Trijų krepšininkų žygis į klubų vadovybes: nuo sėkmės tvirtoje organizacijoje iki spaudimo, iššūkių bei klaidų (6)

Birželio 10 d., 15:02
2017 m. trys buvę krepšininkai ėmėsi naujų pareigų krepšinyje (BNS nuotr.)
2017 m. trys buvę krepšininkai ėmėsi naujų pareigų krepšinyje (BNS nuotr.)
Gabrielė Miknevičiūtė

Baigę krepšininkų karjeras vyrai pasirenka skirtingus kelius: vieni nusprendžia tapti treneriais, kiti pasirenka darbą klubų vadovybėje, o treti sportą nustumia į šoną ir imasi naujų gyvenimo veiklų.

Šįkart Krepsinis.net portalas aprašo tris skirtingus buvusių krepšininkų, po karjeros 2017-aisia įžengusių pro biuro duris, scenarijus.

Donatas Zavackas daugiau nei 20 metų trukusią žaidėjo karjerą baigė tais pačiais metais ir jau rudenį jam buvo patikėtos Klaipėdos „Neptūno“ sporto direktoriaus pareigos.

„Kažkokių minčių visada buvo, kad noriu likti krepšinyje. Buvo kažkada pamąstymų: ar rinktis trenerio darbą, ar eiti į ofisą. Mintys visada sukosi, o čia pasitaikė situacija, kai sulaukiau pasiūlymo ir greitai turėjau apsispręsti, ką daryti toliau.

REKLAMA

Niekada nieko panašaus nebuvau daręs, bet nemanau, kad buvo labai sunku adaptuotis. Tik gal situacija buvo tuo metu nedėkinga, klubas buvo nežinomybėje. Bet kadangi krepšinyje buvau daug metų, pažinojau ne vieną agentą ir krepšinio žmogų, bendras supratimas buvo. Transformacija buvo labiau įdomi nei sunki“, – prieš trejus metus vykusias permainas prisiminė jis.

Vos prisijungęs prie komandos D.Zavackas išvydo, koks iš tiesų rimtas darbas jo laukia. Pietų miegą jau pakeitė rimta veikla, o vakarais telefonas netildavo iki vėlumos. Vis tik kelių mėnesių pakako, kad prie naujos rutinos pavyktų įprasti.

„Tas sėdėjimas biure pradžioje buvo naujiena: buvai įpratęs prie kitokio režimo – ryte treniruotė, vakare treniruotė ir pietų miegelis per vidurį. O čia skambučiai netildavo ir iki vidurnakčio, visokių situacijų būdavo. Persiorientavimas šia prasme buvo sunkesnis, nes nebuvau įpratęs, kad kažkas tau skambina ir 23, ir 24 val. nakties. Bet prie visko priprantama“, – šypsosi jis.

Javtokas, Motiejūnas Javtokas, Motiejūnas

REKLAMA

Robertas Javtokas 2017-ųjų vasarą tokių pačių pareigų Kauno „Žalgirio“ ekipoje.

„Paskutinius dvejus karjeros metus jau supratau, kad greitai ateis paskutinioji (Šypsosi). Visada galvojau, ką daryti toliau, nes žinojau, kad pasiėmus atostogas nuo krepšinio metams ar dvejiems, kaip kai kas daro, bus išvis sunku sugrįžti. Niekada neturėjau svajonės kaip Šaras būti treneriu – vienintelis dalykas, ką galvojau, kad nebent galėčiau treniruoti žaidėjus individualiai. Visada norėjau dirbti labiau klubo struktūroje ir valdyme“, – prisiminė jis.

Vis tik R.Javtoko situacija buvo kita: darbas „Žalgiryje“ buvo ramesnis ir reikalaujantis mažiau streso dėl to, kad šalia buvusio krepšininko buvo būrys savo srities profesionalų – pradedant Pauliumi Motiejūnu ir Šarūnu Jasikevičiumi bei baigiant teisės ar finansų skyrių specialistais bei daugeliu kitų. O ir pagrindinių sprendimų našta teko ir tenka ne ant jo vieno pečių.

