Svajonė - tapti krepšinio treneriu (27)

Sveiki, esu Kazys Maksvytis - Kauno Krepšinio mokyklos "Aisčiai" ir Lietuvos jaunučių rinktinės (U-16 Europos čempionės) treneris. Buvau paprašytas pasidalinti savo mintimis apie save, krepšinį ir jaunųjų krepšininkų rengimą Lietuvoje.

Krepšinio treneriu dirbu devinti metai (tai nėra tiek daug), tačiau man teko praeiti visas pakopas - nuo vaikų iki jaunių čempionatų. Todėl bus įdomu apžvelgti jaunųjų krepšininkų rengimą Lietuvoje, tuo labiau, kad visus šiuos metus praleidau šitam procese, kitaip sakant, gyvenau tuo. Bet apie viską iš pradžių...

Apie save

Esu kilęs iš Darbėnų miestelio, Kretingos rajono. Vaikystėje buvau aktyvus vaikas, teko užsiimti daugeliu sporto šakų - pradedant futbolu, karate, boksu, baigiant šaškėmis... Nelabai ką provincijos miestelyje pasirinksi, pradėjau lankyti turbūt vienintelį tuo laiku veikusį sportinių žaidimų būrelį - krepšinį. Pirmasis treneris buvo dabar jau a.a. Z.Grikšas.

Aktyviai dalyvaudavome rajono pirmenybėse, Lietuvos čempionatuose, vėliau teko atstovauti miestelio vyrų komandai, nekart buvau išrinktas geriausiu turnyrų žaidėju. Su giminaičiais dalyvavome net tradiciniame Budrių taurės šeimų turnyre. Vaikystėje, po kažkurių pralaimėtų rungtynių treneris užėjęs į rūbinę ir pamatęs mane verkiantį visos komandos akivaizdoje pagyrė – tokie kaip tu tik ir tampa krepšininkais. Nors geru krepšininku netapau, išliko begalinis noras visada laimėti. Taip gyvenant krepšiniu nuo ryto iki vakaro, paskutinėse klasėse nusprendžiau - noriu būti krepšinio treneriu.

Karjeros pradžia

Paskui savo svajonę nusekiau i Kauną, įstojau į tuometinį Lietuvos Kūno Kultūros institutą. Studijuojant pirmais mėnesiais buvo patirtas šokas - geriausias miestelio krepšininkas mieste buvo tik "stiprus" vidutiniokas, nelabai kuom išsiskiriantis iš pilkos masės... Mintis tapti krepšininku, iš krepšinio galinčio valgyti duoną, pradėjo blėsti paskutiniuose kursuose, bet neišbaidė svajonės - tapti krepšinio treneriu.

Institute teko praeiti pro patyrusių trenerių E.Nickaus, Z.Nickuvienės, A.Čižausko rankas, organizuot turnyrus, ragaut krepšinio teisėjo duonos... Galiausiai buvau paskirtas trenerių A.Čižausko ir H.Giedraičio asistentu tuomet organizuojamoje sekmadieninėje vaikų treniruočių mokykloje. Buvo įdomu stebėti šių garsių trenerių treniruotes, asistuoti jiems, mokytis iš jų.

Paskutiniame kurse specialybės dėstytojas E.Nickus paskatino - nuo šiol jūs vykdysite sekmadieninės mokyklos treniruotes ir organizuosite jas. Tuo pat metu prasidėjo specialybės praktika Kauno krepšinio mokykloje, po kurios direktoriaus A.Pušinaičio buvau pakviestas dirbti krepšinio treneriu šioje mokykloje. Taip išsipildė sena svajonė ir prasidėjo mano, kaip krepšinio trenerio, karjera.

Pirmuosius žingsnius trenerio darbe teko derinti su magistro studijomis tuomet jau Lietuvos Kūno kultūros akademijoje, kur apgyniau magistro darbą "Didelio meistriškumo vyrų krepšinio komandų puolimo struktūros tyrimai". Darbo vadovas buvo profesorius S.Stonkus, turbūt vienintelis Lietuvoje krepšinio profesorius. Buvo įdomu semtis teorijos žinių ir bendraut su Lietuvos krepšinio "legenda". Vistik, baigus magistro studijas nedvejojau, nenoriu būti teoretikas - noriu būti praktikas.

Kauno Krepšinio mokykloje patekau į patyrusių, Lietuvos nusipelniusių trenerių - F.Mitkevičiaus, M.Dėdelio, B.Jankauskienės, G.Giedraitienės ir kt. - būrį ir gerą krepšinio trenerių kolektyvą, buvo sudarytos idealios sąlygos dirbti jaunam treneriui. Mokykloje gavau užduotį rinkti pirmąją grupę - 1992m. gimimo berniukų komandą. Treneriai kolegos davė pirmas pamokas - reikia padaryti gerą atranką ir komandą formuoti piramidės principu, t.y. formuoti kelias grupes, iš kurių geriausieji žaidžia pirmoje komandoje. Pasibaigus sezonui geriausi antros komandos žaidėjai patenka į pirmą komandą, ir atvirkščiai, blogiausi pirmos komandos žaidėjai keliauja į antrą komandą, vaikai sportuoja pagal savo lygį ir t.t.

Kibau į darbą, perėjau turbūt visas Kauno mokyklas, surinkau pirmas grupes, kurios pradžioje treniravosi teritoriniu principu, t.y. maždaug pagal gyvenamąją vietą, nes yra sudėtinga mažus vaikus tėvams kasdien vežioti į treniruotes į kįtą miesto pusę. Prasidėjo pirmos treniruotės, draugiškos rungtynės, miesto pirmenybės.. Atsirado būtinybė burt stiprią, sudarytą iš geriausių vaikų, komandą, kuri sėkmingai galėtų atstovauti mokyklą prasidėsiančiame Lietuvos Moksleivių Lygos čempionate, tarptautiniuose turnyruose, vėliau prasidėsiančiame NEYBL turnyre..

Taip buvau įsuktas į Lietuvos vaikų krepšinio karuselę. Tuo labiau, iš krepšinio mokyklos išėjus treneriui M.Lekarauskui, man buvo pasiūlyta treniruoti dar ir 1990 m. gimimo berniukų komandą. Pasiūlymą priėmiau, padaugėjo komandų, padaugėjo ir darbo, atsakomybės. Paprastom savaitės dienom- treniruotės, savaitgaliais- rungtynės, turnyrai. Tokia krepšinio trenerio darbotvarkė, kuri atima daug energijos, laiko, bet suteikia neikainojąmą praktinę ir teorinę patirtį. Su auklėtiniais per tą laikotarpį teko patirti visko- pergalių skonį, pralaimėjimų, užsikabint aukso medalius, pajust "medinių"( 4 vietos) medalių kartėlį, iškopt į aukštesnę lygą, iškrist į žemesnę, nukentėt nuo tendencingo teisėjavimo ir pan.

Pažinojau beveik kiekvieną to amžiaus krepšinį MKL (Moksleivių krepšinio lygoje) ir ne tik joje žaidžiantį berniuką. Taip dirbant sulaukiau neįtikėtino paskatinimo- 2007 m. paskambino Lietuvos Krepšinio federacijos rinktinių direktorius T.Jasevičius ir pasiūlė tapti Lietuvos jaunučių (U-15) krepšinio rinktinės, dalyvausiančios Europos jaunimo olimpiniame festivalyje (EYOF) Serbijoje, vyr. treneriu. Pasiūlymą nedelsdamas priėmiau. Savo asistentu pasirinkau kolegą šiaulietį trenerį E.Vasiliauską.

Pasiruošimui turėjome dvi savaites ir turnyrą Vokietijoje- Baltijos šalių žaidynes. Startas nuteikė maloniai- nors žaidėme su vyresniais varžovais, žaidynėse užėmėme pirmą vietą. Komandos neabejotini lyderiai buvo V.Čižauskas ir M.Partikas. Į Belgradą (EYOF) išvykome geros nuotaikos, tuo labiau, kad prie komandos prisidėjo Lietuvoje likęs ir čiurnos traumą gydęsis D.Redikas. Nerimo kiek kėlė tik priekinė linija (J.Valančiūnas tuo metu atstovavo U-16 (1991 m.g.) rinktinę, keli žaidėjai negalėjo dalyvauti dėl sveikatos problemų).

Pratęsimas - kitame blog'e :).