Sunkiai bendrą kalbą su R.Kurtinaičiu radęs „Tauragės“ ukrainietis: keliskart jis grasino muštis (4) interviu

„Tauragės“ komanda šį sezoną debiutuoja Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), kurią remia „Betsson“. Joje – ne vienas įdomus stebėti žaidėjas, tarp jų ir ukrainietis Andrijus Voinalovičius.

26-erių aukštaūgis kol kas mėgaujasi savo laiku Tauragėje. Nors krepšininkas ir užaugo dideliame Kijeve, mažo miesto privalumus jis jau spėjo pajausti ir sako – darbui tai geriausia vieta. Pradedant nuo šalia esančios infrastruktūros, baigiant juntama sirgalių meile.

„Kol kas praėjo tik vienas mačas, bet apskritai, kokios asociacijos man kyla, jei kalbėtume apie jūsų krepšinį, tai aukšti žaidėjai, agresyvi ir greita lyga, o taip pat – protingas žaidimas. Man tai patinka. Tai galimybė patikrinti save, savo įgūdžius, žinias ir palyginti save su kitais varžovais, kurie varžosi tarptautiniuose turnyruose“, – sako ukrainietis.

Kol kas A.Voinalovičius sužaidė vienerias debiutines rungtynes, kuriose į Jonavos „Hipocredit“ krepšį pelnė 13 taškų.

Labiausiai jis jau laukia po mažiau nei mėnesio vyksiančios akistatos su Kauno „Žalgiriu“.

„Be kalbų. Tai komanda, kuri žaidžia aukščiausiame Europos lygyje. Man bus labai įdomu išbandyti save prieš juos. Prieš Valančiūną žaisti jau teko vasarą rinktinėje, pačiam jo stabdyti neteko, bet gal dar teks. Reikia ruoštis ir fiziškai, ir morališkai“, – juokėsi jis.

A.Voinalovičius sukaupęs patirties ne tik Ukrainos, bet ir Latvijos, Estijos, Lenkijos krepšinyje, o pastaruosius dvejus metus buvo Rimo Kurtinaičio auklėtinis Baku „Sabah“ gretose.

Tiesa, ten jo patirtis buvo nevienareikšmė ir ukrainietis neslepia, kad rasti bendrą kalbą su lietuviu nebuvo labai lengva.

„Sakykime taip, nebuvo tokia, kokios tikėjausi. Pirmas įspūdis apie trenerį man susiklostė nelabai kaip, nes jo akyse aš buvau vis dar kaip vaikas. Lyg žaidėjas, kuris niekada nežaidė krepšinio ir nežino, kas tai yra. Nepaisant kai kurių tarpusavio nesupratimų, vis tiek ėjome vieno tikslo link – čempionų titulo. Kažkaip, bet tą bendrą kalbą rasdavome ir padėjome vienas kitam“, – pasakojo aukštaūgis.

Krepsinis.net – pokalbis su A.Voinalovičiumi apie debiutą Tauragėje ir istorijų pilną patirtį Baku klube.

– Kaip jums kol kas patinka Tauragėje? Atvykote į naują miestą LKL, kurią remia „Betsson“, žemėlapyje.

– Viskas puiku. Po Baku, po tokio didelio miesto, labai jauku atvykti tylų ir kompaktišką miestą. Viskas čia šalia, tylu ir ramu. Komandos vadovybė – puiki, visi padeda, kuo gali, jokių pretenzijų neturiu.

– Esate Kijevo vaikas – nepaisant to, jums labiau patinka mažesniame miestelyje?

– Darbui – taip (juokiasi).

– O laiko leidimui?

– Dideliame mieste. Lankiausi keliskart Kaune, pasivaikščiojau, apsižiūrėjau. Man patiko, super. Man Kaunas stipriai panašus į Rygą, kurioje pastaruoju metu praktiškai gyvenau. Esant progai, reikia nusigauti iki Vilniaus, pasižiūrėti, kaip bus sostinėje.

– Ar kaip nors jaučiasi tas faktas, kad „Tauragė“ – tokia nauja organizacija šiame aukščiausiame lygyje?

– Ne. Vaikinai vis tiek su patirtimi, visi žino LKL, žino, kaip žaisti, kas tas krepšinis. Ta prasme, naujokų nedaug. Visi puikiai žino, kuo gali padėti komandai.