„Kai sėdi salėje, sportuoji, viskas atrodo paprasčiau. Kai pradedi žiūrėti iš klubo pusės, viskas vėl yra kitaip. Kai buvau žaidėjas, nesupratau, kodėl kas kaip daroma. Atrodo, kažkas pasakė, kad rėmėjų reikia ir jie atsiranda – pinigai duoti. Viskas atrodė žymiai paprasčiau.

REKLAMA

Kartais lazdavoja į rūbinę atėjus, kad pakilai į ofisą, tai kitaip mąstai, bet stengiuosi mąstyti sąžiningai tiek iš žaidėjų, tiek iš klubo pusės. Nebūtinai sprendimas gali patikti vienai ir kitai pusei, bet diskutuojame su Pauliumi, sakau jam: būčiau žaidėjas – daryčiau taip. Todėl ir kalbamės, ieškome, kas geriausia abiem pusėms“, – apie atradimus naujose pareigose kalbėjo jis.

O ir bėgant laikui R.Javtokas juokiasi supratęs, kad trenerio profesija vis tik buvo ne jam: „Jei kažkas paprašytų pastovėti gynyboje, ranką iškėlus – mielai, bet treniruoti, atleiskite, nesu tam gabus. Tam turime gerus trenerius“, – juokėsi jis.

R.Javtokas pripažįsta, kad darbus jam palengvino ir profesionalai šalia, ir gerai pažįstamas kolektyvas. Būtent Kaune aukštaūgis sužaidė paskutiniuosius karjeros sezonus 2011–2017 m. ir visus žalgiriečius pažinojo kaip gerus savo bičiulius.

„Kadangi aš šioje organizacijoje pakilau į viršų, tai buvo lengviau – daug ką pažįsti, daug ką žinai. Esant bet kokiam klausimui ar problemai, visos durys atsidaro, visi padeda spręsti kilusią problemą“, – sako jis.

Kleiza Kleiza

REKLAMA

Dar kitokia situacija susiklostė Linui Kleizai, kuris įžengė į Vilniaus „Rytą“ kaip dalininkas ir sporto direktorius po skambių klubo vasaros permainų, kuomet vedliu tapo Antanas Guoga.

Prisiminęs tą laikotarpį L.Kleiza sako, kad situacija komandoje vertė greitai mokytis ir žaibiškai priimti sprendimus. Tuo tarpu treneris Rimas Kurtinaitis tapo tuo žmogumi, kuris buvo didele pagalba jam naujose pareigose.

Turėjęs patirties ir Europoje, ir Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA), L.Kleiza galėjo atsirinkti, kokius modelius norėti pritaikyti savo organizacijoje tiek iš vienos, tiek kitos rinkos.

„Aišku, viskas užtrunka, bet mūsų Lietuvos organizacijos nėra tiek sudėtingos kaip NBA, tai perėjimas nėra tiek sunkus. Nedirbau grynai ofisinio darbo, turėjome direktorių, kitus žmones, atsakingas buvau labiau už sportinius dalykus.

Visada norisi, kad tik atėjus būtų iš ko mokytis. Šalia manęs buvo geras, patyręs treneris Kurtinaitis, kurį žinau nuo vaikystės. Iš jo galėjau daug išmokti. Būčiau norėjęs gero GM’o šalia, bet deja, to nebuvo, reikėjo išmokti sprendimus atlikti greitai ir pačiam. Tas yra sudėtinga.

REKLAMA

Su treneriais susidirbome gerai ir nebuvo jokių ego konfliktų. Kai pinigų nėra daug, mano nuomone, visada reikia sutarti visiems. Čia nėra NBA, kad perki ir perki, kuo geresnį žaidėją nusiperki – tuo geresnė komanda, ten treneriai įtakos neturi. O čia treneris turi būti įtraukiamas, sprendimai turi būti priimami kartu.

Bet NBA yra kitas pasaulis, Europa po truputį eina link to, visi supranta, ką reiškia žaidėjai. Nebėra to seno požiūrio, kad organizacijos turi būti atsiskyrusios nuo žaidėjų. Manau, kad visi puikiai gali sugyventi, nes vieni be kitų nieko padaryti negalėsime. NBA yra vien žaidėjų lyga, bet nepalyginsi situacijų, kai ten yra 30 skautų, 5 vadovų asistentai, dar kažkas. Prie manęs nebuvo nieko“, – greitai išmoktas pamokas prisiminė L.Kleiza.

Vis tik kaip vyrams sekėsi suprasti, kad nuo šiol jų pareigos – kitos, ir aikštėje esantys žaidėjai dabar jiems nebe komandos draugai ar bičiuliai, o kartu ir daugiau ar mažiau pavaldiniai?

Visi trys buvę krepšininkai tvirtina, kad supratimas ateina palaipsniui, o geras ryšys su pažįstamais žmonėmis visada yra labiau privalumas negu trūkumas.

„Tu gali nuspėti, kaip mąsto žaidėjas, kokius žingsnius jis darys, ko jis nori, ko tikisi. Bet kita vertus, reikia nuo kažko atsiriboti, nes tai – tavo darbo dalis ir žaidėjas turi suprasti, kad tu – nebe krepšininkas, o vadovaujantis asmuo, kuris turi atskaitomybę prieš klubą bei miestą.

REKLAMA

Labai artimų bičiulių klube neturėjau, bet su visais neblogai sutardavau. Gal kažkuriems žaidėjams buvo sunkiau persiorientuoti, kad esu nebe krepšininkas ir turiu priimti atitinkamus sprendimus. Vieni gal susitvarkė su tuo lengviau, o kitiems buvo sunkiau. Bet daug kas iškart suprato, kad tai – darbas, gali ir griežtesnį žodį pasakyti, bet taip stengiesi padaryti kažką gero miestui“, – sako D.Zavackas.

„Tie, su kuriais esu nemažą laiką žaidęs pats, ir liko vadinami draugeliai, bet kai ateina reikalas, kai reikia kalbėti, tai ir vyksta. Nebuvo situacijos, kad reiktų kažkam sakyti „You are fired“ („Tu atleistas“ – liet.) ar kažką tokio. Visi santykiai likę geri, o atėję nauji žmonės į tave žiūri kitaip nei senbuviai, bet tai natūralu.

Manau, kad geri tarpusavio santykiai yra privalumas, nes gali pasikalbėti atvirai. Visi – profesionalai, nebe vaikai, kad kažką nuslėptų. Gali diskutuoti, pateikti argumentus iš klubo pusės, nes vis tiek dabar jau žiūriu iš komandos perspektyvos, kita vertus gali suprasti ir žaidėjus.

Diskusijos padeda geriau suprasti bet kokią bėdą, žaidėjai žino, kad pasipasakojus nebūtinai aš bėdą ištransliuosiu visiems, gal padėsiu išspręsti viską kitaip“, – mano žalgirietis R.Javtokas.

REKLAMA

„Visi profesionaliai žiūri į visus santykius. Nebėra toks bendravimas, kaip žaidžiant, bet dėl to niekada jokių problemų nekilo, čia – gal lengviausia dalis. Kai baigi žaisti, turi pats suprasti, kad nebesi krepšininkas – tas gal sunkiau. Bet aš eidamas į „Rytą“ tą supratimą jau turėjau – kitaip ėjęs į klubą nebūčiau“, – sako L.Kleiza, karjerą baigęs 2015-aiais Milane.

