turime daug ir savo pasiekiame.

Pabaigai – įdomi naujovė. Transliacijos režisieriai filmuoja kaip komandos atvyksta į areną, vėliau parodo vaizdus iš rūbines prieš rungtynes.

Netrukus prasidės Dinamo – Hemofarm dvikova, todėl pratęsime jau rytoj. Dominančius klausimus galite rašyti komentaruose, o jei norite diskutuoti – prašome į konferenciją.

P.S. apie Lietuvos ryto pasirodymą - rytoj.