Trejus metus Taivane dominavęs M.Kupšas: apie namų ilgesį ir nuo operacijos apsaugojusius lietuvių medikus (16) interviu

Šį sezoną Taivane rungtyniavo trys lietuviai: Egidijus Mockevičius, Edgaras Želionis ir Mindaugas Kupšas. Pastarasis skaičiavo ilgiausią etapą – trečią sezoną Kaohsiungo „Aquas“ klube.

33 metų 217 cm ūgio lietuvis per 34 minutes pelnė po 21,4 taško, atkovojo 10 kamuolių, blokavo 1,6 metimo, atliko 2,1 perdavimo ir rinko 22,9 naudingumo balo. Taip M.Kupšas buvo vienu ryškiausių žaidėjų lygoje.

Nepaisant dominavimo ir gerų metų, lietuvis neslepia, kad jau ilgisi namų ir kol kas nežino, kur tęs savo karjerą.

Kaohsiungo komanda pirmaisiais savo gyvavimo metais tapo lygos čempione, bet su kiekvienu sezonu rezultatai ėmė prastėsi ir šiemet „Aquas“ neperkopė pusfinalio.

„Viena vertus, dėl tęstinumo jautiesi saugiau, bet kita vertus, gal taip žaidėjai irgi nusiteikia, kad pralaimi ar laimi, stimulo nėra“, – dvi medalio puses, matant taivaniečių tęstinumą, išskiria jis.

Šiuo metu M.Kupšas poilsiauja Ispanijoje ir nesuka galvos dėl kito sezono. 

„Žmonėms atrodo juokinga, kai pasakau, jog pasiilgau žiemos ir sniego. Nes jau ketvirti metai nematau tokio paprasto dalyko“, – šypsosi aukštaūgis.

Kupšas

– Taivane viso praleidote trejus metus. Ar kažkiek sugebėjote jį prisijaukinti?

– Kuo toliau, tuo labiau atrodė: vėl ir vėl tas pats per tą patį. Tos masės irgi pabodo, norisi daugiau ramybės. Vis tiek pasiilgsti mūsų žemyno, čia žmonės kitokie, artimesni širdžiai. Pas juos žmonės kitokie charakteriu, jiems negali kažko užrėkti, tai taivaniečiai priima asmeniškai, galvoja, kad tu pyksti – čia kalbu apie krepšinio pusę. Jie greitai įsižeidžia ir nelabai tai pakelia.

Kitas skirtumas, kad jiems trūksta geresnio organizuotumo: su tuo pačiu butu buvo dalykų, reikėjo rasti čiužinį, jie lyg žino, kaip padaryti geriau, bet nepadarys. Reikia pastoviai klausti, domėtis, sakyti. Buvo daug fotosesijų, atrodo, atsportuoji ir dar eini kelias valandas fotografuotis vietoje to, kad ilsėtumeisi. Gal galima sudėlioti kitaip, nes gali atvykti iš ryto, bet laukti iki vakaro, kol tavo eilė ateis. Jie tik pasako „atsiprašau“ ir kitą kartą daro tą patį.

Kas dėl klubo, norėjosi, kad organizacija augtų, visas štabas, komanda, ne tik žaidėjai.

– Atrodo, kad Kaoshiungo gyvenimo ritmas jums nelabai lipo. Ar jis bent kažkiek jautėsi jums kaip namai?

– Pačiame mieste gal nelabai, bet žmonių, kuriuos sutinki, vis tiek pasiilgsti. Vis tiek kartu praleidome trejus metus. Kita vertus, per tą laiką labiau pasiilgsti Lietuvos nei kad Taivano, dabar grįžus į Europą (Šypsosi).

– Minėjote komandos augimą: pirmais metais, kai čia atvykote, tapote Taivano čempionais, šiais – net neperžengėte pusfinalio barjero. Ar pirmasis sėkmingas sezonas neužliūliavo organizacijos?

