Suomijos rinktinės strategas: apie akistatas su D.Adomaičiu, Š.Jasikevičių NBA ir atgarsius apie LKF dramas (2) interviu

Suomijos rinktinės treneris Lassi Tuovi dar prieš metus buvo suvienijęs jėgas Bolonijoje su Latvijos rinktinės strategu Luca Banchi, tačiau praeitą vasarą pasuko panašiu keliu, kaip Dainius Adomaitis. Iš Europos – į Japoniją.

38-erių suomis dirbo Jokohamos „B-Corsairs“ klube, jame žaidė dar pernai Eurolygoje matytas Maikas Kotsaras ir dukart Europos taurės čempionas Damienas Inglisas. Su šia komanda treneris tikėjosi kiek geresnio sezono – pasiektos 24 pergalės iš 60 galimų, tačiau, kaip sako pats, traumos nustebinti neleido ir gerinti pasirodymą klubas bandys kitą sezoną. Čia L.Tuovi dirbs ir kitąmet.

Išmokti Japonijoje teko daug, sako suomis, bet jis nė kiek nedvejojo, kuomet teko rinktis – likti Europoje ar vykti čia.

„Dar turėsiu daug galimybių treniruoti skirtingose vietose, kartais nereikia toli galvoti, kas yra geriausia, kartais reikia rizikuoti ir rasti savo kelią“, – teigia jis.

Grįžęs į Suomiją jis jau pradeda galvoti ir apie rinktinę, kadangi būtent Suomijoje šiemet vyksta Europos čempionato grupių etapas. Šioje grupėje žais ir Lietuva.

L.Tuovi tikisi surinkti pajėgiausią įmanomą Suomijos rinktinės rikiuotę, kadangi kažką rimto nuveikti namie norės visi. Bet rimtų varžovų čia taip pat bus, o tarp jų minima ir Lietuva ar Vokietija.

Krepsinis.net – pokalbis su L.Tuovi apie sezoną Japonijoje, akistatas su D.Adomaičiu, Šarūno Jasikevičiaus tapimą Eurolygos čempionu ir atgarsius apie skandalus Lietuvos krepšinyje.

– Neseniai grįžote iš Japonijos, kur, kaip įprasta, po sezono treneriai užsibūna ilgiau. Kaip pradėjote atostogas?

– Nelabai turiu atostogų, tikiuosi, vasaros viduryje turėsiu porą laisvesnių savaičių. Suomijoje pastaruosius 10 metų turime atviro pobūdžio treniruočių sistemą, labiau orientuotą į jaunus žaidėjus, kurie žaidė NCAA, ar tuos, kurie sezoną jau baigė prieš maždaug mėnesį. Jiems siūlome treniruotis. Pernai taip pat sužaidėme rungtynes su latviais, anksčiau – su estais, kad jie turėtų žaidybinės praktikos. Ir tai pasiteisina: žaidėjai gali išlikti formoje, treniruotis su rinktinės treneriais. Per daug metų išmokau, kad norint kažką vesti į priekį, turi tai daryti su savo pavyzdžiu. Todėl esu pirmas treneris, kuris čia yra šalia žaidėjų.

– Kiek papildomo laiko teko praleisti Japonijoje, kol galėjote vykti namo po sezono?

– Porą savaičių. Reikėjo susitikti su žaidėjais, komandos žmonėmis, pradėti ruoštis kitam sezonui. Kaip bebūtų, mano situacija sudėtingesnė – dirbu rinktinėje ir nebūsiu su komanda nuo pasirengimo pradžios. Reikėjo suderinti tam tikras detales, kol grįžau namo.

– Kiek suprantu, kontraktas su Jokohamos klubu galios dar metus?

– Taip, dar vieną sezoną, dėl to jau pradėsime formuoti kitų metų sudėtį. Atsidūrus naujoje vietoje visada svarbu jausti, kad turėsi laiko perprasti struktūrą, kultūrą, turėsi stabilumą.

Tuovi

– Kokia buvo jūsų pirma patirtis Japonijos krepšinyje?

– Labai įdomi. Tai unikali lyga, kurios negali suprasti gerai, kol su ja nesusiduri asmeniškai. Turėjau daug situacijų, kurias analizavau, mokiausi ir manau, kad jaunam treneriui labai svarbu atsidurti situacijose, kuomet nežinai atsakymų. Kuomet turi jų ieškoti. Kaip bebūtų, laikau save jaunu treneriu.

– Praeitą vasarą galėjote rinktis – likti Eurolygos klubo trenerių štabe ar vykti į Japoniją. Kokie argumentai nusvėrė pastarosios pusėn?

– Pirmiausiai, esu žmogus, kuris visada smalsiai žiūri į naujus dalykus. Žinojau, kad man tai bus šuolis į šaltą vandenį. Japonijos lyga yra auganti, Japonijos krepšinis vis tobulėja, man tai atrodė gera terpė tobulėti. Jokohamos komanda man pristatė visą projektą, ambicijas ir planus, išklausiau tai ir supratau, jog mūsų idėjos sutampa.

– Ar grįžimas į būtent vyr. trenerio pareigas taip pat buvo pliusas į Japonijos pusę?

– Ir taip, ir ne. Kol dirbau tiek rinktinėje, tiek Bolonijoje asistentu, jaučiausi tikrai gerai, tuo pačiu, žinoma, darbas vyr. trenerio vaidmenyje turi kitą spaudimą, atsakomybę ir mes, treneriai, tuo mėgaujamės.

– Sakote, kad nepadirbus Japonijoje, jos gerai nesuprasi. Kas naujo čia buvo jums?

– Lyga turi kitokią sistemą: žaidžiamos dvejos rungtynės per savaitgalį su ta pačia komanda, tad reikia kitokio pasiruošimo, savaitės planavimo, nes tai – esminis dalykas. Taip pat reikėjo perprasti vietinius žaidėjus, kam jie yra pajėgūs, koks kitų komandų stilius, identitetas. Jei lyginčiau su Italija ar Prancūzija, kur esu dirbęs anksčiau, šios šalys nuo Japonijos skiriasi žaidėjų dydžiais. Prie viso šito reikėjo greitai prisitaikyti.

– Dainius Adomaitis yra pasakojęs, jog vietiniai ten nesupranta pakelto tono, tad reikia prisitaikyti ir prie to, kaip su žaidėjais komunikuoji. Prie ko priprasti komunikacijoje teko jums?

– Taip, čia kultūriniai dalykai, bet šiaip esu gana energingas treneris ir taip pat – pozityvus. Nuo pirmos dienos sakiau komandai: esu toks ir nesistengiu būti, kuo nesu, tad prie to priprasti reikės ir jums. Kas dėl komunikacijos, daug jos vykdavo per vertėją. Taip, pradžioje tai labiau komplikuota, bet prie šito iššūkio pripranti. Ką bedarytumei, kaip lyderis turi užtikrinti, kad abi pusės vienas kitą supranta. Dėl to apskritai nemanau, kad rėkimas yra geriausia bendravimo forma.

– Kalbant apie Dainių... Kiek sunku buvo žaisti prieš jo ekipą?

– (Juokiasi) Esame pažįstami daug metų, smagu jį čia matyti. Bet turiu pripažinti, kad per keturis kartus nė sykio prieš jį nelaimėjau, nebuvau toks sėkmingas, turiu motyvaciją ateičiai.

– Mes Lietuvoje gal likome kiek nustebę „Alvark“ pralaimėjimu ketvirtfinalyje, ar taip buvo ir Japonijoje?

– Ir taip, ir ne. Tiesiog visos geriausios 8 komandos buvo gero lygio, o Šibos ekipa tuo metu rodė puikų krepšinį. Jie piką pasiekė svarbiausiu metu, beje, išgyvenę traumas, po kurių to iš jų kai kas nesitikėjo.

– Iš to, ką matėte anksčiau, ar D.Adomaičio braižas Japonijoje liko toks pats, kokį jo komandos rodė Europoje?

– Sunku palyginti, nes treneriai stengiasi lipdyti žaidimą pagal tai, kokius žaidėjus turi. Jis turėjo vieną stipriausių gynybos sistemų, daug dalykų iš jų bandėme pasimokyti. Sunku lyginti su „Rytu“ ar kitomis komandomis, bet jis čia tikrai turėjo vieną stipriausių identitetų lygoje.

Tuovi

– Ar Japonijoje pajautėte, kad kaip treneris esate galbūt labiau gerbiamas ir turite daugiau pasitikėjimo nei tai įprasta Europos krepšiniui?

– Neturėjau su tuo problemų ir Europoje, tiesiog Japonijoje čia apskritai yra didelis sporto organizacijų palaikymas iš aplinkos. Čia kartais jautiesi kaip roko žvaigžde (Juokiasi). Kalbant apie vadovybę, tikrai jaučiau didelį palaikymą, ne tik gerais momentais, bet ir sunkiais. Čia tikrai norima užmegzti ilgesnius darbo santykius, ką rodo ir tai, kad čia lieku dar metams. To galėtume pasimokyti ir Europoje. Žinoma, visi nori geriausių rezultatų, bet manau, kad suteikiant šansą žaidėjams ir treneriams dirbti kartu ilgiau, gali gauti geresnį rezultatą. Kartais dalykams reikia laiko.

– Kadangi dauguma ko gero nėra matę Japonijos lygos rungtynių, gal galite su kažkuo palyginti, kokio lygio ir stiliaus krepšinis ten žaidžiamas?

– Sunku palyginti lygį, bet intensyvumas, greitis ir vietinių lygis čia tikrai aukštas. Jie greiti, greitai dalijasi kamuoliu, pats žaidimas čia spartus. Taip yra ir dėl minėto žaidėjų dydžio – jis čia mažesnis nei daug kur Europoje. Taip pat lyga turi daugiau griežtų taisyklių nei Europoje, pavyzdžiui, gali turėti 3 legionierius, iš kurių aikštėje būti gali 2, taip vietiniams duodant daugiau atsakomybės. Geriausios komandos čia turi rinktinės žaidėjus, o rinktinė pernai Paryžiuje vos nenugalėjo prancūzų. Tai kažką pasako ir apie vietinius čia.

– Ar nėra nerimo, kad išvykus į Japonijos lygą grįžti į Europos krepšinį bus nelengva?

– Galima tai analizuoti, bet tai individualu. Man asmeniškai 38-eri, dar turėsiu daug galimybių treniruoti skirtingose vietose, kartais nereikia toli galvoti, kas yra geriausia, kartais reikia rizikuoti ir rasti savo kelią. Dabar esu laimingas, kad dirbu rinktinėje, tad nesu atitrūkęs nuo Europos krepšinio ištisus metus, turiu balansą.

– Kalbant apie jaunus trenerius, šį sezoną Eurolygoje buvo sėkmingų pavyzdžių, Tiago Splitteris ar Vassilis Spanoulis. Ar manote, kad jie palengvins kelią kitų jaunų specialistų galimybėms šioje lygoje?

– Kodėl ne? Jie šiokie tokie pionieriai, jie darė gerą darbą, jie padrąsins vadovybes pasitikėti, bet taip pat manau, kad neturime nuvertinti ir patirties. Pavyzdžiui, Suomijoje dirbau su Dettmannu, vėliau – su Collet ir Banchi, šie metai buvo puikūs, turime gerbti patirtį turinčius specialistus, nes jie turi tai, ko mes dar mokomės.

– Kaip suomis, kaip žvelgiate į Tuomo Iisalo Paryžiuje pradėtą kurti projektą, kuris sėkmingai funkcionavo ir be jo, kai tuo tarpu jūsų tautietis sulaukė šanso NBA?

– „Paris“ rodė krepšinį, kuris stebino visus, pats stilius buvo naujas visiems. Didžiuojuosi tuo, kaip Splitteris susitvarkė su Iisalo paliktu palikimu. Tai pavyzdys, kaip nebūtina imtis kardinalių permainų, kartais reikia laiko ir nuoseklumo. Džiaugiuosi, kad čia žingsnį į priekį dėjo ir Jantunenas. Kas dėl Tuomo, toks jo persikėlimas svarbus ne vien Suomijos krepšiniui, bet apskritai Europos treneriams. Tai parodo, kad nesvarbu, kur esi, svarbu, kaip dirbi, taip sulauksi galimybių, taip atsivers durys. Tokių etalonų, kurie parodytų, kad svajonės realios, mums visiems reikia.

Jasikevičius

– Matote Europoje trenerių, kurie artimiausiu metu galėtų žengti į NBA?

– Čia daug kas sukasi apie ryšius. Sunku atsakyti, bet norėtųsi, kad patyrę Europos specialistai gautų šansus.

– Šarūnas Jasikevičius, pavyzdžiui, turėjo galimybių vykti į štabą NBA, bet tuo metu to nenorėjo. Matytumėte jį šioje lygoje?

– Tikiuosi, jis tikrai to vertas. Jis parodė, kad su savo komandomis tampa vis geresnis kaip treneris. Žavėjausi, kaip „Fenerbahče“ šį sezoną rodė vis geresnį žaidimą su savo komanda, kaip vyko maži pokyčiai sėkmės link. Tokie treneriai visada bus sėkmingi ir NBA. Jį matau kaip vieną iš kitų.

– Ar sezono eigoje tikėjote, kad būtent Stambulo klubas iškovos titulą? Kalbant apie visas traumų virtines.

– Taip jau nutinka, kad dėl traumų komandos kartais susivienija ir ima rodyti maksimalų potencialą. Paskutines savaites jie buvo tikrai gražūs akiai stebėti ir demonstravo geriausią žaidimą. Turbūt visos tos problemos juos ir padarė tokiais gerais lemiamu metu.

Markkanenas

– Suomija gyvena laukimu – greitai čia vyks Europos čempionatas, kur dalyvaus ir Lietuva. Ko jame tikisi suomiai?

– Tai svarbus įvykis mums, nes mūsų komanda galės žaisti šalia savų sirgalių. Mūsų patirtis iš 2017 m. yra puiki. Kai subursime komandą, pradėsime pasirengimą, bus lengviau kalbėti apie tikslus, turime pažiūrėti, ar visi bus sveiki. Tikiuosi, kad turėsime pajėgiausią įmanomą sudėtį.

– Pastaruoju metu Lietuvos krepšinyje turėjome daug reikalų, susijusių ne su pačiu krepšiniu. Jono Valančiūno ir Tomo Pačėso konfliktas, kitos situacijos, apie kurias nesiplėsiu. Tik įdomu, ar nuogirdos apie tai pasiekė ir užsienį?

– Nesikoncentravau į tai daug, nes stengiuosi atsiriboti, tik šiuolaikiniame technologijų amžiuje gandai ar spekuliacijos sklinda greitai, kažką buvau girdėjęs apie tai.

– Hipotetinis klausimas: ar apskritai manote, kad po viešų konfliktų treneris ir žaidėjas gali be problemų dirbti kartu, ar kibirkštys tokioje situacijoje yra sunkiai išvengiamos?

– Situacijų tarp vienų ir kitų būna visokių, tiesiog krepšinyje žmonės įprastai yra iš aistros jam, o kai susitinka tokie žmonės, būna ir kibirkščių. Tai priklauso nuo žmonių, kiek jie yra pasiruošę dirbti kartu. Kartais tai gali net suvienyti komandą, bet tokiu atveju viskas neturi būti priimama asmeniškai. Kiekviena situacija labai skirtinga.

– Jūs kaip treneris kurią pusę palaikote: kad NBA žaidėjai, kokį treniruojate ir pats, yra tokie pat, kaip visi, ar jie momentais gali sulaukti nuolaidų ar prisitaikymo?

– Priklauso nuo kultūros, kurią buri savo komandoje, nuo trenerio. Bet manau, kad gerbti savo žvaigždes, kurios yra kartu, irgi reikia. Komandiniame sporte taip yra, kad kai kurios taisyklės lygiai galioja visiems, bet kai kurie žaidėjai gali turėti svaresnį žodį ir tai – absoliučiai normalu.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ sudėties dėlionė – kurie žaidėjai išvyks, kuriuos vertėtų išsaugoti, su kuriais vyksta pokalbiai, o kas jau ieškosi komandų kitur