Traumos užgrūdintas M.Pacevičius tikisi spindėti dar ryškiau: bandysiu vėl kažką iš naujo įrodyti interviu

Lietuvos krepšinio lygos (LKL), kurią remia „Betsson“, klubai jau pradėjo pasirengimą. Praeitą savaitę į treniruotes jau susibūrė ir „Šiauliai“.

Tai – viena iš retų komandų, kuri išsaugojo praeito sezono legionierių branduolį: Dayvioną McKnightą, Selimą Fofaną ir Cedricą Hendersoną. Iš lietuvių liko tik Dovydas Romančenko, prisijungė penki nauji veidai, tarp jų ir Martynas Pacevičius.

„Dirbame sunkiai“, – šypsosi jis, prisijungęs prie naujo klubo.

Trejus pastaruosius metus aukštaūgis atsiskleidė Klaipėdos „Neptūne“. Įspūdingą 2024–2025 m. sezoną sužaidęs 29-erių centras tikėjosi, kad kiti metai jam bus dar geresni, vis tik viską sujaukė trauma.

Dar lapkritį M.Pacevičiui plyšo kelio raištis, laukė ilga reabilitacija, bet balandį jis sugrįžo ant parketo.

„Nelengva, tačiau su kiekviena reabilitacijos diena buvau arčiau sugrįžimo ir saulė vis labiau švietė gyvenime. Džiaugiuosi, kad labai gerai pavyko atsistatyti, koja teisingai reagavo į krūvį, pavyko padėti komandai sukovoti atkrintamosiose, o galiausiai užsikabinome medalius. Viskas susiklostė visai neblogai“, – apie praeito sezono iššūkius sako jis.

M.Pacevičius rinkosi iš dviejų variantų – likti Klaipėdoje ar vykti į Šiaulius. Nors atsisveikinti pajūriu buvo sentimentalu, jis pasirinko Dariaus Songailos kariauną.

„Bandysiu vėl iš naujo kažką įrodyti po traumos“, – sako jis.

– Vos prisijungėte prie naujo klubo – iškart tapote jo kapitonu.

– Darius sakė, kad puikiai galiu komunikuoti su chebryte, palaikau gerą ryšį, palaikau lengvą kalbą ir su legionieriais. Dėl to jam pasirodė, kad aš būsiu teisingiausias pasirinkimas.

– Kas jums iki šiol karjeroje buvo kapitono etalonas?

– Net nežinau. Šiaip „Ryte“ Arnas Butkevičius buvo gero kapitono pavyzdys. Jis pavyzdį rodė ne tiek žodžiais, kiek darbu. Man ta ideologija patinka, tą stengiuosi daryti ir aš.

– Keičiate miestą po trejų metų Klaipėdoje. Kaip manote, adaptacijos periodas bus? Ir kaip sunku bus atsisveikinti su pajūriu?

– Faktas, kad atsisveikinti sunku. Ten praleisti treji metai, daug sentimentų turiu Klaipėdai, nes ten užaugo mano sūnus, nes atvyko mažylis pusantrų metų, o išvyko būdamas beveik penkerių. Bet toks darbas, viskas gerai, tikrai nesigailiu.

Šiauliai – viskas gerai: yra prekybos centrai, yra kur pavalgyti, o svarbiausia – puikios sąlygos sportui. To ir užtenka, kai atvyksti dirbti. Aišku, dar gyveni – gal nesinorėtų būti tokiame mieste kaip Pasvalys, bet vis tiek kai dirbi ir yra esminiai dalykai, kur nueiti pavalgyti ar apsipirkti, ko daugiau reikia.

– Kaip atrodė jūsų vasaros rinka ir klubo pasirinkimas?

– Kalbėjausi su „Neptūnu“, bet lygiagrečiai kalbėjausi su „Šiauliais“. Tiek vieni, tiek kiti rodė norą, bet įvertinus viską, pasitarus su agentu ir žmona, atrodė, kad šiuo metu man kaip krepšininkui geresnis sprendimas eiti į Šiaulius. Bandysiu vėl iš naujo kažką įrodyti po traumos.

– Tai realūs buvo šie du variantai?

– Gal jų būtų buvę ir daugiau, bet kadangi sprendimą priėmiau anksti, daugiau apie juos ir nesužinojau. Iš rinkos iškritau anksti pasirašęs.