– Antrais metais aš gavau traumą sezono pabaigoje, šiais susižeidė pagrindinis įžaidėjas – teko imti kitą. Tai irgi atsiliepė. Bet manau, didžiausias skirtumas tarp pirmų metų, kai laimėjome, ir kitų, kad pasikeitė taisyklės lygoje. Buvo galima aikštelėje turėti daugiau legionierių nei dabar – du užsieniečius iš bet kur ir vieną iš Azijos. Vis tiek yra lengviau, kai gali bazinius tris žaidėjus turėti legionierius. Šiemet tokių buvo du – „pirmas“ ir „penktas“ numeriai.

Kai atvyksti po vasaros matosi, kokia yra vietinių reakcija, kiek jie patobulėjo. Atrodo, pora žingsnių padėta atgal. Nežinau, ar dėl atsipalaidavimo, ar nusiteikimo, kad geri yra, kad kažkaip laimėsime, kaip padarėme prieš dvejus metus. Sezono eigoje, atrodo, įsivažiuoji, tada viskas gerai, bet kartais to pritrūksta. Komanda stipriai nesikeitė: paėmė kelis jaunus, o senbuviai likę nuo pirmų metų.

Kupšas

– Kiek skiriasi įvairių Taivano komandų biudžetai?

– Mes būdavome gal treti pagal finansus. Daugiau pinigų turėjo DEA, kur žaidžia Želionis, taip pat „Beer“, kur buvo Cousinsas, jie mėtosi pinigais. Kiek teko žiūrėti, kaip priimami teisėjų sprendimai per rungtynes, atrodė, jog yra kažkas daroma specialiai, kad kažkuri viena komanda žaistų. Taip pat buvo ir pas mus pusfinalyje, kurį pralaimėjome.

Jautėsi akivaizdžiai viso sezono metu, buvo ir kalbų, kad jie tikrai bus finale ir laimės. Ne dėl to, kad turėjo super įspūdingą žaidėją, o dėl traktavimo iš lygos bei teisėjų pusės. Atrodė, žaidžiame su skirtingomis krepšinio taisyklėmis. Taip dalykai susidėjo ir sezoną baigėme anksčiau nei turėjome.

– Ar jūsų komandos valdžiai prastėjantys rezultatai kelia nerimą?

– Aišku, jie nėra patenkinti, būdavo ir susitikimų, ir ieškojimo įvairių sprendimų. Būdavo, kad ir man jie sakydavo po emocingesnių rungtynių, kad turiu būti ramesnis, šaltesnis – kaip ir sakiau, jie sunkiau priima karštesnį būdą. O karštas būdas yra iš noro laimėti. Bet po sezono sakė: svarbiausia, kad visiems būtų gerai, visi mėgautųsi krepšiniu, o pergalės kažkaip ateis. Jų gal toks būdas, kad ramiau į viską reaguoja.

– Ar taivaniečiai turi kažkiek panašumo su, pvz., japonais, kurie rodo ištikimybę savo žaidėjams, treneriams, nepaisant rezultatų, kurie gali netenkinti?

– Mūsų komanda taip, tai rodė irgi, norėjo turėti tęstinumą. Gal ir gerai, kad pirmais metais laimėjome, nes jie tikėjo, kad galime pasiekti kažką dar. Bet kitos komandos keitė nemažai, labiausiai – legionierius, bet ir vietinius. O pas mus per 3 metus viduryje sezono buvo atleistas tik vienas žmogus. Bet jis pats buvo toks, kur atleido dėl asmeninių bruožų, ne rezultatų. Viena vertus, dėl tęstinumo jautiesi saugiau, bet kita vertus, gal taip žaidėjai irgi nusiteikia, kad pralaimi ar laimi, stimulo nėra.

Kupšas

– Kaip Taivano lyga su metais kinta? Pernai joje buvo Dwightas Howardas, šiemet žvaigždė buvo Demarcusas Cousinsas.

