Sustoję pusiaukelėje į šlovės Olimpą: vienais geriausių savo kartoje tituluoti žaidėjai, bet nepasiekę galimybių ribų (13) trečioji dalis

Krepšinio Olimpo viršūnė – taip simboliškai galima pavadinti karjeros aukštumas, kurias pasiekti nori kiekvienas jaunas ir ambicijomis trykštantis žaidėjas. Tačiau tai padaryti pavyksta toli gražu ne visiems. Traumos, išlieto prakaito stoka, netinkamos komandos, sunkus charakteris – tai tik dalis aplinkybių, pakišusių koją krepšininkams, kopiantiems į šlovės Olimpą.

Portalas Krepsinis.net nusprendė skirti dėmesio žaidėjams, kurie savo kartoje buvo laikomi vienais perspektyviausių, bet viso potencialo išnaudoti nesugebėjo. Kadangi tokių krepšininkų yra ne vienas ir ne du, šnekėti apie juos galima ilgai, tad šįkart pristatome jums trečiąją ir paskutinę straipsnių ciklo dalį (pirmąją dalį galite rasti ČIA, o antrąją – ČIA).

Ūzas

Rokas Ūzas

Šis puolėjas anksčiau buvo giriamas už universalumą, gerą kamuolio valdymą, stabilų metimą ir ryžtą būti lyderiu. Deja, bet šių savybių nepakako, kad R.Ūzas pasiektų kažko ryškaus: iš pradžių jis klaidžiojo po įvarius Lietuvos klubus, vėliau – po užsienį, bet svetur laimės neradęs, pernai vėl grįžo į gimtąją šalį ir apsivilko Alytaus „Dzūkijos“ aprangą.

Puolėją vienerius metus Vilniaus „Sakaluose“ treniravęs Nerijus Zabarauskas prisiminė, kad tuo metu sostinės klube jaunimas turėjo puikias sąlygas tobulėti, tačiau komandai iširus, žaidėjams teko išsibarstyti po pasaulį, neturint reikiamo žinių bagažo. Pasak specialisto, su panašiomis problemomis susidūrė ir R.Ūzas.

„Kai Rokas buvo pakviestas į „Sakalus“ turėjome puikų projektą jauniems žaidėjams, kurie galėjo atsiskleisti mūsų komandoje. Viską sujaukė užklupusi krizė. Nemažai to laiko žaidėjų iš „Sakalų“ išvyko užsienį, kiti persikėlė į Lietuvos klubus, bet ten sulaukė didelės naštos, kuri galbūt juos šiek tiek palaužė“, – svarstė specialistas.

N.Zabarauskas taip pat nesunkiai išskyrė kelis pagrindinius privalumus ir trūkumus, kuriais pasižymi R.Ūzas. 

„Rokas yra labiau atakuojantis krepšininkas, jaučiantis, kaip reikia užbaigti ataką. Jis taip pat pakankamai aukštas ir tai išnaudojęs galėjo tapti pakankamai neblogu lengvuoju krašto puolėju. Galbūt jis yra kiek silpnesnis ginantis, nes bent anksčiau jo kūnas neleido jam tiek, kiek leido kitiems panašios brandos žaidėjams“, – pastebėjo treneris.

Vis dėlto R.Ūzui – jau 27-eri metai ir jis kol kas nėra radęs savo tvirtos vietos po krepšinio saule. Ar jam dar pavyks tai padaryti?

„Dar yra keleri metai, per kuriuos Rokas gali sužibėti. Iki maždaug 30 metų žaidėjai gali tobulėti, o vėliau jau seka formos palaikymas, tad porą metų Ūzas dar turi“, – optimizmo vis tik neprarado N.Zabarauskas.  

Zavackas

Donatas Zavackas

Ko gero net liežuvis neapsiverstų D.Zavacką vadinti mažai pasiekusiu žaidėju, tačiau atsižvelgiant į turėtą talentą, puolėjas tikrai galėjo užkopti į elitinių Europos komandų lygį.

D.Zavackas kartu su bendraamžiu Arvydu Macijausku perėjo Klaipėdos krepšinio mokyklą. Tada abu žaidėjai praktiškai žengė koja kojon bei buvo nesustabdomi jaunimo tarpe, bet vėliau Maco karjera šovė į viršų, o D.Zavackas liko jo užnugaryje.