– Kokie argumentai jus nusvėrė į „Šiaulių“ pusę?

– Vienas dalykas – didelis noras iš trenerio ir klubo pusės mane atsivežti, antras dalykas – pažadėtas vaidmuo. Viešuma nežinojo, kad „Šiauliai“ žais Europos taurėje, bet aš jau tai žinojau, man tai buvo svarbu. Pagrindinis aspektas buvo žaisti komandoje, kuri žaistų Europoje. Tai prisidėjo. Darius Songaila argumentuotai man paaiškino, kodėl manęs nori, ką jis manyje mato ir tikisi. Tas piešiamas vaidmuo irgi sužavėjo.

– Kiek sunkūs jums buvo pastarieji metai, kuriuos lydėjo trauma, kuomet atrodė, kad gal tai jums buvo proga sužaisti karjeros metus?

– Sunkūs metai buvo, tikrai. Ir ta ankstyva trauma, ir ji išvis pirma tokia karjeroje – nauji iššūkiai. Buvo reikalų susidėlioti galvą. Ir asmeniniame gyvenime buvo iššūkių pilni metai. Nelengva, tačiau su kiekviena reabilitacijos diena buvau arčiau sugrįžimo ir saulė vis labiau švietė gyvenime. Džiaugiuosi, kad labai gerai pavyko atsistatyti, koja teisingai reagavo į krūvį, pavyko padėti komandai sukovoti atkrintamosiose, o galiausiai užsikabinome medalius. Viskas susiklostė visai neblogai.

– Reabilitacija vyko sklandžiai ar vis tiek būta visokių etapų?

– Sakykime, kad 90 proc. viskas vyko labai sklandžiai. Vieną kartą buvo persistengta su pirtimi reabilitacijos metu, per ilgai užsisėdėjau ir kelis sureagavo – ištino. Prasitęsė viskas savaitę–pusantros. Bet šiaip viskas gerai, koja netindavo po krūvio, pavyko puikiai.

– Psichologinio savęs pasaugojimo pavyko išvengti?

– Kas keista, kad visiškai nebuvo jokios baimės. Nuo pirmos kontaktinės treniruotės, aišku, mane įvesdavo palaipsniui, net nebuvo jokių minčių apie koją. Žaidi, bėgi, jauti, kad viskas gerai. Aišku, nori ar nenori, daugiau krūvio paimdavo sveikoji koja, perkraudavau ją kažkiek, bet čia normali praktika.

– Kaip atrodė jūsų sugrįžimo rungtynės: kaip jautrus lauktas momentas ar kaip tik atrodė, kad laikas praskriejo lyg nieko nebuvę?

– Tas laikas tikrai praėjo greitai. Kokį vasarį gal atrodė, kad laikas sustojo ir aš stoviu vietoje, bet šiaip traumos periodas praskriejo. Sugrįžimą įsivaizduodavau galvoje, maniau, bus kažkoks jaudulys, bet to nebuvo. Vis tiek iki to laiko žaidžiau treniruotėse, jaučiausi pasiruošęs žaidybiniam ritmui, gavosi, kad sėdi ant suolo ir automatu eini žaisti. Net negalvoji, kad čia sugrįžimas.

– Ar turėjote kartėlio ir minčių: kas būtų, jei ne trauma? Buvote sparčiai kylantis žaidėjas, iš kurio visi laukė dar didesnio atsiskleidimo.

– Iš viso apie tai nesusimąsčiau, nes negaliu nieko dėl to padaryti. Kam tada save bereikalingai apkrauti ir galvoti, kas būtų, jei būtų?

– Kiek sunkus buvo pirmas mėnuo po sugrįžimo, kuomet veikiausiai jautėte, kad nesate tikroji savo versija?

– Gal tokios buvo pirmos dvi savaitės, kai reikėjo įgauti žaidybinį ritmą, bet grįžau tokiu metu, kai žaidėme kas trečią dieną. Tos dvi savaitės ėjo, plius, treniruotės, ritmą įgavau ir manau, kad pusfinalio serijoje jaučiausi puikiai. Ir alley-oop‘us dėjau, ir gynyboje išpildžiau, ką reikėjo. Visai gerai pavyko įsivažiuoti ir įsilieti į komandą.

– Šis sezonas jus gyvenime labai pastiprino?

– Faktas, bet kokia patirtis, teigiama ar neigiama, padeda. Taip ir kaupiasi, taip ir išmoksti tvarkytis su problemomis. Sustiprėjau tiek psichologiškai, tiek fiziškai. 5 mėnesius kasdien ėjau į sporto salę, dirbau tiek su koja, tiek viršum, grįžau tikrai pastiprėjęs.

– Su kokiomis ambicijomis prisijungėte prie „Šiaulių“?

– Visada norisi viską laimėti, kiek įmanoma daugiau, įsirašyti į istoriją, pasikabinti medalį būtų pasaka. Asmeniškai irgi norisi kuo geresnio sezono.

– Ar tikitės, kad tai bus metai, kuomet jus matysime tokį, koks buvote iki traumos?

– Faktas, tik taip ir ne kitaip. Pats savimi netikėsi, kas dar tavimi tikės.

– Kokį įspūdį palieka būsimi Europos taurės varžovai?

– Atrodo, kad gavome gana stiprią grupę. Nematau, kodėl negalime su visais iš jų kovoti. Nereikia nuvertinti nei savęs, nei kitų, dabar krepšinį žaisti moka visi, visi su naujausiomis tendencijomis susipažinę. Tai matosi ir kai rinktinės žaidžia su įvairiomis šalimis – niekam nėra lengva. Reikia eiti, žaisti, neužtenka būti tik talentingu, reikia rodyti noro ir griūti ant kiekvieno kamuolio.

– Jau savaitę dirbate treniruočių stovykloje, kiek lengvina procesą tai, kad komandai pavyko išsaugoti tris legionierius iš praeito sezono?

– Iš tiesų, viskas einasi gana sklandžiai, nors turėjome tik kelias žaidybines treniruotes, bet jaučiasi, kad žaidėjai žino, ko iš jų nori treneris, kaip spręsti situacijas. Labai smagu, čia didelis pliusas ir „Šiaulių“ nuopelnas, kad pavyko išlaikyti tokį pagrindą.

– Kiek smagi lietuvių kompanija Šiauliuose?

– Smagi, trūksta tik Karolio Lukošiūno, jo asmeniškai gerai nepažįstu, bet manau, kad bus geras bičas. Tik neišskirčiau, kad bendraujame grupelėmis, visi susibūrėme, visi randame bendrą kalbą ir pajuokaujame, kol kas viskas puikiai, labai gera emocija.

– Kokį pirmą įspūdį palieka treneris D.Songaila?

– Labai gerą. Man patinka jo krepšinio filosofija, kokį krepšinį jis nori žaisti, dėl to jis ir manęs norėjo, dėl to jam tikau. Jis nori žaisti greitai, komanda – fiziška, bėganti. Ir šiaip treneris šiltas žmogus, labai patiko nuo pirmų pokalbių. Niekada iki tol nebuvau su juo susidūręs asmeniškai, tik vaikystėje stebėdavau žaidžiantį rinktinėje ar NBA, tikrai labai geras vyras.

– Kokios jo kaip jauno trenerio savybės labiausiai žavi žaidėjus? Ko gero, ne veltui ir legionieriai pasiliko čia likti, o ir rezultatus „Šiauliai“ rodė neblogus.

– Manau, kad yra labai didelis pliusas, jog jis buvo aukščiausio lygio krepšininkas. Jis viską mato ne tik iš trenerio, bet ir buvusio žaidėjo pusės. Darius supranta, kad kartais gali užknisti treniruotės, gali atsirasti negatyvo, kartais nėra lengva ateiti kasdien ir atiduoti visus 100 proc., bet jis ateina, pasikalba su kiekvienu ir turi ryšį su kiekvienu, paklausia, kaip šeima ir pan. Vien šie dalykai, jau nekalbant apie krepšinio suvokimą, duoda labai daug.

– Buvo kalbų, kad D.Songaila kviestas treniruoti rinktinę. Matote jį kaip ateities kandidatą?

– Esu su juo dar labai trumpai. Aišku, stebėjau praeitą sezoną, matėme, jog komanda buvo pajėgi žaisti su bet kuo, bet nematau, kodėl gi ne? Auga elitinis treneris.

– Jūsų paties vasarą nekvietė prisijungti prie kažkurios iš rinktinių?

– Ne, šią vasarą nekvietė.