Voinalovičius

– Esate žaidęs kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Matote didelius skirtumus su tuo, ką radote Lietuvoje?

– Tikrai taip. Man patinka Baltijos šalys tuo, kad jos tikrai nemažai dėmesio skiria krepšiniui, jo infrastruktūrai, visada rasi salę, kurioje gali pamėtyti, visada rasi visko atsistatymui, geram maistui. Pavyzdžiui, Lenkijoje ir didesniuose miestuose tai kartais problema. O va Baltijos šalyse su tuo nesusiduri, viskas šalia ir galima koncentruotis į darbą.

– Jūs tas žmogus, kuris kartais užsuka į salę nelabai normaliu paros metu? Pavyzdžiui, vėlyvą vakarą.

– Nesakyčiau (Juokiasi). Bet jei ryte tik yra galimybė nueiti į salę pamėtyti ar užsukti į treniruočių salę, su malonumu tai darau. Krepšinis jau gyvenimo dalis, be jo negaliu.

– Koks jūsų pirmas įspūdis apie lietuvišką krepšinį?

– Kol kas praėjo tik vienas mačas, bet apskritai, kokios asociacijos man kyla, jei kalbėtume apie jūsų krepšinį, tai aukšti žaidėjai, agresyvi ir greita lyga, o taip pat – protingas žaidimas. Man tai patinka. Tai galimybė patikrinti save, savo įgūdžius, žinias ir palyginti save su kitais varžovais, kurie varžosi tarptautiniuose turnyruose.

– Kaip įsiliejote į naują kolektyvą? Ką galite papasakoti apie „Tauragės“ ekipos vyrukus?

– Jaučiuosi puikiai, visi vaikinai geranoriški, viską parodo ir papasakoja, kai reikia. Aikštėje jie taip pat paslaugūs, buvo lengva rasti bendrą kalbą, kuomet eina klausimas, ką tarpusavio ryšyje galima pagerinti ar pakeisti.

– Kokiomis savybėmis šį sezoną pasižymės tauragiškiai?

– Manau, kad būsime kibūs, paprastai pergalės niekada neatiduosime. Visada atiduosime 100 proc. savęs aikštėje ir stengsimės pasiekti maksimalų rezultatą.

– Ar jums paliko įspūdį kaip sezoną atidarė Vaidas Kariniauskas, surengęs vieną geriausių pirmo turo pasirodymų?

– Jis čia yra labiausiai patyręs lietuvis ir laukiau iš jo, kad jis maksimaliai atsakomybės imsis ant savęs. Kai komandai reikės, jis bus žmogus, kuris ją patrauks. Juolab, jis ir mūsų kapitonas.

Voinalovičius

– Kokį dėmesį jau spėjote pajusti iš tauragiškių? Teko girdėti, kad jie spėjo parodyti savo meilę komandai.

– Tikrai jaučiu tai. Man labai patiko mūsų namų atmosfera, pilna salė – tai dvigubas stimulas atsiduoti žaidimui. Einant mieste kartais žmonės prieina, pasisveikina, pamojuoja – smagu, malonu, kad žmonės domisi krepšiniu ir jį vertina savo mieste.

– Jaučiate, kad Lietuvoje ukrainiečiai priimami šiltai?

– Taip, Tauragėje susipažinau su mergina iš Ukrainos, kuri jau 3 metus čia gyvena ir dirba. Smagu, kad Lietuva visada palaiko Ukrainą, padeda, o mūsų žmonės čia jaučiasi komfortiškai, saugiai ir gali čia atrasti naujus namus.

– Ar savo karjeroje, iki etapo Baku, kada nors turėjo patirtį su lietuviais, ar ši buvo pirmoji?

– Baku susidūriau pirmąsyk, kai turėjau trenerius lietuvius, o žaidėjų savo komandose anksčiau nesutikau – esu tik žaidęs kitoje barikadų pusėje.

– Tomas Rinkevičius jūsų antras lietuvis vyr. treneris. Didelis skirtumas tarp jo ir Rimo Kurtinaičio?

– Pasakysiu taip – du visiškai skirtingi treneriai su dviem visiškai skirtingais požiūriais į krepšinį ir skirtinga komunikacija su žaidėjais. Palyginti net negalima. Bet man visada malonu dirbti su lietuviais, galiu atrasti kažką naujo sau.

– Iš to, ką kalbėjote su treneriu T.Rinkevičiumi, ar tikitės, kad „Tauragė“ gali tapti jums gera vieta atsiskleisti?

– Manau, kad taip. Treneris manimi pasitiki, mato mano vaidmenį, kuris yra svarbus. Maksimaliai stengsiuosi tai pateisinti ir pasiekti rezultatų – pirmiausiai, dėl komandos, o galiausiai ir dėl savęs.

– Ar jūs tas žaidėjas, kuris ruošiasi stebėti kitų komandų LKL rungtynes?

– Tikrai žiūriu kitus mačus, man įdomu matyti, kokį krepšinį žaidžia kitos komandos, kokius žaidėjus jos turi, ką tie žaidėjai sugeba. Man tai bus tik į naudą, kai su jais susitiksiu aikštėje.

– Yra varžovų, prieš kuriuos ypatingai laukiate akistatos?

– Žinoma – su „Žalgiriu“. Be kalbų. Tai komanda, kuri žaidžia aukščiausiame Europos lygyje. Man bus labai įdomu išbandyti save prieš juos. Prieš Valančiūną žaisti jau teko vasarą rinktinėje, pačiam jo stabdyti neteko, bet gal dar teks. Reikia ruoštis ir fiziškai, ir morališkai (Juokiasi).

View this post on Instagram

A post shared by Ukrainian Basketball (@backdoorcutua)

REKLAMA

– Gal planuojate apsilankyti ir Eurolygos rungtynėse?

– Labai norėčiau, jei bus laiko. Įdomu, nes visada stebiu mačus prie televizoriaus, neteko lankytis arenoje gyvai.

– Ar teko girdėti apie vasarą Lietuvos krepšinį purčiusias istorijas ir skandalus?

– Girdėjau, kad buvo vidinių problemų, bet labai išsamiai – ne.

– Beje, kokia šiuo metu situacija su Ukrainos krepšiniu?

– Krepšinis gyvas, stengiamasi jį išlaikyti kuo įmanoma geresnį. Sezonas vyksta, nepaisant sirenų ir nuolatinio ėjimo į priedangas, atvyksta ir legionierių, aišku, į komandas, kurios gali sau tai leisti. Viskas vyksta, žmonės žaidžia, ir tai džiugina, kad krepšinis nesustojęs.

– Papasakokite, kokia buvo jūsų praeitų dviejų sezonų patirtis „Sabah“?

– Sakykime taip, nebuvo tokia, kokios tikėjausi. Pirmas įspūdis apie trenerį man susiklostė nelabai kaip, nes jo akyse aš buvau vis dar kaip vaikas. Lyg žaidėjas, kuris niekada nežaidė krepšinio ir nežino, kas tai yra. Nepaisant kai kurių tarpusavio nesupratimų, vis tiek ėjome vieno tikslo link – čempionų titulo. Kažkaip, bet tą bendrą kalbą rasdavome ir padėjome vienas kitam.

– Ar manote, kad tai – dėl kartų skirtumo? Apie kartais nesuprantamą trenerį ir ryšio su juo nebuvimą kalbėję yra ir mūsų rinktinės žaidėjai.

– Manau, kad tai faktorius. Laikai kiti, krepšinio sistema kita, kitas požiūris į žaidimą. Aišku, kai kurie dalykai, kuriuos Kurtinaitis dėsto apie krepšinį, yra nesenstantys, aktualūs visais laikais. Gal tik priėjimas prie to – kitoks. Negaliu sakyti, kad su Rimu viskas gerai ar blogai, nes iš kiekvieno trenerio gali kažką pasiimti. Nepaisant to, kokios jis kartos.

View this post on Instagram

A post shared by Федерація Баскетболу України (@fbu_official)

REKLAMA

– Praleidote Baku du sezonus. Jie galiausiai ėjosi lengvai?

– Nestabiliai. Kol treneriui įrodžiau, kad galiu žaisti ir parodyti save, buvo sunku. O po to tapo lengviau, kai tai jam įrodžiau.

– Žaidėjai yra pasakoję, kad pokalbiuose su Rimu dažnai išplaukia visokie senų laikų prisiminimai apie Aleksandrą Gomelskį ar Vasilijų Karasiovą, kurie galbūt ne visada priimtini šiuolaikinei kartai. Susidūrėte su tuo?

– Buvo tokių dalykų. Aš irgi manau, kad tam gal jau ne laikas. Bet kaip bežiūrėsi, tai olimpinis čempionas, žaidęs aukščiausiame lygyje, nešęs medalius. Jis tiesiog toks žmogus, toks jo požiūris ir tiek.

– Ar buvo kažkokių dalykų, kurie skambėjo jums nelabai priimtinai?

– Buvo situacijų, kai nesutapo mūsų požiūriai, keliskart jis man grasino, kad eis su manimi muštis (Juokiasi). Aišku, viskas žodžiais, niekas nesimušė, nurašau tai ant emocijų. Ypač po apmaudaus pralaimėjimo, taip jau būna.

Sabah

– Kokią juokingiausią trenerio frazę prisiminsite? Mūsų žaidėjams jis sakęs, pavyzdžiui, kad „Nuvežkite mane ir Juozuką prieš mirtį į Katarą, atgal galite parvežti nors stačius, tepadeda mums Alachas“ arba „Kaip sakė Karasiovas: niznaju kak (nežinau kaip – rus.), bet turime laimėt“. 

– Pamenu, kai baigėme pirmą mano sezoną 2024–2025 m., laimėję sėdėjome prie stalo ir Rimas sakė: tikiuosi, išgyvensiu iki kito sezono pabaigos ir laimėsime dar vieną titulą (Šypsosi). Labai panašūs pasakymai.

– Ar kaip buvęs jo auklėtiniu kažkiek suprantate, kodėl žaidėjai vasarą parodė nenorą žaisti už šį strategą?

– Man sunku komentuoti, čia kiekvieno žaidėjo pozicija, čia kiekvienas sprendžia, kaip jaučiasi. Mano pozicija tokia: nepaisant to, kas treneris, nepaisant to, koks tavo vaidmuo, svarbiausia ne tai – svarbiausia yra rinktinė. Visi žaidžia už šalį, visi nori laimėti ir atnešti pergales savo rinktinei.

– Ukrainoje kada nors būta panašių mini protestų prieš valdžią ar trenerius?

– Pas mus buvo problema dėl kitos priežasties – nes žaidėjai išgyveno dėl sveikatos. Situacija apskritai yra nestabili, o kiekviena trauma, kurios neapsaugo kontraktas, gali kainuoti daug. Tai tiesiog rizikinga karjerai. Dėl to buvo žaidėjų, kurie nenorėjo vykti į rinktinę.

– Kaip manote, ar nesutampant požiūriui su treneriu, verta su juo apie tai diskutuoti ar žaidėjai turi net nesivelti į kalbas?

– Manau, bet kokią problemą reikia aptarti. Nesakau, kad prie visų ir keliant į viešumą, bet išsikalbėti ir išanalizuoti momentus, kurie vienos ar kitos pusės netenkina, reikia. Kad bent turėtumei normalų tarpusavio ryšį.

Voinalovičius

– Kuomet pas jus išsiskirdavo pozicijos su treneriu, ar jo asistentas Aurimas Jasilionis kažkaip bandydavo padėti rasti bendrus taškus?

– Taip, jis bandė mane nuteikti pozityviau, pasakyti, kur galbūt neverta veltis į diskusijas, kur geriau pratylėti, o kur – pasikalbėti. Pats Rimas visada sakydavo, kad net jei perlenkia lazdą, jis vis tiek visiems nori geriausio. Kad augtume kaip žaidėjai ir žmonės.

– Ir kaip, paaugote?

– Morališkai – tikrai tapau tvirtesnis ir užsigrūdinęs (Juokiasi).

– Ar pritariate, kad istorija ir pasiekimas nieko nereiškia, jei šiuo metu nedemonstruoji šiuolaikinio požiūrio į krepšinį ir į žmones?

– Manau, kad net nesvarbu, kokį rezultatai rodei ir kokie tavo pasiekimai. Pats svarbiausias dalykas, kad žmogus liktų žmogumi. Kaip bežiūrėtumei, visi esame lygūs, visi žaidžiame krepšinį, esame vienoje aikštėje, vienoje rūbinėje. Svarbiausia, kad būtų bendras tikslas ir pagarba vienas kitam.

– Kalbant bendrai, kaip manote, kokie ženklai išduoda, kad treneriui jau sunku adaptuotis prie šiuolaikinio krepšinio ir metas trauktis?

– Viską rodo rezultatai. Jei rezultato nėra, manau, laikas trauktis ir keisti trenerį, įnešti naujų idėjų ir eiti nauja kryptimi.