Traumą ir purčiusius pralaimėjimus apžvelgęs M.Gecevičius: kritika pasiekia Payne'ą bei mus – ji negelbėja (1) interviu

Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ komanda mažais žingsniais bando bristi iš duobės.

Prieš porą savaičių pavyko įveikti Klaipėdos „Neptūną“, vėliau Žydrūno Urbono auklėtiniai metė iššūkį Vilniaus „Rytui“. Komanda po truputį nusikrato ir traumų, o netrukus ant parketo grįžti planuoja ir Martynas Gecevičius, pastarąsias rungtynes žaidęs dar gruodžio 13 dieną.

„Sveikata jau geresnė, po truputį sportuoju su komanda, padariau 3–4 treniruotes, visas jas atlaikiau. Jei viskas būtų buvę gerai, būčiau žaidęs rungtynes su „CBet“, tačiau jas nukėlė, tad greičiausiai pasirodysiu aikštėje mače su „Nevėžiu-Optibet“, – būsimu sugrįžimu džiaugėsi vienas iš klubo lyderių. 

M.Gecevičius neslepia – pastarąjį etapą išgyventi lengva nebuvo nei jam pačiam, nei „Uniclub Casino – Juventus“ ekipai. Pralaimėjimai purtė rūbinę, o žinojimas, kad negali padėti ekipai, kai jai to reikia, taip pat slėgė.

„Palyginus su pernai metais, kuomet nežaidžiau apie pusantro mėnesio, tada nelabai kam pralaimėjome – dar ir „Žalgirį“ įveikėme. Buvo visai kita atmosfera. Kai laimi, nei panikos yra, nei kažkas išgyvena. O kai pralaimi, bėdų daug, pats ilgai negali žaisti – sunku. Nesakau, kad viską būčiau padėjęs ir su manimi būtume laimėję viską, bet vieno, kito, trečio žaidėjo nebuvimas, kaip pas mus pastoviai, susideda. Dalis to yra ir mano trauma“, – sako jis. 

Krepsinis.net portale – pokalbis su M.Gecevičiumi apie sunkų sezoną, jų įtaką komandos emocijoms, Adreiano Payne'o situaciją Utenoje ir būsimą Karaliaus Mindaugo taurės tritaškių konkursą. 

– Pačiam ši situacija, kad būsimas mačas buvo nukeltas, atrodo tarsi į naudą – iki sugrįžimo dar galėsite pasiruošti neskubėdamas?

– Man pačiam taip, vis tiek liks kelios dienos pasitikrinti, ar sugijo, kaip jaučiuosi. Gal į naudą ir tai, kad rungtynės namie, o ne išvykoje.

– Ar pats tikėjotės, kad visas atsigavimas po kojos traumos užtruks taip ilgai?

– Taip gavosi neprotingai ir įdomiai. Kai tai atsitiko pirmąkart, sakė, nežaisiu savaitę ar dvi. Po dviejų savaičių išėjau į rungtynes su „Šiauliai-7bet“, tad gal kažkiek paskubėjau, nes nebuvo kam žaisti. Tik iš vakaro kažkiek pasportavau ir ėjau žaisti. Rizikavome, taip ir gavosi. O vėliau kai tai kartojosi per rungtynes, žinojau, kad nebebus savaitė ar dvi – jausmas buvo visai kitas, supratau, kad nutiko kažkas rimčiau. Padarius magnetinio rezonanso tyrimą sakė, jog laukia bent mėnuo be krūvio, vėliau – vėl tyrimai, po kurių paaiškėjo, kad blauzda sugijo, o stresinis kaulo lūžis – ne iki galo. Taip 2–3 savaites teko sportuoti apie 60–70 proc. pajėgumu, be jokių staigių judesių sprintų ir panašiai.

Taip viskas užsitęsė ir šįkart nesinorėjo rizikuoti ir pasportavus dieną–dvi eiti žaisti, rizikuojant, kad vėl viskas gali atsinaujinti. Nes išmetus dar porą mėnesių ateitų ir sezono galas. Šįkart norėjosi būti atsargesniu ir dėl to viskas užsitęsė. Dabar pasportavus atrodo, kad kojai viskas bus gerai.

– Anksčiau karjeroje su panašia blauzdos trauma buvote susidūręs?

– Su blauzdomis kartas nuo karto esu turėjęs bėdelių. Pernai, kai buvau traumuotas, bent žaidimas taip nesugriuvo, buvo kažkiek lengviau, o dabar, kai rezultatai tokie, tai situacija kitokia.

– Kad jau užsiminėte apie šią temą, kiek pačiam buvo sunku nuo suolo stebėti tai, kaip sunkiai sekasi komandai?

– Aišku, psichologiškai yra labai sunku. Kai gavau pirmą traumą, žaidėme su Pasvaliu, prieš jį laimėjome išvykoje ir atrodė, kad viskas bus gerai. Palyginus su pernai metais, kuomet nežaidžiau apie pusantro mėnesio, tada nelabai kam pralaimėjome – dar ir „Žalgirį“ įveikėme. Buvo visai kita atmosfera. Kai laimi, nei panikos yra, nei kažkas išgyvena. O kai pralaimi, bėdų daug, pats ilgai negali žaisti – sunku. Nesakau, kad viską būčiau padėjęs ir su manimi būtume laimėję viską, bet vieno, kito, trečio žaidėjo nebuvimas, kaip pas mus pastoviai, susideda. Dalis to yra ir mano trauma. Čia natūralu, normalu.

Bent jau aš asmeniškai nesitikiu, kad visi grįšime sveiki ir viskas pagerės per vieną dieną. Tikiuosi, kad situacija pagerės, bet į situaciją reikia žiūrėti realiai, dieną po dienos, žingsnis po žingsnio. Reikia tikėtis, kad visi atsigavome, traumų nebus ir rezultatai gerės, nes sezono nelabai daug ir liko. Pora rungtynių ir trečias ratas. Situacija nėra iš lengvųjų, bet šiai minutei atrodo, kad reikia palaipsniui gerinti rezultatus.

Gecevičius

– Paminėjote paniką – ar šį jausmą po kažkelinto pralaimėjimo teko išgyventi ir „Uniclub Casino – Juventus“ ekipai?

– Negaliu pasakyti, kad panikos buvo daug. Kai kurie pralaimėjimai buvo logiški, kai kurie gal ir nelabai. Pralaimėjimas Prienų ekipai buvo skaudus, priežasčių gali būti daug, bet tokioje situacijoje vis tiek turėjome laimėti. Kaip parodė ateitis, tas laimėjimas prieš mus jiems nieko daug nedavė, jie lieka su viena pergale. Manau, kad ši nesėkmė mums stipriai davė per galvas ir pasitikėjimą. Aišku, pasitikėjimo daug nėra, kai iš 10 rungtynių pralaimi 8, tai nepadeda nei psichologiškai, nei fiziškai, nei pačiai atmosferai.

Negaliu sakyti, kad buvo panikos, bet lengvo nerimo tikrai yra, dar dabar jis jaučiasi. Viskas logiška, nes tokia krepšinio dalis. Galų gale, tas KMT pralaimėjimas „Šiauliams-7bet“... Kaip sakau, šiauliečiai mums padarė tai, ką pernai mes padarėme „Rytui“. Gal ne toks didelis skirtumas, bet situacija panaši. Buvome favoritai, žaidėme namie lemiamas rungtynes, daug taškų laimėti nereikėjo, bet pralaimėjome panašiai, kaip pernai „Rytas“ mums. Vieno iš sezono tikslų neįgyvendinome, tad natūraliai atrodo, jog kažkas yra negerai. Nenuvertinant šiauliečių, norint turėti sėkmingą sezoną tu turi „Šiaulius-7bet“ apžaisti ir bent jau patekti į ketvertą. Elementaru.

– Su kuo iš jūsų komandos draugų teko kalbėti, kone visi sakė, kad būtent pralaimėjimas „Šiauliams-7bet“ tapo skausmingiausiu šį sezoną.

– Vienareikšmiškai, nes tai buvo mūsų tikslas. Pernai buvome ketverte, o šiemet net nereikėjo žaisti nei su „Žalgiriu“, nei su „Rytu“, nei su „Lietkabeliu“. Buvome minimalūs favoritai, dėl to dirbome ir pernai, ir šiemet. Jei būtume Šiauliuose pralaimėję 20 taškų, namie laimėję 15 taškų, būtų viskas aišku. O čia, kai reikėjo laimėti 4 taškais, tas davė per galvą ir grąžino į realybę. Man asmeniškai labai norėjosi dalyvauti KMT finalo ketverte Vilniuje, pats negalėjau žaisti ketvirtfinalyje, tad man tai labai sunku. Tai paleistas šansas kovoti dėl medalių. Tai, kad finalo ketvertas vyks Vilniuje, man buvo ekstra stimulas.

– Ar sutinkate, kad šiemet ir „Betsafe-LKL“ čempionate kova dėl medalių bus sunkesnė, žinant, kad į kovą dėl jų kėsinsis ir tie patys šiauliečiai?

– Sezono pradžioje gal taip neatrodė, bet atėjus Naujiems metams situacija pasikeitė. Mes patys nežaidžiame taip, kaip turėtume, „Žalgiris“ irgi, „Šiauliai-7bet“ žaidžia geriau nei visi tikėjosi, „Lietkabelis“, bent man asmeniškai – taip pat geriau nei tikėjausi pagal sudėtį. „Rytas“ yra maždaug ten, kur turi būti, žaidžia neblogai.

Pagrindinis dalykas – prastas „Žalgirio“ žaidimas, kai kurios komandos tuo pasinaudojo ir žaidė lygiai, tai įneša papildomos motyvacijos. Manau, kad kova dėl medalių bus didesnė nei buvo pernai. Kažką nuspėti dabar būtų sunku, mes patys esame su vienodai pergalių kaip „CBet“ (9/9), kovojame dėl penktos vietos ir bandysime pasivyti šiauliečius, kurie yra ketvirti (10/8). Tos kovos liko nemažai, o rungtynių – ne tiek daug, kad barstytumei taškus, nes po to nebus šansų atsigriebti.

– Tai, kad su dabartine pralaimėjimų atkarpa esate penkti, atrodo kaip tenkinantis rezultatas ar net atsižvelgus į aplinkybes tai – netenkinanti pozicija?

– Man asmeniškai tai nekoks rezultatas. Taip, buvo objektyvių priežasčių: traumų, išvažiavimų, žaidėjų pasikeitimų. Mano akimis, net būnant tokioje situacijoje vienareikšmiškai galėjo būti geriau nei dabar. Niekas manęs dėl to neperkalbėtų, aš taip suprantu ir įsivaizduoju. Kažką galima nurašyti, bet tikrai ne visus pralaimėjimus. Aišku, nėra vėlu, reikia viską taisyti, nors situacija dabar ta, kurioje neturėtume būti ir negalėjome sau leisti būti.

– Praeitą sezoną minėjote, kad „Uniclub Casino – Juventus“ ekipa išsiskiria savo darnia rūbine, tačiau viena situacija yra, kuomet komanda laimi, kita – kai pralaimi. Kaip tą rūbinės darną išlaikote dabar?

– Dabar yra žymiai sunkiau, faktas. Atsiranda visokių dirgulių: kažkas kažkam nepatinka, kažkas kažkam blogai, kažką pasakei – kažkas sureagavo. Kai pralaimi, situacija yra įtempta, atsipalaidavimo nėra, laimint situaciją valdyti yra daug lengviau. Nesakau, kad dabar situacija rūbinėje bloga, bet įtampos jaučiasi, kas kažkiek normalu. Kiekvienai komandai nėra lengva būti pralaimėjimuose.

– Žmogus, kuriam dabar sunku, yra ir Adrianas Payne’as. Jis nerodo žaidimo, kurio iš jo tikisi treneriai, komandos draugai ir jis pats, o ir viešos kritikos taip pat sulaukia. Kaip jis tvarkosi su šia situacija?

– Sudėtinga pasakyti. Jis tikrai kažkiek galvoja, kad yra geresnis už mus visus ar daugumą mūsų. Jis atvažiavo čia būti geriausias, bet nėra lengva tai padaryti. Su „Rytu“ jis sužaidė geresnes rungtynes, tačiau visa kritika, dėmesys, atmosfera persiduoda žaidėjams ir treneriams. Bendra situacija nėra labai pozityvi. Aš asmeniškai žiūriu taip: jis yra mano komandos draugas, man su juo reikės žaisti tol, kol sprendimai nebus priimti. Čia jau ne mano reikalas, ne žaidėjai sprendžia šiuos dalykus. Faktas, kad komentarai, kritika pasiekia Payne’ą ir mus. Vienokią ar kitokią įtaką psichologiškai tai daro. Tai negelbėja.

Gecevičius

– Kalbant apskritai apie jūsų pusantrų metų etapą Utenoje, kaip jaukinotės gyvenimą ir žaidimą šiame mieste?

– Kai tik atvykau pernai, mane net nustebino, viskas buvo tikrai okey. Mano reikalavimai nėra kosminiai, nesu iš arogantiškų ar didelius reikalavimus keliančių žmonių. Pernai esu ne kartą sakęs: man pliusas, kad Vilnius yra už valandos kelio, turiu su kuo važinėti – kartu važinėja Šulskis, tad kelionės neprailgsta. Chebra gera, lietuvių daug, rezultatai skirtingi, todėl gal šiemet yra kiek sunkiau, bet aš asmeniškai neturiu prie ko prisikabinti.

– Senokai kažkur nežaidėte dviejų sezonų paeiliui – pastarąjį kartą taip buvo dar 2013–2015 m. „Ryte“. Minėti jūsų dalykai ir lėmė sprendimą čia likti ilgiau?

– Pernai man viskas tiko, sąlygos tiko. Vos ne pats įsisiūliau ir užsiminiau komandai, kad norėčiau pratęsti sutartį, jie į tai sureagavo ir atrodo, kad tai buvo teisingas sprendimas, negaliu pasakyti, jog kažko gailiuosi. Man visas gyvenimo būdas čia tinka. Vykti į užsienį su dviem mažais vaikais nesinorėjo, plius, metai ne tie, pasiūlymų nėra, kad būtų didesni pinigai. Man kaip vilniečiui Lietuvoje čia vienas geresnių variantų. Jei neima „Rytas“ ar „Lietkabelis“, nematau daugiau miestų, kur būtų geresnės sąlygos. Klaipėda toli, kituose miestuose yra visokių niuansų su organizaciniais dalykais, treneriais, pinigais – man tai optimalus variantas.

– Delininkaitis yra minėjęs, kad norėtų dar pažaisti užsienyje, pats, kaip suprantu, didelio tokio intereso neturite?

– Jei man kažkas siūlytų 30–40 proc. didesnę algą, gal svarstyčiau. Bet važiuoti už tą pačią algą ar 10 proc. daugiau, nematau skirtumo. Aš realistas, man niekas kosminių pinigų kosminėse šalyse nesiūlys. Mano vienas vaikas eina į darželį, kita eis nuo rugsėjo, sudėliojus persikraustymą, išlaidas, viskas sudeda logiškai, nes gyventi atskirai – ne variantas.

– Ar yra kažkas, ko pasiilgtumėte iš legionieriaus patirties?

– Gero oro žiemą. Kadangi žaidžiau Ispanijoje, Turkijoje ir Graikijoje, man sniego daug nereikia, nemėgstu jo. Per Kalėdas ar Naujus metus smagu, kai savaitę pasninga ir būna šalčiau, bet žiauriai laukiu pavasario, kai gali vaikščioti be striukės. Tada suprantu, kad galima pradėti normaliai gyventi. Ta tamsa 16 valandą vakaro ir sniegas man nepatinka.

– Utenos ekipa praleis KMT finalo ketvertą, bet jūs pats – ne, nes dalyvausite tritaškių konkurse. Ar planuojate jam ruoštis?

– Kai prieš 3 metus dalyvavau ir laimėjau, buvau nelietęs kamuolio 5 dienas (Juokiasi). Turėjome laisvų dienų, nes kaip tik buvo „langas“, kaip dabar. Tiek dienų dabar neturėsiu, bet žiūrėsime. Nemanau, kad specialiai ruošiuosi, čia daugiau psichologiniai žaidimai. Kad išmesi vieną ar kitą seriją, nemanau, kad tai daro įtaką. Gal kažkam daro. Aš, kaip ir sakau, turiu pavyzdį, kai nuėjau padaryti apšilimo pusvalandžiui į mažą „Ryto“ salę ir laimėjau. Panašiai turbūt bus ir šiemet

– Tai, kad ginsite kartu ir komandos garbę, bus papildomas stimulas parvežti laimėjimą į Uteną?

– Nežinau, nemanau, kad man reikia apsikrauti tokiais dalykais. Aišku, būsiu su klubo marškinėliais, norėsiu pasirodyti geriau, bet užsikrauti įtampą, kad nepatekome į finalo ketvertą ir dabar reikia kažką įrodyti, nemanau, kad reikia.  

„Ilgoji pertrauka“: „Lietkabelio“ komplektacija ir gandai iš LKL vasaros turgaus