Šiandieninis „Lietuvos rytas“ – tikrai sunkiai sergantis ligonis (27)

Ką daryti? Veikalą tokiu pavadinimu savo laiku parašęs „proletariato vadas“ Vladimiras Leninas nėra vienintelis žmonijos atstovas, kuriam toks klausimas kilo, kyla ar kils. Skirtingu aštrumu jis nuolat pasistoja kone kiekvienam darančiam ką nors rimčiau, nei, sakykim, nosies krapštymas.

Kalbant tautinės religijos – krepšinio - tematika, neabejotina, jog šiandien ši dilema spaudžia gerklę daugeliui. Ne paslaptis, jog vieniems tai džiugiai kutena paširdžius, kitiems gi neleidžia ramiai užmigti: viena iš mūsų elitinių komandų, kaip kažkas suformulavo – „stovi ant bedugnės slenksčio“.

„Ką daryti?“ – su šiuo dideliu klaustuku galvoj pastarosiomis dienomis turėtų keltis ir gultis Jonas Vainauskas. Žmogus, visai netyčia tapęs savo mylimos komandos duobkasiu. Turi gerbiamas Jonas šiandien ne mažiau 3 milijonų patarėjų, tačiau daryti sprendimą teks jam pačiam.

Pabandysiu pabūti vienu iš tų trijų milijonų. Žinoma, atsiras daug geriau šį reikalą už mane išmanančių ir patarimų trūkumu J.Vainauskas skųstis tikrai negali. Jų amplitudė svyruos nuo stiprios virvės įsigijimo iki, tarkim, Rimo Kurtinaičio pagrobimo ir sugrąžinimo Lietuvon. Nieko nežinomo ir stebuklingo nepasakysiu ir aš. Tik paanalizuosiu situaciją iš savo, daug metų duoną valgančio iš kitos sporto šakos treneriu amato, patirties pozicijų.

Negrįžkime ten, kur kažkas buvo padaryta blogai ar nepadaryta visai. Pasvarstykime nuo ko reiktų pradėti ponui Jonui Vainauskui. Žinia, pradėt galima nuo isteriško juoko ir ironiško aplinkos-aplinkybių ir dar ko tik nori kaltinimo. Tačiau, noriu tikėti, jog komandos šeimininkų atstovas ieškos tikresnio kelio. Pradėti gi, kaip, beje, ir kiekvienam mūsų – reiktų nuo paties savęs.

Treneriai jau buvo pakeisti pakankamai kartų. Šiandien, pasak paties komandos valdybos pirmininko, už komandos vairo stovi vienas geriausių Lietuvos trenerių – Darius Maskoliūnas. Tai leidžia suprasti, jog vyr. trenerio kėdę okupavęs serbas Aleksandras Trifunovičius – dar geresnis. Nesiginčysiu. Nors nemanau, jog „šlubas serbas“ su botagu rankoje (su kuo kiek asocijuojasi A. Trifunovičiaus persona) šiandien geriausias variantas šiai komandai. Mano supratimu, šiandien pagrindinė bėda ne trenerių personalijose ir ne jų kompetencijos stokoje. Bėda, jog viso to trenerių kaitaliojimo proceso rezultate komanda „sugriuvusi“, išbalansuota. Buvę komandiniai ryšiai tik palengva atkuriami bei statomi naujieji. Žaidėjai praradę ne tik pasitikėjimą vienas kitu, komandos pajėgumu, bet ir asmeninę motyvaciją. Tai atsiliepė ir individualiai kiekvieno sportinės formos būklei. Šiandieninis „Lietuvos rytas“ – tikrai sunkiai sergantis ligonis. Ligonis, kuriam reikia ne bizūno, o dėmesio, supratimo ir tinkamo atstatymo režimo.

Antroji medalio pusė – komandos sudėtis. Iš ko gali „išspausti“ taip pageidaujamą rezultatą paskirtieji treneriai? Jei nėra obuolių, sulčių neišspausi... Pasakykite man, kas iš šiandieninės komandos žaidėjų, net ir esančių formos pike, gali „bombarduoti“ varžovus, kelti jiems problemas ir lengvinti duoną savo partneriams? Martynas Gecevičius? Taip. Tikiu šiuo žaidėju. R. Kurtinaitis iš jo „nukalė“ neabejotinos kokybės taškų darymo mašiną. Tačiau, pasiligojus komandai, tai negalėjo neužkrėsti kiekvieno jos nario. Reiks laiko, kantrybės ir supratingo tikėjimo, kol Martynas atsigaus. O kas apart Gecevičiaus? Kenanas Bajramovičius ir Milko Bjelica – tikrai pakankamo lygio profesionalai, esant geram kitų komandos narių palaikymui, galintys nuveikti nemažai. Tačiau kas tie palaikytojai? Taip - Jonas Valančiūnas jau šiandien yra geras. Žaidėjas, turintis ne tik talentą, bet ir širdį. Bet Jonas kol kas – daugiau ateities (gal ir visai artimos) žaidėjas. Ne J. Valančiūnas turi (ir gali) būt šiandien tuo „ledlaužiu“. Garsiai praėjusio sezono pabaigoje iš dukterinės „Perlo“ komandos pakviesti būsimieji „Ryto“ pergalių kalviai kažkur nusimetė. Pergales Vainauskas planavo kalti šiandien, o kalvius pasikvietė iš rytojaus.

R. Kurtinaitis nemažai naudos komandos žaidimo kokybei išgaudavo ir iš Artūro Jomanto bei „Stepo“. Ir iš turimų savo dispozicijoje įžaidėjų. Įžaidėjai kokie-ne-kokie yra. Stepas su Artūru taip pat nedingę. Tačiau nei vienas jų negali užkišti skylės. Skylė ganėtinai didelė, o jie, paprasčiausiai – per maži. Pagrindinė sudėties skylė tiesiai prieš nosį t.y. – po krepšiu. Ką veikia komandoje Cemalis Nalga, ko gero, nežino ne tik valdybos pirmininkas, bet ir valstybės saugumo tarnybos. Jei komanda taip ir neįsigis nors kiek panašesnio į vidurio puolėją žmogaus, reanimacijos procesas gali gerokai užtrūkti, jei apskritai baigsis sėkmingai. Žinoma, tokiam žmogui įsigyti reikia pinigų. Vidurio puolėjai – prabangos prekė. Prabangos ir tuo pačiu – pirmosios būtinybės. Be ratų automobilis nevažiuoja, kaip ir lėktuvas be sparnų gali skrist tik trumpai ir arti.

Iš kur gauti finansų, patarėjų taip pat rasis daug. Svetimų pinigų skaičiavimu neužsiimu. Tačiau čia gi ir yra ta sritis, kurioje J.Vainauskas ir turėtų driokstelėti profesionalumu. Jei nenori likti komandos ambicijų Eurolygoje laidotuvių liudininku.

Praėjusią naktį Jonas Vainauskas rado atsakymą. Rado tą šiaudą, o gal – storą virvę, kuri turėtų ant prarajos krašto stovinčią komandą ištraukti. Šarūnas Jasikevičius. Žmogus, kurio nereikia pristatinėti, žmogus, kurio pavardę žino, ko gero, daugiau tautiečių, nei, sakykim, šalies prezidentės. „Auksinis berniukas“ savo karjeroje laimėjęs kone viską, kas buvo įmanoma.

Sužinojęs šią žinią, pirmiausia pasižiūrėjau į kalendorių – ar, kartais, ne balandžio pirmoji. Kita vertus – kodėl Sabas galėjo grįžti pakankamai solidžiai baigti karjeros į gimtąją komandą, o Šaras negali? Mažų mažiausiai, komandoje greta M.Gecevičiaus atsiras dar vienas žmogus, ne tik nebijantis mesti, bet ir galintis užmėtyti. Neeilinio talento dirigentas, derinio „du prieš du“ genijus. Bėda tik, kad tą „du prieš du“ nelabai yra su kuo sužaisti. Ar ne per mažas Š.Jasikevičius užkimšti tą „skylę“ parodys artimiausia ateitis. A.Trifunovičiui teks patikėti tuo, kuo jo garsusis tautietis Željko Obradovičius nepatikėjo. Teks. Buvusiam Šarūno dubleriui Lietuvos rinktinėje Dariui Maskoliūnui – taip pat. Juk skęstančiajam ir šiaudas gali pasirodyti rąstu.

Sveikas sugrįžęs, Šarūnai Jasikevičiau, ir – sėkmės!

Ričardas Zabulionis