„Zavackas turi ypatingai gerą metimą iš toli. Galbūt jei Donatas būtų aukštesnis, juo būtų susidomėjusios dar aukštesnio lygio komandos“, – sakė 203 cm ūgio puolėją „Šiauliuose“ ir Vilniaus „Lietuvos ryte“ auklėjęs Robertas Kuncaitis.

Priežasčių, kodėl D.Zavackui nepavyko išnaudoti viso savo potencialo, ko gero yra ne viena. Tam įtakos galėjo turėti penkeri Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) praleisti metai, o ir menka paslaptis, kad šis žaidėjas nevengia pademonstruoti karštų emocijų.

Konkretus tai iliustruoti galintis incidentas, kurį D.Zavackas veikiausiai mielai išbrauktų iš biografijos, prieš 11 metų įvyko Lenkijoje. Tada rungtynių metu pasikarščiavęs lietuvis nepagailėjo įžeidžiančių žodžių varžovų komandos treneriui, o galiausiai jį stumtelėjo. D.Zavackas ir pats pripažino, kad šios klaidos pasekmes juto dar ilgai: Eurolygos klubų dėmesio būdavo, bet dėl ugningo charakterio pasiūlymų komandos nepateikdavo.

Tiesa, R.Kuncaitis nemano, kad puolėjo charakterį galima priskirti prie trūkumų. Pasak trenerio, D.Zavacko kovingumas ir agresyvumas jį kaip tik žavėjo.

„Donatas yra tikras kovotojas, visada piktas aikštėje. Galbūt jis kai kuriems treneriams gali pasirodyti per daug piktas bei agresyvus, bet manau, kad šias savybes tinkamai išnaudojus, jas galima paversti privalumu.

Nepasakyčiau, kad Zavackas kažko nenuveikė. Pažiūrėkime, jis visur žaidė aukščiausiame lygyje – ir „Lietuvos ryte“, ir „Neptūne“, o tai Eurolygos komandos. Visur, kur bežaidė, Donatas buvo svarbus. Taip, jis nežaidė trejus metus Barselonoje ar Madrido „Real“ ekipoje, bet Donatas visada buvo pakankamai brangus pirmojo penketo žaidėjas. Ne toks, kad kažkas imtų tik iš bėdos“, – kalbėjo specialistas.

Vis dėlto R.Kuncaitis neneigė to, kad praėjusį sezoną Klaipėdos „Neptūnui“ atstovavęs D.Zavackas tikras buvo pajėgus įsitvirtinti pačiose pajėgiausiose Europos komandose. Specialistas įvardino dar vieną priežastį, galėjusią lemti tokį krepšininko likimą.

„Akivaizdu, kad kartais prastesni žaidėjai rungtyniauja geresnėse komandose. Dėl ko? Čia yra agentų darbas, nuo kurio priklauso, kur pasuks žaidėjo karjera“, – teigė treneris.  

Petrukonis ir Kulvietis

Karolis Petrukonis

Paauglystėje K.Petrukoniui buvo piešiami gražūs būsimos karjeros paveikslai, tačiau perspektyvų vaizdiniai realybėje liko neįgyvendinti.

„Karolis yra žmogus su didelėmis galimybėmis, vienas įdomesnių molio gabalų, iš kurio galima buvo kažką nulipdyti. Manau, kad ir mes Utenoje išminkėme iš jo neblogo lygio žaidėją. Aš visada sakydavau jam: „Tu – kaip Dwightas Howardas ir turi net geresnį pataikymą nuo baudų metimo linijos bei vidutinio nuotolio“, – lietuvį su NBA žvaigžde lygino trejus metus Utenos „Juventus“ klube K.Petrukonį treniravęs Žydrūnas Urbonas.

Jei prieš tai kalbėjome apie karštą D.Zavacko būdą, tai galima juokais sakyti, jog K.Petrukonis dalį agresyvumo ir kietumo aikštelėje galėtų pasiskolinti iš kolegos, kad būtų pasiektas tobulas balansas.

