Su jauduliu ir džiugesiu ant parketo grįžęs T.Delininkaitis: po susirgimo koronavirusu jau maniau, kad teks baigti karjerą (12) interviu

Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ komandai tai buvo dar vienos eilinės reguliaraus sezono rungtynės Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“). Tuo tarpu Tomui Delininkaičiui jos buvo ypatingos.

Po 10 mėnesių pertraukos jis grįžo ant parketo, pagaliau galėjo mėgautis sirgaliais arenoje, o jauduliuką kėlė ir rungtyniavimas prieš savo gimtojo miesto ekipą – Klaipėdos „Neptūną“.

Debiutiniame mače Utenoje veteranas per 22 minutes pelnė 4 taškus, atkovojo 3 kamuolius, atliko 3 rezultatyvius perdavimus bei rinko 5 naudingumo balus.

T.Delininkaitis neslepia – viltis dar rasti komandą buvo išblėsusi. Maža to, apie karjeros pabaigą susimąstyti vertė ir koronavirusas.

„Galbūt ačiū Dievui, kad pasiūlymų nebuvo, nes buvau nepasirengęs išvažiuoti, buvo net minčių, kad COVID-19 padarys taip, jog apskritai negalėsiu sportuoti. Norėjau atsistatyti ir žiūrėti. Po poros mėnesių širdelė atsistatė, tada jau laukiau pasiūlymų, bet jų nebuvo“, – pasakojo T.Delininkaitis.

Vis tik dabar jis yra laimingas – sveikata susitvarkė, tad vėl galima mėgautis tuo, kas teikia malonumą – krepšiniu. Nors kol kas T.Delininkaičio sutartis su „Uniclub Casino – Juventus“ ekipa galios mėnesį, realu, kad ji bus pratęsta ir ilgiau.

– Tomai, kaip jautėtės po pertraukos grįžęs ant parketo ir juolab – Lietuvos krepšinio lygoje?

– Emocijų buvo daug, gal truputį ir perdegiau, nes norėjosi pasirodyti. Viskas sutapo: grįžau po 10 mėnesių pertraukos, po pusantrų metų pertraukos žaidžiau šalia žiūrovų – su emocija ir palaikymu, atrodo, kaip pirmąkart būtumei atėjęs į aikštelę. Trečias dalykas – teko žaisti prieš savo miesto komandą.

– Kuris iš šių trijų faktorių pačiam kėlė didžiausią jaudulį?

– Neišskirčiau vieno – viskas susidėjo, tačiau labiausiai jaudinantis momentas buvo per pristatymą, kai reikėjo išbėgti į aikštelę girdint savo vardą. Jaučiau jauduliuką, bet viskas gerai, tokie jauduliukai labai faini.

– Atrodo, profesionaliai rungtyniaujate taip seniai, o net pristatymai kelia tokias emocijas.

– Tai nepradingsta, žmonės esame – ne robotai. Po tokio ilgo laiko, kaip bebūtų, efektas pasijaučia. Pertrauka be krepšinio buvo didžiulė, normalu.

Delininkaitis

– Ko buvote pasiilgęs labiausiai?

– Labiausiai pasiilgau rutinos: rytinių treniruočių, pietų miego, vakarinės treniruotės, poilsio po jos. Aišku, ir rungtynių. Ne paslaptis, kad treniravausi su „Kuršiais“, esu be galo dėkingas, kad jie mane priėmė ir leido palaikyti formą. Kiek ta forma reali, pamačiau rungtynėse – reikia dar nemažai dirbti, nes 5x5 krepšinio trūkumas jaučiasi.

– Sportuodamas su „Kuršiais“ dar planavote sulaukti pasiūlymo, ar ne?

– Be abejo, minčių buvo, tačiau kuo toliau, tuo mažiau to tikėjausi, jei atvirai. Sportavau dėl savęs, kad pilvas neaugtų. Pasitaikė tokia proga, Renaldas ir treneris Šakinis leido pasijungti, „Kuršių“ treniruotės vyko vėlai – 19 valandą, kas man labai tiko. Šeima būdavo grįžusi po mokyklos ir darbų, sąlygos buvo geros, šalia namų – buvo idealu. Beliko sportuoti ir palaikyti kūną, kad neitų į platumą.

– Seibutis nesiūlė galiausiai likti Palangos klube?

– Buvo kalbų, bet vis tikėjausi, kad galbūt pavyks išvykti į užsienį – norėjau to. Buvau nusistatęs sau terminus, kad jei nepavyks likti Lietuvoje, vyksiu į užsienį, nes dar norėjau legionieriaus laimę pabandyti. Viskas tęsėsi, tęsėsi, „Kuršiai“ manęs irgi per daug nespaudė, taip ir gavosi.

– Vasarą turėjote kažkokių pasiūlymų ar dėmesio nesulaukėte?

– Man vasara buvo labai sunki – ypač liepos ir rugpjūčio mėnesiai. Mano sūnus sirgo, ilgą laiką gulėjo ligoninėje, tad negalėjau reguliariai sportuoti ir palaikyti formos. Tada rugpjūtį susirgau koronavirusu, kurį sunkiai pernešiau. Po ligos 2 savaites bandžiau sportuoti, bet širdis labai plakė, ritmas buvo sutrikęs, teko pailsėti, nusiraminti. Rugsėjo pradžioje paskambino Renaldas, paprašė pagalbos, nes trūko žaidėjų sportui 5 prieš 5. Ir jiems buvo gerai, ir man super.

Galbūt ačiū Dievui, kad pasiūlymų nebuvo, nes buvau nepasirengęs išvažiuoti, buvo net minčių, kad COVID-19 padarys taip, jog apskritai negalėsiu sportuoti. Norėjau atsistatyti ir žiūrėti. Po poros mėnesių širdelė atsistatė, tada jau laukiau pasiūlymų, bet jų nebuvo. Kaip sakau, rekordą pagerinau (Juokiasi). Kažkada sezoną vėliausiai pradėjau sausio 15–16 dienomis, šiemet – vėliau.

– Kaip reagavote į „Uniclub Casino – Juventus“ pasiūlymą ir ar šis tapo staigmena jums?

– Nebuvo netikėta, nes jau prieš mėnesį agentas buvo minėjęs, jog yra susidomėjimas iš Utenos, tik konkrečiai tada nesutarėme. Kad pasiūlymas atėjo – buvo kiek netikėta, bet kad jis pasirodė iš Utenos – ne, sakykime taip. Paskambino Žydrūnas Urbonas, paprašė pagalbos, apmąsčiau viską valandos bėgyje ir sakiau: kiek galėsiu, padėsiu. Šeima mano sprendimui pritarė. Gal kažkur užsikabinsiu, jei tenkinsiu komandą – bus galimybė prasitęsti kontraktą arba gal kažkur išvyksiu, bus matyti.

– Kiek smagus pačiam faktas, kad po praeito sezono NKL šiemet pavyko grįžti net į pajėgesnę lygą ir vieną pajėgesnių lygos ekipų?

– Be abejo, vien dėl to nebuvo ką ilgai svarstyti. Nevažiavau į kažkokią paskutinę komandą, kiek čia esu, organizacija tikrai super, atmosfera rūbinėje puiki, negaliu pasakyti nieko blogo. Aišku, visada norisi žaisti aukščiausiame lygyje, bet turi suprasti, jog negali žaisti Europos taurės komandose, nes ir greičiai nebe tie, ir puikiai suprantu savo amžių. Pagal savo kūną jaučiu, kad nieko pernelyg neskauda, traumų nesu turėjęs, mano manymu, čia dar galiu lakstyti. Vėlgi – laikas parodys, ar galiu, ar ne (Juokiasi).

Delininkaitis

– Utenos organizacija – jums nauja, koks įspūdis apie ją ir miestą?

– Jei kalbėčiau apie miestelį, dar nespėjau nieko apsižiūrėti, visa mano koncentracija yra į tai, ko negalėjau pasidaryti su „Kuršiais“. Ypač po rungtynių pamačiau, kad man reikia žaisti 5 prieš 5, reikia daugiau palakstyti kroso ištvermei. Mano koncentracija – treniruočių procesui. Atvažiavęs bandžiau imti jautį už ragų. Tik, aišku, nėra taip, kad per 1–2 dienas viską susistatysi, reikia sistemingai dirbti, dirbti ir dirbti. Turiu mėnesio sutartį, spėsiu dar viską apžiūrėti.

– Kai patirties – tiek daug, atrodo, įsilieti į naujo trenerio sistemą turėtų būti lengva. Kaip yra iš tikrųjų?

– Pradžioje klausėte, ko pasiilgau labiausiai, tai iškart galiu pasakyti, ko nepasiilgau (Juokiasi). Mano nemėgstamiausias dalykas, kai atvyksti į komandą jau prasidėjus sezonui ir turi visas gynybos sistemas, derinius, varžovų derinius išmokti greitai. Tam reikia skirti nemažai laiko, kad pritaptumei. Buvo ir pirmojo mačo metu momentų, kai įžaidėjas pašaukia derinį, o aš jo neatsimenu. Utenoje tų derinių – nemažai, juos reikėjo išmokti per trumpą laiką. Kažkuriems žaidėjams galbūt patrukdžiau tokiais dalykais, bet tai yra normalu. Niekas vos atvykęs per dieną neišmoko.

– Ar norėtųsi Utenoje šį sezoną ir užbaigti?

– Visada norisi visko, bet gali norėti daug ko, o spręs klubas, esu tinkamas ar ne. Laikas parodys. Kaip kažkada vienas treneris sakė: reikia žiūrėti į šiandien ir rytoj, o kas bus poryt, ateisim ir pamatysime.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra