Svajonių debiutą WNBA išgyvenanti L.Juškaitė pravėrė lygos užkulisius: žinau, kad galiu geriau interviu

Kai prieš du mėnesius pasirodė naujienos, kad moterų Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (WNBA) turėsime ne tik Justę Jocytę, daug kam tai galėjo tapti staigmena.

Laura Juškaitė tapo antrąja lietuve, kuri ši sezoną debiutuoja WNBA.

Toronto „Tempo“ komandoje greitai vietą atradusi L.Juškaitė neslepia, kad agentas jau kurį laiką ją ruošė šiam karjeros perėjimui. Dėmesio buvo jau pernai, o šiemet per treniruočių stovyklą ji prasiskyrė kelią į stipriausią moterų planetos lygą.

Ten 28-erių lietuvė debiutavo puikiai per 24 minutes pelno 9,2 taško, atkovoja 3,8 kamuolio, atlieka 1,6 rezultatyvaus perdavimo, perima 1,3 kamuolio.

„Tempukas tikrai ne europinis“, – šypsosi L.Juškaitė, jau sužaidusi 26 rungtynes.

Lietuvė teigė, kad prie tokio jos starto prisidėjo ir palankios aplinkybės, komandos draugių traumos, atvėrusios kelią jai. Taip pavyko gauti pasitikėjimą ir jį išlaikyti iki šiol.

„Žinau, kad Toronto klubas patenkintas ir norėtų, kad grįžčiau kitą sezoną“, – sako ji.

Krepsinis.net – pokalbis su L.Juškaite apie debiutą WNBA, išvystus kitokius dalykus nei Europoje, lygos stilių, ateitį ir J.Jocytę.

– Kaip kol kas sekasi tą tempuką prisijaukinti?

– Kartais geriau, kartais blogiau, bet kažkaip stengiuosi per daug neapsikrauti. Matau, kaip kitiems, irgi vieną dieną sunkiau, kitą – lengviau. Einu su pagreičiu.

– Daugumai turbūt tapo staigmena, kad atsidūrėte WNBA, nes kalbos ėjo tik apie pašauktą Justę Jocytę. Kiek tai tapo staigmena jums pačiai?

– Niekada negalvojau ir nesvajojau apie WNBA, bet agentas buvo mane paruošęs, kad galiu ten žaisti. Dėl to man nebuvo didelė staigmena. Kad bus treniruočių stovykla, viena ar kita, buvo aišku. Labiau buvo nežinomybės, įveiksiu ją ar ne. Ar tiksiu, ar patiksiu. Kai patekau, akmuo nusirito nuo pečių. Gal kiek nustebau, kad žaidžiu tiek daug, bet čia irgi susidėjo daug dalykų.

– Prieš kiek laiko agentas jus ėmė tam ruošti morališkai? Dėmesio iš WNBA turėjote jau pernai.

– Buvau pasikeitus agentūrą prieš pusantrų metų. Nuo tada man ir sakė, kad mato mane Eurolygoje bei WNBA. Vis užsimindavo man apie tai, atsiųsdavo informaciją, kad mane kažkas stebėjo ir dėmesio yra.

– Neapgavo, tuščių pažadų nedalijo.

– Nėra kuo kaltinti, ne visi agentai tuščiais pažadais maitina (Juokiasi).

– Koks yra naujokų biržoje nešauktų merginų kelias į šią lygą? Kaip yra su pašauktomis ir kiek stebimos jos, viskas kaip ir aišku. O kaip su kitomis ir kokios Europos rinkos yra matomiausios WNBA?

– Turbūt žiūrimiausia lyga yra Turkijos, mano buvimas ten daug prisidėjo prie to. Dauguma žaidėjų rungtyniauja „Fenerbahče“ ar Mersino klube, atvyksta tam tikri komandų žmonės aplankyti savo žaidėjų, taip jie mato rungtynes ir pastebi visas žaidėjas. Sakyčiau, šiuo atveju Turkija – dėkingiausia šalis.

Skautai siunčiami ir į Europos čempionatą. Pernai tai irgi buvo gera terpė, nes suvažiavo tarptautiniai skautai ir stebėjo merginas. Tas pats dvidešimtmečių čempionatas Lietuvoje yra matomas – žinau, kad vienas mūsų skautų skrido į Lietuvą pažiūrėti jaunimo. Faktas, kad labiau stebimos šaukiamos merginos, bet jei esi aikštelėje, pastebės ir tave, jei išsiskirsi iš kitų. Su šiuolaikine socialine medija ir skautų kiekiais, gali iššauti iš bet kur, tik turi būti kažkiek stabilus ir sulaukti gerų atsiliepimų, nes klubai labai daug bendrauja su buvusiomis tavo komandomis ir treneriais. Turi sukurti gerą įvaizdį apie save ne tik krepšinio prasme, bet ir kaip žmogaus.

– Vyrų NBA kartais gali įsitvirtinti turėdamas vieną elitinį įgūdį, nebūtinai būdamas tik supertalentu. Kaip yra su moterų lyga? Kas joje leidžia įsitvirtinti merginoms?

– Turbūt labai priklauso, ar būsi pagrindinė žvaigždė ir taškų rinkėja, ar epizodinė žaidėja, kuri padengs kelias pozicijas. Faktas, visi nori universalių, metančių žaidėjų, jei žaisi gynyboje ir mesi tritaškius geru procentu, tikrai rasi vietą. Viskas žiūrima per universalumą, kad galėtumei padaryti kuo daugiau dalykų aikštelėje. Gali turėti žaidėją, kuri išsimes 20 metimų, bet aplink ją turi viską apstatyti kitomis.

– Kaip manote, kokios jūsų savybės labiausiai prisidėjo prie to, kad gavote čia šansą?

– Turbūt fiziškumas ir universalumas. Trečia–ketvirta pozicijos, jei reikia žaidžiu „ketvirtu“, kažkiek – ir „trečiu“. Tai labai padeda. Galiu ir mesti, ir veržtis – tai paketas, kuris tinka sistemai, kur krepšinis laisvas. Turi visur po truputį gaudytis, turėti įgūdžių, nes krepšinis – labai dinamiškas ir kartais be pozicijų. Gebėjimas daryti universalius dalykus aikštelėje iš mano pusės klubui tiko labiausiai.

Juškaitė

– Europos krepšinio esate mačius nemažai, kiek naujas pasaulis buvo tai, ką pamatėte WNBA?

– Čia tiesiog viskas kitaip: pradedant treniruotėmis, kurią turi vieną, bet ji – 5 valandų ilgio. Treniruotėse nežaidi viena prieš kitą, turi treniruotėse vyrukus, prieš kuriuos tenka žaisti daugiau nei prieš komandos drauges. Kad labai nustebino, nepasakyčiau, bet supratau, kokius resursus turi WNBA komandos, kiek trenerių yra, kokio dydžio štabas, viskas daroma žaidėjų labui. Kaip jos nori – taip ir bus. Nesakyčiau, kad stebino, bet Europoje taip būna ne visada.

– Kažkiek iki tol WNBA esate stebėjusi?

– Nelabai (Juokiasi). Gal buvau mačius 2–3 atsitiktines rungtynes, tikrai nestebėjau. Dabar pažiūriu kiek daugiau, bet krepšinis toks, kurį kartais sunku stebėti, nes jis ne toks taktinis ir europietiškas, o paremtas individualiais įgūdžiais – kas daugiau pataikys. Sudėtinga žiūrėti. Plius, minutės pertraukėlės ilgos – berods, 3 minutės, daug laiko atimtų tai žiūrėti. O kai esi Europoje, ir laiko skirtumas neprideda motyvacijos žiūrėti.

– Minite puikias sąlygas WNBA žaidėjoms. Kas iš tų dalykų suteikia didžiausią privalumą moterims ir labiausiai palengvina atlečių kasdienybę?

– Neįsivaizduoju, kaip anksčiau žaidėjos skraidydavo ne privačiais skrydžiais. Kai žaidi kartais 2 dienas iš eilės, privatūs skrydžiai prisideda daug. Čia gausi viską, ko paprašysi: mediciną, maistą 2–3 kartus per dieną, viską, kad tik ateitumei į treniruotę ir sportuotumei. Visa kita padaroma už tave, kad nereikėtų sukti galvos. Tik aišku, kai tiek rungtynių, nori ar nenori yra nuovargis, kad ir kiek tave beprižiūrėtų.

– Kuo iš tų kasdienių palengvinimų mėgstate pasinaudoti pati?

– Mėgstu papildomas treniruotes. Kai žaidi kas 2–3 dienas, komandinės treniruotės vis tiek tampa lengvesnės, labiau prasieiname skautingą. Turiu savo trenerę, su kuria pasidarome 30 minučių papildomą įgūdžių treniruotę prieš komandinę. Europoje tu turi štabe gal 3–4 trenerius, kurie užsiima viskuo ir tiesiog neturi tam laiko. Tad čia gera proga patobulėti. Vis tiek JAV jie turi kitokią žaidėjų viziją, moko kitokių dalykų, manau, kažką į bagažą įsidėsiu.

– Kokia yra klubo vizija dėl jūsų perspektyvos?

– Turėjau išreikštus dalykus, kuriuos darydavau, bet jiems norisi, kad daugiau žaisčiau nuo dviejų kojų, įsiverždama į baudos aikštelę. Pavyzdžiui, Europoje eidavau kaip tankas, peršoki žmones – įmeti. Čia supranti, kad yra daugiau fiziškumo. Bandome kuo daugiau įsidėti elementų nuo dviejų kojų. Ko jie labai nemėgsta čia, tai vidutiniai metimai, bet jų niekada gyvenime nemečiau Europoje, tai klubas labai džiaugiasi, kad man nereikia to išmušti (Juokiasi).

Juškaitė

– Kaip sekėsi prisitaikyti prie to didesnio fiziškumo?

– Kas dėl fiziškumo, kartais labai neaiški jo linija. Šiemet girdėjau, kad WNBA yra švilpiama daugiausiai baudų per lygos istoriją. Taip bandoma kuo labiau apsaugoti žaidėjas nuo nereikalingų traumų ir kontakto. Kartais net nesupranti, buvo bauda ar ne. Tam tikri dalykai teisėjams indikuoja, kad čia buvo bauda. Dar nepasakyčiau, kad prisitaikiau prie teisėjų požiūrio, bet tiesiog suprantu, jog visose komandose yra fiziškai stiprių žaidėjų, o Europoje jų – vienetai. Gal čia yra sunkiau ir po rungtynių daugiau visko skauda nei įprastai.

– O kokio kontakto lygio šalininkė būtumėte pati – didesnio ar riboto?

– Man tas kontaktas tinka ir patinka, svarbiausia, kad linija būtų aiški. Atrodo, stumdaisi stumdaisi, bet kai žaidėja su kamuoliu, švilpiamas minimalus kontaktas. Tiesiog reikia priprasti, nėra patikimo dalykas, tiesiog kitokia lyga ir kitokios taisyklės.

– Kiek įtakos teisėjų požiūriui turi žaidėjų statusas?

– Oi, faktas, kad turi (Juokiasi). Ypač, jei esi naujokė kaip aš, tikrai minimaliai gausi švilpukų savo naudai. Net nekvestionuoji tų dalykų, nes supranti, kad kažkas lygoje yra 10 metų, 8 kartus buvo „Visų žvaigždžių“ komandoje, tai automatiškai turės daugiau pagarbos. Turbūt tai neišvengiami dalykai bet kurioje komandoje ar lygoje.

– Kiek dėmesio Toronte susilaukia ši jūsų naujai įkurta ekipa?

– Dėmesio tikrai daug, turbūt visos namų rungtynių yra pilnai išparduodamos. Aišku, arena nedidelė – 8,5 tūkst. žmonių, bet visada išparduota. Mieste irgi daug kas vaikšto su atributika, po poros savaičių daug kas ėmė atpažinti gatvėje. Žmonės tikrai susidomėję, turėjome Kanados turą, žaidėme Monrealyje, apsilankė arti 21 tūkstančio žmonių – lygos rekordas. Jaučiasi tas augimas ir turbūt bus keista grįžus į Europą, kai vėl nebus tokių sirgalių ir tokio lankomumo. Turime ties kuo dirbti.

– Kaip pripratote prie kitokio – amerikietiško – mentaliteto, kuris ne visiems taip lengvai įkandamas?

– Kažkiek sudėtinga. Komandoje turime nemažai europiečių, mums visoms kartais keista, kad žmonės kartais daug kalba, mažai daro, visi viską žino. Kartais bendravimas nėra natūralus ir labai tikras. Tuo pačiu supranti, kad neatvykai čia ieškoti draugų, bandai prisitaikyti ir suprasti, kuo gali pasitikėti labiau. Stengiuosi nepriimti visko, kas sakoma, nes kartais tau gražiai kalbama į veidą, bet nežinau, kas vyksta, kai tavęs nėra šalia.

– Teko matyti epizodą, kur viena žaidėja metė batą į kitą. Kiek emocijų yra WNBA lygoje?

– Būna būna to. Dabar turime skandalą ir su trenere, kurios frazė nuskambėjo per lygą ir ji tapo suspenduota. Būna mažų dalykų. Ir tas bato metimas irgi. Turbūt kitoje lygoje pakalbėtumei ir tuo baigtųsi, o čia socialinė medija padaro taip, kad tai mato visas pasaulis. Lyga kartais iš to irgi gyvena, jiems ta drama į naudą. Man tai norėtųsi fokusuotis į krepšinį, bet čia taip yra. Kartais matai, kaip kitos žaidėjos kreipiasi į teisėjus, be pagarbos, be nieko, supranti, kad Europoje čia būtų techninės pražangos kaskart. O čia teisėjai nereaguoja, gal jie taip auklėjami, kad nepriimtų jautriai žaidėjų komentarų. Europietėms tai atrodo tikrai keistai, nes Europoje jau būtumei seniai rūbinėje.

– Turite omenyje, kad teisėjų pusėn skrieja riebūs keiksmai?

– Labiau pasakymai tokie kaip: hey, ref, call a fucking foul. Ir panašiai. Jiems gal natūralūs kasdieniai pokalbiai, bet tai neatrodo gražiai, neprideda prestižo, mano nuomone.

Juškaitė

– Vis tiek lygoje esate porą mėnesių. Ar sekasi geriau nei galėjote įsivaizduoti pati?

– Turbūt nežinojau, ko galiu tikėtis, gąsdino rungtynių skaičius, nes kai žaidi Europoje 2 rungtynes per savaitę ar net vienerias, žinai, jog turi laiko atsigauti psichologiškai ir fiziškai. Mano žaidime trūksta stabilumo, bet tai yra ir apie rungtynių eigą: kartais išsimeti 12 metimų, kartais – 3. Supranti, kad žaidi pagal tai, ką daro tavo pagrindinės žaidėjos. Jei bus diena, kai jos norės pasuoti daugiau, tu gausi daugiau dalykų aikštelėje. Sekasi neblogai, bet žinau, jog galiu geriau ir stabiliau. Norisi to labiausiai pridėti per likusius porą mėnesių.

– Jei prieš porą metų jums kas būtų sakęs, kad startuosite taip gerai, gerinsite WNBA lietuvių rekordus, kaip būtumėte reagavus?

– Kažkaip niekad neišaukštinau šios lygos, paprastai žiūriu į dalykus. Būčiau pasakius: gal, pažiūrėsime. Kad ir kurioje lygoje bežaisčiau, stengdavausi susifokusuoti į tą dieną ir tą sezoną, per daug negalvoti, kas bus po 1–2 metų. Man tai nėra didelis reikalas, stengiuosi nesureikšminti. Gaunu daug dėmesio, po gerų rungtynių sulaukiu sveikinimų, bet aš pati vis galvoju: galėjau ir geriau. Gal labiau po karjeros ateis suvokimas, gal nesuvokiu šiuo metu, kur esu. Gal suprantu, kad galiu daugiau ir dėl to neužmiegu ant laurų.

– Ką jums pačiai klubas žadėjo, kuomet pasirašėte sutartį?

– Nieko. Nemanau, kad jie tvirtai žinojo, kad būsiu 12-tuke. Kas man nuskilo, kad turėjome daug traumų sezono pradžioje, tad klubas norėjo ar ne, kartais neturėjo pasirinkimo. Buvo rungtynių, kai pradėdavau starte, žaidžiau „penktu“ numeriu, nes tiesiog nebuvo kitos žaidėjos. Pažadų jokių nebuvo, tačiau turbūt įtikinau juos, per pirmas rungtynes nesudegiau, atrodžiau solidžiai, dėl to ir dabar turiu daugiau pagarbos. Kai sužaidi geras rungtynes, kitą dieną ateini į salę ir visi sako: o, kaip tu? Matosi, kad jie sureikšmina statistiką ir pasirodymus. Sakau: viskas gerai, esu toks pats žmogus kaip prieš 2 dienas, kai nesumečiau tų 25 taškų (Juokiasi).

– Būna, kad sėdite rūbinėje ir po mačo merginos iškart meta akį į asmeninę statistiką?

– Būna per ilgąją pertrauką, bet manau, kad žiūri ne į savo. Arenoje vis tiek yra švieslentė, kurioje matai savo rodiklius, manau, jos žiūri komandinius dalykus. Po rungtynių klubas seka visus pasiekimus. Būna, treneriai ant lapų surašo: Laura, pirmas dvigubas dublis, karjeros rekordas, 10 perdavimų, 0 klaidų. Ir pan. Mano akimis, kiekvieną menkniekį jie turi paminėti ir atšvęsti. Galvoju: ką tik gavome 20 taškų, koks skirtumas, kas įmetė 25 taškus ar atkovojo 10 kamuolių (Juokiasi). Arba pamini, kad kažkas įmetė 500-ąjį tritaškį karjeroje. Gerai, įmes 600 ir vėl švęsime. Atrodo perdėti dalykai, kurių Europoje neskaičiuojame, bet suprantu, kad lyga ant to gyvena.

– Kaip manote, ar tai labiau motyvuoja sportininkus, ar skaičiuodamas savo individualius pasiekimus tampi labiau egocentriškas žaidėjas?

– Turbūt priklauso nuo žmogaus. Matau ant kai kurių, kad tikrai joms norisi pripažinimo ir buvimo komandos veidu, bet yra ir tokių, kurioms vienodai rodo, jos nori tik žaisti ir laimėti. Priklauso nuo tavo prioritetų.

Juškaitė

– Kol kas jūsų ekipai kiek trūksta pergalių – per 26 rungtynes laimėta 10 kartų, esate už aštuntuko ribos.

– Iš dalies liūdna, bet tuo pačiu, niekada neturėjome pokalbio, kad mūsų tikslas – atkrintamosios. Tu žaidi, bet net nelabai žinai savo komandos tikslus. Tai – pirmi metai lygoje, nei vadovybė labai žinojo, ko tikėtis, nei žaidėjos. Gaunasi, kad spaudimo nėra. Faktas, kad norime laimėti, bet tuo pačiu matome, kad laimime ar ne, niekas per daug nesikeičia. Keistas jausmas.

– Europoje tai atrodytų neįsivaizduojama, net jei komandos ambicijos nebūtų aukščiausios, vis tiek pergalių skaičius – esminis siekiamas rodiklis.

– Taip, prieš porą savaičių pagalvojau, kad jei Europoje pralaimėjome 5–6 rungtynes iš eilės, jau klibėtų trenerės kėdė ar pan. O čia jie žiūri į procesą, kad pasiruoštume kitam sezonui, kad pamatytume, ko komandai trūko, gal kažką reikia keisti komplektacijoje. Šis sezonas labiau tyrinėjimų – tiek žaidėjoms, tiek klubui.

– Justės Jocytės startas kol kas gerokai sudėtingesnis nei jūsų. Nors ji buvo šaukta aukštu šaukimu ir su ambicijomis, kaip manote, kodėl savo šanso ji dar laukia?

– Reikia suprasti, kad Justės komanda yra šiuo metu viena geriausių. Žaidėjų yra daug, kurios turi daugiau patirties, geriau žino sistemą. Dar ką pastebėjau, kad yra daug atvejų, kai klubų vadovybė pašaukia ir pasirašo žaidėjas, bet treneriai su tuo neturi nieko bendro. Buvo ir pas mus atvejų, kai vadovybė pakeitė vieną žaidėją kita, o trenerė net nežinojo. Justė šaukta ir gal valdžia matė vienus dalykus, o trenerei atrodo kitaip, gal Justė kažko nedaro, ko norėtųsi trenerei, gal ji netinka braižui.

Daug dalykų čia gali susidėti. Reikia suprasti Justės amžių, ji tikrai turės savo šansą anksčiau ar vėliau, vis tiek klubui priklausys ilgą laiką. Reikia duoti laiko. Gal jei ji būtų atvykusi praeitą vasarą, buvusi nuo komandos įsikūrimo pradžios, gal turėtų daugiau pasitikėjimo. Net neabejoju, kad ji dar turės laiko žaisti ir žaisti gerai.

– Ar apskritai lygoje yra daug 20-mečių, kurios turėtų solidų vaidmenį?

– Yra jaunų žaidėjų, ypač, kas šauktos pastarojoje biržoje. Mano komandoje žaidžia Kiki Rice, ji buvo šeštas šaukimas, ji žaidžia solidžias minutes. Turbūt geriausias pavyzdys – antras šaukimas Olivia Miles iš Minesotos. Ji žaidžia kaip veteranė – tiek statistine prasme, tiek įtakos žaidimui prasme. Yra gerų ir talentingų merginų, kurių skaičiai nuo NCAA iki WNBA net nepasikeitė. Priklauso nuo komandos, tikslų ir daug kitų niuansų, kartais ir iš šono ne viską žinome.

– Kiek ryšio pavyksta palaikyti su Juste?

– Kažkiek palaikome, prieš porą savaičių žaidėme rungtynes ir ėjome vakarienės. Rugpjūčio pradžioje žaisime dvejas rungtynes San Fransiske, tikrai susitiksime. Palaikome ryšį.

– Kaip patyrusi krepšininkė, ką galite pasakyti jaunoms merginoms kaip Justė, kaip tokioje situacijoje nesuabejoti savimi ir neprarasti pasitikėjimo?

– Kiek matau Justę, pas ją tokių minčių tikrai nėra ir manau, kad nebus. Kartais karjeroje reikia tokių metų, kai nespindi, neturi vaidmens, tyliai ramiai dirbi ir išlauki šanso. Justės karjeroje kol kas viskas buvo sklandu, išskyrus traumą, ji žaidė, turėjo vaidmenį ir buvo lyderė rinktinėje. Dabar laikas, kai ji gali tyliai dirbti ir gavus šansą parodyti savo lygį. Jei ji būtų nežaidusi ir nesuprastų, kad gali kovoti su vyresnėmis žaidėjomis, bet ji tikrai puikiai žino, kad gali, nes turėjo puikų sezoną Eurolygoje ir moterų rinktinėje. Ji turi žmonių aplinkoje, kurie paprotina, nuramina, viskas tvarkoje.

Juškaitė

– Kaip manote, ar toks jūsų debiutas lygoje padeda pagrindą, kad ateityje dar galėsite grįžti į WNBA ir atkreipsite taip į save dėmesį?

– Manau, kad tai prideda. Visų pirma, pusė lygos komandų nežinojo, kas aš (Juokiasi). Žinau, kad Toronto klubas patenkintas ir norėtų, kad grįžčiau kitą sezoną. Tai prideda žinomumo, viskas šioje lygoje eina per statistiką, analitiką, kai esi vietoje, faktas, kad tave daugiau mato ir gali analizuoti. Manau, kad atsiras jei ne viena, tai kita komanda, kurioje vaidmenį turėčiau. Žinant, kaip po poros metų atsiras dar dvi komandos, tas žaidėjų poreikis tik augs ir akys vis labiau kryps į Europą, nes pavyzdžių yra daug. Komandoje turiu ispanę, kuri irgi čia žaidžia pirmą sezoną. Tai atveria akis, kad Europoje yra žaidėjų, kurios vertos vietos WNBA ir įneša gerų dalykų.

– Kaip dėl sezono Europoje: ar dar grįšite į Mersiną?

– Į Mersiną negrįšiu, atsisveikinome. Žiūrėsime, kas toliau, per daug nenoriu išsiplėsti (Šypsosi).

– Jau dabar išgyvenate intensyvų ritmą: sezonas Europoje, WNBA, seks vėl sezonas Europoje ir galbūt – vėl WNBA. Kaip išgyventi tokį žaidimą be poilsio ir kiek laiko priimtinas gali būti toks intensyvumas?

– Uff... Nepriimtinas (Juokiasi). Žinau, kad baigsiu sezoną čia, atžaisiu Europoje, bet tikrai nesu užtikrinta, kad būsiu WNBA nuo kito sezono pradžios, nes turime Europos čempionatą. Man tai – prioritetas. Bus matyti europinio sezono eigoje, kaip jaučiuosi ir kaip jaučiasi kūnas. Nes irgi naujas iššūkis, nauja patirtis, nesinori nusivaryti nuo kojų. Turbūt 2–3 metų eigoje net nebebus prabangos žaisti ir ten, ir ten, nes WNBA sezonas bus ilgesnis. Bet čia ateities klausimai.

– WNBA turime dvi lietuves, kaip manote, yra šansų padidinti šį skaičių artimiausiu metu?

– Dabar turbūt viena karta nueina, po Europos čempionato kažkas baigs karjeras, bet turime jaunimo. U20 žaidė Danielė, Sintija, Gabija – dvi jų vykta į Ameriką, manau, turime gero jaunimo. Žinant, kad bus daugiau komandų ir bus poreikis, kad jos bus toje amerikietiškoje aplinkoje, tikrai atsivers galimybės. Nebūsiu nustebus, jei turėsime daugiau žaidėjų WNBA.