Butkevičius, Zavackas Butkevičius, Zavackas

Stojant prie naujų pareigų, autoritetą užsitarnauti kartais užtrunka laiko. Vis tik visi trys buvę žaidėjai sako, kad nuo pirmos dienos į juos klube buvo žvelgiama pagarbiai, o nei iš žaidėjų, nei iš kolegų kreivų žvilgsnių į nepatyrusius naujokus jie nesulaukė.

„Tas autoritetas formuojasi visą gyvenimą – arba tu jį įgauni, arba ne. Bet ne autoritetais čia matuojiesi. Nesu pirmas žmogus komandoje, kuris priima sprendimus, manau, visi tai supranta. Bet viskas yra gerai – nėra, kad kažkas neklauso manęs.

REKLAMA

Nuo pirmos darbo dienos mano pareigos kokios buvo, panašios ir liko. Tik gal žinių padaugėjo ir pagalbininkų turiu daugiau: seniau nebuvo nei skauto, nei analitiko, nei dublerinės sistemos pagrindinio žmogaus. Dabar, kai viskas atsirado, yra dar lengviau dirbti.

Jei iš pradžių buvo nauja viskas, prie ko prisilieti, tai dabar, kai yra su kuo pasitarti, kažką sugalvojęs gali diskutuoti valandą ir taip prieiti sprendimą. Viskas sprendžiasi kitaip. Bet manau, kad šiame darbe mokysiuosi dar ilgai “, – teigia R.Javtokas.

Pradėjus eiti naujas pareigas ir kamuolį numetus į šoną, reikėjo mokytis ir naujų dalykų. Kitokio bendravimo su agentais, derybų, kompromiso ieškojimo, gebėjimo įtikinti talentingus žaidėjus, kad jie turėtų rinktis būtent šią organizaciją.

Jei R.Javtokas gerus mokytojus turėjo šalia, tai L.Kleiza daugumą dalykų turėjo narstyti pats, o D.Zavackas buvo pasitelkęs ir ankstesnes pažintis buvusioje savo agentūroje ar kituose klubuose, kad reikalūs išmanantys žmonės patartų, kaip geriausiai būtų spręsti vieną ar kitą klausimą. Kartais žinių spragas pildyti tekdavo ir literatūra ar vaizdo seminarais.

„Su žaidėjais nebuvo tiek daug pokalbių, nes šiais laikais jie stengiasi bendrauti per savo atstovus – agentus. Aišku, būdavo asmeninių skambučių, kai norėdavai įtikinti kažką atvykti žaisti į Klaipėdą, manau, tai populiari praktika.

REKLAMA

Kai pradedi dirbti, supranti, kad yra įvairių niuansų, kurie ne visada nuo tavęs priklauso. Ir tvarkaraščių derinimas, ir kiti dalykai. Žaidžiau ne viename klube, mano karjeroje pasitaikė tikrai neblogų organizacijų, teko pasikalbėti su keliais vadovais, kaip kai kurie dalykai yra daromi.

Tai išeinant iš klubo tų žinių be abejo padaugėjo, lyginant su tuo, kas buvo pradžioje. Įsivažiuoji ir supranti, kaip ką daryti. Bet visada turėjau viziją, kaip noriu matyti klubą po kelerių metų – manau, tą viziją turi kiekvienas, ateinantis dirbti. Turi mąstyti į priekį bent porą sezonų“, – pastebi D.Zavackas.

Kleiza, Parachovskis Kleiza, Parachovskis

L.Kleiza dvejopai prisimena savo trejus metus sostinėje: viena vertus, lengva dirbti nebuvo tiek dėl vidinių, tiek dėl išorinių įtakų, o ir paties „Ryto“ vardo, kita vertus, 2019 m. pavyko nužygiuoti iki Europos taurės ketvirtfinalio bei iškovoti Karaliaus Mindaugo taurę. Jei ne traumos, kaip Chriso Kramerio, patirta Valensijoje, kas žino, koks būtų galutinis sezono rezultatas, dabar svarsto Linas.

REKLAMA

„Manau, daug ką pavyko nuveikti per tą laiką, linkiu, kad pavyktų ir kitiems. Mano antrais metais, manau, buvome arčiausiai titulų, jei nebūtume patyrę tiek traumų, kiek patyrėme, nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę. Kai prarandi 4 starto penketo žaidėjus, gale pasidaro labai sunku konkuruoti. Gerai pasirodėme Europos taurėje, laimėjome KMT, jauni žaidėjai augo, aišku, daug buvo pašalinio garso aplink. Turėjome gerą sezoną, bet buvome arčiausiai to, kad turėtume nuostabų sezoną“, – mano jis .

L.Kleizos pasididžiavimas – ateitį su „Rytu“ susiejęs jaunimas, kurio pavardes puikiai žino visi: Deividas Sirvydis, Marekas Blaževičius, Ąžuolas Tubelis, Augustas Marčiulionis. Todėl dabar matyti, kaip kai kurie šių žmonių jau palieka „Ryto“ sistemą, L.Kleizai yra gaila.

„Visada esu tos nuomonės, kad žaidėjas savo kainą gaus ar taip, ar taip, yra didžiausias dalykas pasirašyti kontraktus su jaunimu, kad naudinga būtų visiems.

Nežinau, kaip ir dėl ko, bet visi jauni žaidėjai patikėjo mūsų vizija ir nė vienas nepabėgo kitur, kol buvau komandoje. Ir jie tikrai patobulėjo. Turėjome geriausius talentus Lietuvoje, kurie būtų galėję tempti klubą toliau – planas buvo statyti viską ant jų, kai jie bus tam pasiruošę. Tik kai turime tokį žinių perteklių su naujienomis, agentais, soc. tinklais, yra kiti laikai augti, nei kai augau aš. Visi nori rezultato žymiai greičiau nei yra pasiruošę. Bet jie dėjo žingsnius į priekį ir šis sezonas kai kam jau būtų buvęs kertinis“, – mano jis.

REKLAMA

Kad pastaraisiais metais niekam nei žaisti, nei dirbti „Ryto“ klube lengva nebuvo vien dėl klubo vardo, ko gero mažai kas pasiginčytų. Tam pritaria ir L.Kleiza, priežasčių tam įžvelgiantys kelias.

„Yra daug žmonių, kurie labai nekenčia „Ryto“. Yra ir daug suprantamų priežasčių, kodėl, bet yra ir eskaluojama bei bandoma sukurti kažką šalia to. Daug prisidėjo ir tai, kad „Žalgiris“ per pastaruosius 3 metus su Jasikevičiumi stipriai šovė į viršų. Aš matau vieną žmogų toje organizacijoje, kuris pasikeitė – Šarūną, kuris tapo treneriu. Jiems ilgai užtruko išsikapstyti iki atkrintamųjų ir finalo ketverto – 20 metų.

Tai yra ilgas ir sunkus procesas, jei negali sau leisti tarpsezonio metu ir sezone išleisti 20–30 milijonų“, – teigia L.Kleiza.

Zavackas Zavackas

D.Zavacko ir L.Kleizos darbai „Neptūno“ ir „Ryto“ klubuose šį sezoną baigėsi taikiais ar ne visai išsiskyrimais. Tuo tarpu R.Javtokas vienintelis iš trejeto toliau yra sėkmingai funkcionuojančios ir Eurolygoje aštuntuke bei ketvertuke vietą vis turinčios „Žalgirio“ komandos narys.

REKLAMA

Prabėgus trejiems metams, kokių didžiausių pamokų įgauti pavyko?

„Jei pradėčiau dirbti dabar, būčiau žinių turėjęs daugiau. Smulkių klaidų yra pilna: ir dėl jaunimo sistemos, ugdymo, žaidėjų. Tai neišvengiama – klaidų daro visi. Bet kažko konkretaus, ką prisiminčiau iškart, kaip didelę klaidą, įvardinti negalėčiau“, – sako R.Javtokas.

„Vasarą darbas yra didžiausias, nes reikia surinkti medžiagą ir pateikti treneriui. Jau prieš prasidedant tarpsezoniui galvoji, ką tu matai komandoje, kaip ją įsivaizduoji. Jei treneris žinomas, daugmaž aptarinėji, kokie mūsų kontūrai kitam sezonui. Tokie dalykai yra kertiniai kiekviename klube.

Po to išlieka pagrindinis darbas – kaip tuos tikslus įgyvendinsi. Ar išliks žmonės, kuriuos esi nusimatęs pritraukti? Vasarą telefonas netildavo ištisai ir kartais tuos sprendimus reikdavo priimti labai greitai. Kartais – kai ko atsisakyti ir pereiti prie kitokios strategijos.

Plius, prisideda tvarkaraščių derinimas, jei žaidi Europos turnyre, ir skrydžių derinimas, kad klubas turėtų kuo lengvesnes keliones. Šiais metais gruodį mums teko kone visas rungtynes žaisti išvykoje, mano toks spėjimas ir buvo, kad tai palanku nebus. Bet kai kurių dalykų suvaldyti negali, nes sunku susiderinti su visomis pusėmis.

Kas dirba, tas klaidų neišvengia. Gal dabar stengčiausi atsiriboti kuo kai kurių žmonių, nes kai pradedi dirbti, atsiranda daug patarėjų. Dabar gal ateičiau su konkrečiomis mintimis: kaip, ką ir kada daryti. Nes vis tiek prabuvau klube beveik 3 metus, daugmaž žinau, kada kas prasideda, ateitį planuotis lengviau nei kai būni įmestas rugsėjį į patį sūkurį. Komanda buvo suformuota, bet tada sekė keli pasikeitimai, reikėjo vėl viską persižiūrėti. Nuo švaraus lapo pradėti gal yra paprasčiau, nes daug sprendimų gali priimti pats ir daryti taip, kaip tu matai“, – pastebi D.Zavackas.

„Daug ką daryčiau kitaip: nepriimčiau karštakošiškų sprendimų, kaip buvo su teisėjais ir kai kuriais pasisakymais. Viskas ateina su metais. Bet tuo metu klubas man labai rūpėjo, buvau ne vien sporto direktorius, bet ir bendrasavininkas, kitaip į viską žiūrėjau. Tai nebuvo vien darbas“, – atviras yra L.Kleiza.

Vis tik kol kas jis pats apie sugrįžimą į panašias pareigas negalvoja.

„Yra viena išskirtinė vieta – NBA, bet į JAV aš tikrai nenoriu važiuoti. Man Lietuvoje labai gerai gyventi.

O Europos klubuose viskas kitaip – pažiūrėkite, yra gal pora vadovų, kurie dirba klube, būdami kilę iš kitų šalių. Graikas Milane arba Maurizio „Fenerbahče“ – bet ir tai jis labai sunkiai gavo tą darbą. Visi yra suinteresuoti įdarbinti savo šalies žmones.

Girdėjau daug gandų, kad kursiu naują komandą, bet to tikrai nebus, nes tai yra juodoji skylė (Juokiasi). Kol krepšinis netaps verslu, o taip nebus ilgai, judėti į priekį bus sunku. Lietuvoje – tikrai ne, o didelis klausimas ir dėl Eurolygos. Vis tiek joje – antrarūšiai žaidėjai, nėra žvaigždžių, nes jos – NBA. Visa lyga stovi ant keturių žvaigždžių – kaip ir visata.

O Europoje to nėra, nors Eurolyga žaidžia labai gerą krepšinį, bet nežinia, ar tai yra komercinis produktas“, – mano L.Kleiza.

Padėkite mums kurti gerą turinį - tapkite Krepsinis.net rėmėju >>


6 komentarai
Naujausi komentarai (6)
Geriausiai ivertinti (6)
PRO komentarai (1)
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti

Tau gali patikti