– Žmonėms tokie žmonės patinka, nors Howardas pernai pritraukė daugiau dėmesio. Man keisčiausia, kai atvažiuoja buvę mega žvaigždės, o vietiniai leidžia jiems visai kitaip žaisti. Šie dalykai man nesuvokiami. Aš pats trejus metus čia praleidau, buvau vienas lyderių pagal taškus, bet nejaučiau jokios papildomos pagarbos iš lygos ar teisėjų – nė velnio. Žiūriu LKL, tai Jėzau Marija, atrodo, kad mūsų teisėjai pasaka.

– Andrea Trinchieri galbūt turėtų kitą atsaką jums.

– (Juokiasi) Kai pralaimi, aišku, nemalonu, būnant favoritu. Bet šiaip kai išvažiuoji kitur pažaisti, supranti, kokie geri Lietuvos teisėjai.

– Kokie yra jūsų kito sezono planai ir norai? Ar liksite ten pat?

– Kol kas didelių norų nėra, bet yra kalbų. Pati komanda nori, kad likčiau, bet žiūrėsime, kaip bus geriau. Gal išeis susiderint kažką ten, gal į Lietuvą grįšiu – kol kas poilsio ir persikrovimo laikotarpis. Stengiuosi per daug apie krepšinį nesukti galvos, nebent pažiūrėti LKL finalą. O kiti reikalai palikti agentui, jis turi daugiau darbo nei aš.

– Kam teiksite prioritetą: norui būti namie ar vis tik finansiniam faktoriui?

– Finansai nenusvertų, Lietuva yra Lietuva, vis tiek namai, draugai, šeima, viskas čia. Kuo ilgiau prabūni užsienyje, tuo labiau noras grįžti namo stiprėja. Žmonėms atrodo juokinga, kai pasakau, jog pasiilgau žiemos ir sniego. Nes jau ketvirti metai nematau tokio paprasto dalyko. Visi juokiasi, sako: ko čia pasiilgsi. Matysime, kaip čia bus, tikiuosi, viską susidėliosiu. Yra visokių faktorių, ne tik finansai, gal kažkur kūnas alinasi mažiau – į tai irgi norisi atsižvelgti.

– Jaučiate, kad sezonas Taivane fiziškai išsekina mažiau nei, pavyzdžiui, LKL, Utenoje, kur rungtyniavote pastarąjį sykį?

– Dabar pailsėjau savaitę po sezono ir atrodo, kad vėl galėčiau eiti žaisti. Šitas kaip ir gerai. Gal pats kūnas taip reaguoja. Nors pernai buvau traumuotas, turėjau pirmą tokią traumą per visą karjerą – trūko pėdos raištis, irgi kita situacija. O Lietuvoje kur papulsi, daug priklauso nuo treniruočių proceso, kiek žaisti. Taivane žaisdavau po 34 minutes, atrodo, turėtų jausti, bet viskas gerai.

– Kaip taivaniečiai rūpinasi žaidėjais traumų atveju?

– Stengiasi (Juokiasi). Yra reabilitacija, bet nepalyginsi su Lietuva. Man pernai padarė magnetinio rezonanso tyrimą, sakė, reikės operacijos. Bet grįžau į Lietuvą, sako: baik tu juokus, jei operaciją darysi, gali sezoną pamiršti. Sezonas praėjo be jokių skausmų, viską ramiai atžaidžiau. Kaip niekur nieko. Gal aš per didelis jų magnetui, ne taip gerai viską pamatė (Juokiasi). Tai ačiū Dievui, kad neklausiau taivaniečių ir nesioperavau.

„Ilgoji pertrauka“: Kaukėno klaidos ir kompetencija, Lietuva elite su Maksvyčiu, „Ryto“ abonementai, „Lietkabelio“ likę darbai, 20-mečių pasirodymas ir perspektyvos, žurnalistinė etika dėl situacijos Puerto Rike ir LKL klubų pinigai iš generalinių rėmėjų