„Kaip ir daugelis didelių žmonių, Karolis turi per daug gerumo genų (Juokiasi). Jam trūksta tvirtesnio charakterio, pykčio aikštelėje. Kaip sakau: nereikia mušti žmonių už aikštės ribų, reikia tai daryti aikštėje. Kitas Petrukonio trūkumas – reakcijos laikas, per didelis inertiškumas. Jis kartais vėluoja paprastuose dalykuose, pavyzdžiui, paduodant kamuolį“, – du vidurio puolėjo trūkumus išskyrė Ž.Urbonas.

Treneris neslėpė, kad K.Petrukonis galėjo savo trūkumus paversti privalumais, bet, pasak jo, galbūt tam buvo skiriamas per mažas dėmesys paauglystėje, o vėliau – ir vyrų krepšinyje.

„Pirmiausiai turi norėti pats žaidėjas, o tik vėliau reikalingas žmogus, su kuriuo tą klaidą galima taisyti. Bent jau Utenoje jam buvo apie tai kalbama, sakyta, kad reikia daryti korekcijas. Kai jis atkreipdavo dėmesį į tai, žaisdavo geriau, tačiau aš nesu mama, kuri visada bus šalia. Karolis pats turi norėti dirbti ir investuoti į save, bet iš jo kažkur dingo motyvacija tapti geresniu, o ne balansuoti vietoje“, – svarbų dalyką pastebėjo strategas.

Praėjusį sezoną K.Petrukonis rungtyniavo Estijoje, kur kartu su Augustu Pečiukevičiumi ir Tartu „TU/Rock“ komanda tapo pirmenybių čempionu. Nors iškovotas auksas ir džiugina, bet vargu, ar būtent Estijos čempiono titulas yra ta svajonė, kurios žūtbūt siektų profesionalus krepšininkas. Ž.Urbonas neatmeta galimybės, kad K.Petrukonis dar spės parodyti, ką sugeba, ir galbūt net įžengs ir pajėgiausią Europos lygą.

„Karolis nėra tas žaidėjas, kuris nebežais geriau – jam 28-eri, laiko yra. Mano nuomone, krepšininkų branda yra pasislinkusi. Pažiūrėkime į žymius mūsų krepšininkus – Šarūną Jasikevičių, Ramūną Šiškauską. Kada jie pradėjo uždirbti milijonus? Būdami maždaug 28 metų. Būtent tuo metu ateina tikroji krepšininku branda. Tad ir Karolis gal dar spės įšokti į Eurolygos traukinį“, – šyptelėjo treneris.  

Danelius

Vytautas Danelius

Vienintelis šio penketuko krepšininkas, kuris jau yra pakabinęs sportbačius ant vinies ir apie kurį jau senokai nieko negirdėjome. V.Danelius buvo laikomas pačiu perspektyviausiu žaidėju tarp tų, kurie gimė 1982 metais. Jis lenkė Simą Jasaitį, Saulių Kuzminską, Tadą Klimavičių, Simoną Serapiną ir kitus.

V.Danelius ketverius metus gana solidžiai žaidė Nacionalinėje koledžų atletų asociacijoje (NCAA), kur „Wake Forest“ universitete rungtyniavo kartu su Dariumi Songaila bei būsimomis NBA žvaigždėmis – Chrisu Paulu bei Joshu Howardu. Deja, bet sugrįžus į Europą puolėjui sunkiai sekėsi pritapti ir užkopti į Senojo žemyno krepšio elitą.

V.Danelius kelerius metus iš eilės bandė laimę Vokietijoje. Šioje šalyje Brėmerhaveno „Eisbaren“ klube, jį treniravo ir Šarūnas Sakalauskas.

„Yra du labai svarbūs komponentai kelyje į sėkmę – pats žaidėjas ir treniruočių procesas, vykdomas komandoje. Jei nei Danielius, nei kažkas kitas iš klubo tuo laiku nebūtų padaręs didelio šuolio ir patekęs į rinktinę, galima manyti, jog treniruočių procesas buvo šiaip sau. Bet jei kai kurie sužaidė gerai, o kažkas neparodė savo galimybių nei vienoje, nei kitoje ekipoje, akivaizdu, kad tai lėmė pats krepšininkas, jo galimybės, atsakomybė bei psichologija.

Daneliaus pozicijoje žaidė Judsonas Wallace‘as, įtrauktas į pirmenybių simbolinį penketuką, žaidęs „Barcelona“, „Benetton“ ekipose. Kaip matome, žaidėjai Vokietijoje tobulėti galėjo, nes buvo tokių, kurie nuėjo toli“, – apie neišnaudotas V.Danelio perspektyvas kalbėjo Š.Sakalauskas.

Pasak specialisto, V.Danelius buvo darbštus, stiprus fiziškai ir greitas, bet universitete jam trūko lyderio vaidmens, o tai dažnai kišo koją jo tolesnėje karjeroje.

„Kada Vytautas atvyko į Europą, jam buvo sunku kovoti su tais krepšininkais, kurie yra už jį psichologiškai stipresni, turintys geresnius žaidybinius įgūdžius. Treniruočių metu jis padarydavo gana gerus dalykus, bet atėjus rungtynėms Vytautas susikaustydavo, susijaudindavo.

Aš porą metų bandžiau jam padėti: jis žaidė pas mane vieną sezoną, tada kitąmet jo nepakvietėme į komandą ir jis nerungtyniavo niekur. Vėliau vėl jį pasikviečiau ir norėjau padėti, bet tos mano minėtos sėkmės formulės nebuvo, nes joje nedalyvavo žaidėjas. Nepavyko iš jo padaryti tokio krepšininko, kokiu jis pats norėjo būti“, – apgailestavo Š.Sakalauskas.  

Čepukaitis

Vaidas Čepukaitis

Dar prieš dešimtmetį šiuo vidurio puolėju labai rimtai domėjosi Madrido „Real“ komanda, ketinusi siūlyti jam ilgalaikę sutartį. Vis tik gyvenimas pasisuko taip, kad V.Čepukaitis iki šiol neperkopė LKL barjero.

„Šiemet jis laimėjo LKL bronzą, kitąmet gal žais Europos taurėje, o vėliau gal ir pateks į „Real“, – pusiau juokais, pusiau rimtai šyptelėjo Ž.Urbonas.

Kol Pasvalio „Pieno žvaigždėse“ V.Čepukaitį treniravęs N.Zabarauskas gyrė vidurio puolėją už gerą kovą dėl atšokusių kamuolių, „Juventus“ ekipos specialistas liaupsino žaidėją už puikų krepšinio supratimą bei pavadino jį vienu įdomiausių talentų, su kuriais jam teko susidurti.

Tačiau treneriai taip pat paminėjo ir V.Čepukaičio minusus.

„Vaidui truputį trūksta darbo. Nesakyčiau, kad jis visiškas tinginys, bet nepadarys daugiau nei reikės. To papildomo darbo jis galėtų įdėti daugiau. Vaidas yra dzūkiško charakterio – labai karštai imasi, tačiau greitai ir atvėsta“, – krepšininko savybes atskleidė Ž.Urbonas.

„Jis nėra stiprus žaidime „vienas prieš vieną“, nežaidžia taip gerai nugara, kaip turėtų būdamas savo pozicijoje“, – pridūrė N.Zabarauskas.

Pastarasis strategas taip pat mano, jog vidurio puolėjui ko gero nepavyko rasti komandos, kurioje jis galėtų iki galo atsiskleisti ir šoktelėti į aukščiausią lygį.

„Krepšininkams didelę įtaką daro agentai, lemiantys kada, kur pasuks žaidėjas ir kokį vaidmenį klube jis gaus. Galbūt Vaidas tiesiog negavo to vaidmens, kurio norėjo, ar klubas nebuvo toks stiprus. Be to ir komandos turi skirtingus uždavinius. Jei nėra darbo su tais, kurie yra perspektyvūs, žiūrima ne į ateitį, o į šiandien dieną, tada šansą sublizgėti turintys žaidėjai galimybės negauna“, – apie krepšinio realybę pasakojo N.Zabarauskas.

Abu treneriai baigdami pokalbį vis dėlto vylėsi, kad 26-erių V.Čepukaitis dar palypės laipteliu aukščiau ir galbūt pravers bent jau Eurolygos duris.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra