Subrendęs ir iššūkius įveikęs T.Lekūnas: nervintis, kaip atrodysi – kam to reikia? Po traumos galėjau nebeatrodyti niekaip interviu

Kažkas šalia Tomo Lekūno pavardės mirgėdavo skandalingojo etiketė, tačiau su laiku viskas pasikeitė. Pats 28-erių krepšininkas pripažįsta – sukurta šeima ir gimęs vaikas privertė apgalvoti gyvenimo vertybes, suprasti jų vertę ir subręsti. Taip atsirado lengvumas ir krepšinyje.

Net ir nepaisant sunkios peties traumos Utenos „Uniclub Casino-Juventus“ puolėjas T.Lekūnas į aikštę grįžo dar stipresnis, tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

„Žinojau, kad reikia dirbti ir arba atsistatau, arba reikia baigti karjerą. Pradžioje buvau šoko būsenoje ir galvojau, kur kreiptis pagalbos ir su kuo pasikalbėti. Bet esmė ta, kad galiu pasikalbėti su žmogumi, tačiau jis už mane vis tiek nepadarys. Gydytojai padarė savo darbą – išoperavo, vėliau man pačiam liko darbas susitvarkyti“, – kalbėjo T.Lekūnas.

Nors po traumos ir jautėsi mažai kam reikalingas, galiausiai jis sulaukė šanso Pasvalyje. „Pieno žvaigždėse“ T.Lekūnas fiksavo karjeros skaičius ir įrodė, kad visas problemas paliko praeityje.

Šį sezoną jis atstovauja „Uniclub Casino-Juventus“ ekipai, kuri jo karjeroje – penktoji Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“). Puolėjo skaičiai per 24 minutes siekia 10,2 taško, 4,5 atkovoto kamuolio, 2,3 rezultatyvaus perdavimo ir 9,2 naudingumo balo.

„Mano šių metų tikslas laimėti bet kurios prabos medalį“, – sako jis.

Krepsinis.net portale – pokalbis su T.Lekūnu apie praeitus sunkius karjeros etapus, pamokas, tikslus ir apmaudų pralaimėjimą FIBA Čempionų lygos atrankoje, kuris slegia iki šiol.

– Kaip atrodo jūsų ir komandos rutina FIBA „lange“?

– Kažkiek daugiau laiko skiriame fiziniam darbui, štanginei, užsiimame traumų prevencija. Daugiau fokusuojamės į individualų darbą, o komandinėse treniruotėse sportuojame tiek, kiek sveikų žmonių yra, nes jų gretos praretėjo, bėdelių yra (Juokiasi).

Bet ką daryti, stengiamės, dirbame, aš pats nelabai sportuoju su komanda, nes rungtynėse su „Žalgiriu“ gavau į šonkaulius. Situacija įdomi: buvo epizodas su Cavanaugh, jis provokavo baudą ir iš peties pataikė man į šonkaulius. Gavosi, kad gavau pražangą ir dar sužalojo šonkaulius, galvosi lyg uždegimas. Pirmąkart jaučiu tokį stiprų skausmą, tad nesportuosiu dar gal kokią savaitėlę.

– Kai traumų netrūksta, tai pertrauka atsistatymui skamba kaip geras dalykas.

– Taip, kadangi krūviai buvo nemaži. Tris mėnesius važiavome dideliu tempu: Čempionų lygos atranka, tada sekė KMT, iškrito Giga – rotacija sumažėjo, visi pasislinko, Šulskis tapo nauju geriausiu LKL centru (Juokiasi). Ir šiaip mūsų komandos vidurkis toks, kad nesame visiškai jaunikliai. Aišku, tai kaip tik pikas, bet krūvis mums buvo nemenkas. „Langas“ mums gera proga susižiūrėti traumeles.

– Apžvelgiant tai, kaip kol kas jums klostosi sezonas, kokie geriausi ir kokie blogiausi dalykai kol kas nutiko „Uniclub Casino-Juventus“ komandai?

– Didžiausia blogybė ne tik man, bet ir komandai, tai, kad nepatekome į Čempionų lygą. Turėjome tikrai gerą šansą, jautėme, jog turėjome praeiti toliau. Galima sakyti norėjau, galėčiau, daryčiau... Bet faktas, kad finalas apmaudžiai pralaimėtas. Jei būtume patekę į turnyrą, manau, kad būtų pridėję naudos ir klubui, ir mums. Visi žiauriai to norėjome.

O iš gerų dalykų... Nepasakyčiau, kad žaidžiame stabiliai, būdavo, kad iš minus 20 skirtumo turime sugrįžti, bet gerai tai, kad matosi progresas. Komanda susilipdė, perprato trenerio idėjas, viduje turime gerą atmosferą, jei taip toliau, jei traumas išsigydysime ir pasistiprinsime, viskas bus tvarkoje. Pliusas dar tas, kad iš praeito sezono liko nemažai žaidėjų, tai padėjo perprantant trenerio vizijas.

– Nors nuo atrankos į FIBA Čempionų lygą prabėgo jau keli mėnesiai, apmaudas dėl rezultato nemažėja?

– Kaip sakoma: tik po to supranti, kokį šansą turėjai gyvenime. Po kažkiek laiko pagalvoji, kad tikrai norisi žaisti Europoje, nežinau, kuriam žaidėjui to nesinorėtų ir kuris būtų patenkintas, žaisdamas vien LKL. Aš asmeniškai to norėjau labai. Su „Lietkabeliu“ negavau užsikabinti, sunkiai įsiliejau, o po to gavau traumą. Visada norėjau žaisti Europos lygyje, tai – daug smagiau. Su laiku gal dar labiau graušiuosi, kad nepatekome į šį turnyrą.

– LKL iš vidaus matėte bemaž pusę ekipų, kuo „Uniclub Casino-Juventus“ ekipa skiriasi nuo tų, kuriose esate žaidęs anksčiau?

– Susidaro labai bendruomeniškas, šeimos atmosferos įspūdis. Visi paslaugūs, jei ko reikia. Nesakau, kad kitur to nebuvo, bet čia tai jaučiasi dar labiau. Utena – nemažas miestas, bet atrodo, kad visi gyvena krepšiniu. Pradedant vadyba ir treneriu, baigiant kitais. Visi rūpinasi vieni kitais, palaiko, nėra nulinčiavimų, jei kas blogai, tiesiog sėdame ir aiškinamės. Man asmeniškai tai labai išsiskiria.

Treneris Urbonas neprikala prie kryžiaus, jei kas blogai, jis turi legendines vaizdo peržiūras, žiūrime tikrai nemažai, o žaidėjai patys tai priima ir įsiklauso.

– Kiek ilgiausiai yra trukusios Ž.Urbono sukviestos peržiūros?

– Jos būna dažnai, nėra, kad sėdime 3 valandas ir vos ne miegame (Juokiasi). Treneris jas mėgsta. Jam patinka išsiaiškinti situacijas, nors Urbonas nėra tironas, kad kažkas paprieštaraus ir jis galvos: nepasakok čia tu man. Jis bando tartis, priima, kas kam atrodo geriau, stengiasi kiekvienam sudaryti patogias sąlygas.

Lekūnas

– Praeitą sezoną ant parketo grįžote po sunkios traumos, kiek šie išgyvenimai pakeitė jus kaip sportininką ir kaip žmogų?

– Kai vėl viskas įsivažiuoja, tai ir pamiršti, galvoji, jog vėl viskas gerai. Bet kai nutiko trauma, žinau, jog tie patys pratimai pečiams dabar mane lydės visą gyvenimą, tai yra būtina prevencijai. Ne dėl to, kad tai darkart neatsitiktų, o nes tai buvo mano silpna vieta.

Kai grįžau į aikštę, labai džiaugiausi, jog vėl galiu žaisti. Negalvojau, kad vėl galėtų kažkas nutrūkti, nebuvo šoko ar baimės, jog vėl kažkas atsitiks. Galvojau, kad ačiū Dievui atsigavau, vėl galiu žaisti krepšinį. Pačiu traumos metu buvo sunkiau, bet padėjo šeima, tėvai, žmona, vaikas. Jei būčiau vienas, gal būtų sunkiau buvę, o su šeima tai pragyvenau. Žinojau, kad reikia dirbti ir arba atsistatau, arba reikia baigti karjerą.

Konsultavausi su kitais žaidėjais, žinau, kad kai kuriems jų atsiranda psichologinis barjeras, o man kažkaip jo nebuvo. Tiesiog džiaugiausi, kad gavau šansą ir galiu žaisti. Negalvojau, kas bus toliau. Daugiau man nieko ir nereikėjo.

– O pats reabilitacijos laikotarpis buvo sudėtingas ar kaip tik turėjo daugiau gerų emocijų, suprantant, kad sugrįžimas artėja ir progresas leidžia nusiteikti vis optimistiškiau?

– Pradžioje buvau nervingas, tada buvo sunku ir man, ir šeimai. Atsiranda pyktis ant aplinkos, po to – ant savęs, o vėliau tą pyktį tiesiog nukreipiau į darbą ir gavosi gerai. Atsistatymo terminas buvo 8 mėnesiai, o aš jau po 5,5 mėn. buvau beveik atsistatęs. Vasarą dar neturėjau to daryti, bet jau mėčiau į krepšį. Kadangi sportavau su Pasvalio fizinio rengimo treneriu, komanda žinojo mano situaciją, o kiti klubai gal bijojo. Mantas Valčiukaitis žinojo mano būklę, tad „Pieno žvaigždės“ manimi patikėjo, daugiau pasiūlymų nelabai ir turėjau.

– Turbūt tai, kad daugiau variantų neturėjote, pernelyg nestebino?

– Nenustebau, nes ta trauma buvo rimta. Kiek žinau, ten vos ne viskas nutrūko, operacija buvo sudėtinga. Buvo labai sunku iki tol, kol rankos negalėjau judinti, o po to, padidėjus amplitudei, pagavau azartą ir dirbau kasdien.

– Esate minėjęs, kad jums atsistatymo pavyzdys buvo Rimantas Kaukėnas – ar teko su juo pasikalbėti šia tema?

– Pradžioje buvau šoko būsenoje ir galvojau, kur kreiptis pagalbos ir su kuo pasikalbėti. Bet esmė ta, kad galiu pasikalbėti su žmogumi, tačiau jis už mane vis tiek nepadarys. Gydytojai padarė savo darbą – išoperavo, vėliau man pačiam liko darbas susitvarkyti. Kineziterapeutas gali nukreipti, kaip ką daryti, bet jis už mane nepadarys. Taip pat ir Kaukėnas – gali tik pasiimti pavyzdį, jei neturi vilties, kad tai įmanoma. Tada gal ir vertėtų kreiptis, kad žmogus užmotyvuotų. Bet aš suvokiau, jog viskas yra įmanoma, ką čia klausinėti žmogaus, jei viską žinai pats, turi gerus profesionalus šalia.

Lekūnas

– Koks jausmas yra išbėgti ant parketo pirmosiose savo rungtynėse po tokios ilgos pauzės?

– Išvis jokio jaudulio, tik džiaugsmas, kad gali žaisti. Nes kai įvyko trauma, kokios gyvenime nesu turėjus, galvojau, kad čia jau viskas. Kol atsistatinėjau, aš jau ruošiausi pirmosioms sugrįžimo rungtynėms, todėl joms atėjus jausmas buvo kaip žengti į parketą po treniruočių – esi pasiruošęs, prarandi baimę, gerai sportavai, ateina ramybė. Aišku, tos rungtynės turbūt buvo neįspūdingos, nelabai jau ir prisimenu jas. Išgyventi, nervintis, kaip atrodysi – kam to reikia? Po traumos galėjai išvis nebeatrodyti niekaip. Artimieji galbūt jaudinosi labiau nei aš (Juokiasi).

– Toks keistas dalykas: būtent sezonas po traumos jums tapo geriausiu karjeroje kol kas?

– Manau, susidėjo daug kas. Aš nelabai tikiu sėkme, bet toks dalykas vis tiek yra. Kai kurie žaidėjai slysta ant tos sėkmės, o kai kuriems reikia daug dirbti. Kartais atrodo: aš dirbu, bet man neduoda progų, o kažkam kitam duoda. Galėjau eiti į NKL, pasirašyti laisvą kontraktą ir įsivažiuoti ten, bet čia žinojau Petrauską, gal tai ir buvo teisingas sprendimas nueiti būtent į Pasvalį. Treneris žadėjo, kad gausiu žaisti – man daugiau nieko nereikėjo. Galiausiai pasirodė, kad viską pateisinau – bent to tikiuosi – ir turėjau gerą sezoną.

– Turėjote metų, kai vis blaškėtės tarp NKL ir LKL, metai – ten, metai – kitur, ar toks stabilumo ieškojimas pačiam nebuvo pabodęs?

– Na, čia buvo ne tik dėl krepšinio (Juokiasi). Dėl krepšinio aš galbūt būčiau galėjęs ramiai žaisti LKL, bet buvo etapų gyvenime, kad aš pats sau to neleidau. Ne klubai nenorėjo dėl žaidimo, o pats sau trukdžiau. Vieni neturi tokių etapų, kiti – turi, kiekvienas yra individualus ir ieško savo sėkmės individualiai. Vienam sunkiau, kitas nesusitvarko su uždirbamais pinigais, pavyzdžių daug ir įvairių. Nesuvokiau, kur esu ir kaip reikia elgtis.

– Kas jums pačiam buvo paskutinis lašas, įpūtęs brandos ir supratimo, kaip reikia elgtis iš tiesų?

– Turbūt vaikas, šeima. Tai davė daugiau atsakomybės – bet ne slegiančios, o verčiančios suvokti, kad turi mąstyti, ugdyti, siekti kažko ateičiai. Nes kai skraidai kaip drugelis, sunku susikaupti tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Kai gimė mažylė, pradėjau galvoji apie ją, kaip jai geriau, ar mokėsiu tvarkytis. Kai mintis nusuki į vaiką, ir krepšinis atrodo lengvesnis, ir tos nesąmonės nereikalingos. Galvoji ne tiek apie save, kiek apie šeimą ir jos ateitį.

– Ar visais periodais jautėte, kad tik pats sau trukdėte, ar būta ir tokių atvejų, kai manėte, kad ir aplinka jūsų neįvertina tinkamai?

– Kai kažkas neišeina, ant karštųjų juk pradedi kaltinti visą pasaulį, bet vėliau pagalvojus viską supranti. Kad ir su tuo pačiu Čanaku: juk davė žmogus šansą, ką aš žinau, kodėl aš nepataikiau? Tritaškius mečiau 18 proc. taiklumu. Kad treneriai būtų kalti, tai tikrai ne, nors visokių jų buvo. Kai Alytuje dirbo Urlepas, pas jį žaidžiau nedaug minučių, bet labai daug iš jo išmokau. Tada ant jo pykau, bet jis man davė labai daug, ypač jei kalbėtume apie gynybos sistemas. Daug pamokų išmokta ir tik dabar jas supranti.

– O kuris strategas jums karjeroje yra davęs didžiausią teigiamą impulsą ir pastūmėjęs į priekį?

– Iš profesionalių trenerių vieną išskirti sunku, visi turi savų būdų, kaip motyvuoti. Manau, kad didžiausią įtaką man padarė mano pirmasis treneris Saulius Pladis. Būtent jis buvo priežastis, kodėl norėjau žaisti krepšinį. Treneris labai sunkius dalykus pateikdavo labai paprastai. Pavyzdžiui, jei nežinai, ką daryti – mesk į krepšį, nes tai geriau, nei klysti.

Kai pereini į aukštą lygį, aišku, aš nebuvęs Eurolygoje, treneriai linkę viską apsunkinti, nors esmė lieka ta pati. Aišku, jis buvo vaikų treneris, bet jis pateikdavo viską paprastai ir sakydavo, kad jei kovosi, net jei kažkas nesiseks, bet vis tiek kažką gero nuveiksi.

Jei reiktų kalbėti apie LKL trenerius, dabar Žydrūnas Urbonas man daro nemažą įtaką, taip pat ir Čanakas daug padėjo. Visi padėjo, nesinori kažko nuvertinti. Net jei ir blogu žodžiu kažkas prisidėtų, tai taip pat būtų indėlis į tai, kad dabar vėl galiu žaisti ir sekasi gerai.

– Per karjerą taip ir nesate išvykęs į užsienį, ar tokių realių šansų buvo?

– Šansų buvo, bet vis nesukrisdavo. Ir prieš „Lietkabelį“ turėjau progą, bet likau – Čanakas įkalbino, tačiau tai nebuvo pasiūlymai, kuriuos priimčiau net negalvojęs. Šiaip žiauriai norėčiau išvykti ir pabandyti, bet metai bėga (Juokiasi). Gal spėsiu.

– Turite šalių, kurių krepšinis, manote, jums labiausiai tiktų?

– Nežinau, nelabai aš renkuosi. Man apskritai norėtųsi pajusti, ką reiškia būti legionieriumi, kaip tvarkytis su spaudimu. Esu girdėjęs, kad Prancūzijoje, laimi ar pralaimi, bet galinėse komandose visi vis tiek apsikabina, viskas būna gerai. Bet norėčiau pajusti, ką reiškia, kai duoda viską į rankas tau ir tu jau nieko nebegali kaltinti, jei nesužaidi. Tokios atsakomybės norisi.

– Jei būtų variantai vykti į pajėgesnę komandą su mažesne role ar silpnesnę komandą, bet būti joje lyderiu, ką rinktumėtės?

– Anksčiau būčiau sakęs, kad tik duok man žaisti, varysiu po 30 taškų (Juokiasi). Dabar norisi trofėjų, norisi medalių. Nors ir buvau traumuotas, turiu medalį su „Lietkabeliu“, ten vykau su tokiu tikslu. Taip pat ir į Uteną vykau su tikslu išsivežti medalį. Gal kažkas sakys: kur tu dėsi tuos medalius? Bet su metais pradedi galvoti, kad geresnė kaina tų žaidėjų, kurie žaidžia laiminčioje komandoje, o ne paskutinėje meta po 20 taškų. Laiminčioje komandoje kažkas vyksta, sistema, organizacija, geros sąlygos žaidėjams – žinai, kad ten viskas bus gerai tau ir šeimai.

– Kokio trofėjaus karjeroje norisi labiausiai?

– Nesu apie tai galvojęs. Kai po traumos grįžau, išvis negalvoju, kas gali būti kažkada toliau. Mano šių metų tikslas laimėti bet kurios prabos medalį. Nežinau, kaip mąsto „Uniclub Casino-Juventus“ komanda, bet klubas dėl to stengiasi. O ateityje norisi tapti čempionu – visi to nori, bet žiūrėsim, kur būsiu, kokioje komandoje, kaip seksis man, komandai.

– Atrodote kaip savikritiškas ir realistiškas žmogus – kaip manote, kokios jūsų karjeros lubos?

– Lubų nėra, nes nesu taškų rinkikas, man nereikia sukti galvos, kad atvažiuos kažkoks naujas legionierius ir mes daugiau. Būti rinkiku – žiauriai sunku, tam reikia ir mentaliteto. Jei būčiau toks, mesčiau po 20 taškų, o kitą dieną pataikyčiau 1 metimą iš 15, būtų karšta (Juokiasi).

Aš vis tiek labiau į gynybą orientuotas žaidėjas, turiu savo užduotis puolime, o ar tai komandai reikės 205 cm ūgio žaidėjo, ar mano sudėjimo žaidėjo, galinčio keistis, čia jau priklauso nuo trenerio. Tokie žaidėjai kaip aš yra tokie, kur arba jų reikės komandai, arba ne. Privalai dirbti, gerinti savo žaidimą, bet šiuolaikinis krepšinis toks, kad toks kaip aš nelabai kuo gali išsiskirti. Giniesi, darai savo darbą ir žinai, kad būsi reikalingas arba ne.

„Ilgoji pertrauka“: „Ryto“ sudėties dėlionė – kurie žaidėjai išvyks, kuriuos vertėtų išsaugoti, su kuriais vyksta pokalbiai, o kas jau ieškosi komandų kitur