Š.Jasikevičius: šiuo metu esu bedarbis, bet sunku tikėtis, kad žaisiu „Žalgiryje“ (23)

Praėjo lygiai dešimt metų, po auksinės rinktinės triumfo Švedijoje. Šia proga Kaune buvo surengtos simbolinės rungtynės, kuriose susikovė tuometinės rinktinės nariai prieš iš Europos žaidėjų surinktą komandą „EuroStars“.

Lietuvos rinktinės žvaigždė Šarūnas Jasikevičius per šias rungtynes turėjo galimybę ne tik dalinti rezultatyvius perdavimus, bet po susitikimo ir parodyti susirinkusiems žiūrovams savo balso galimybes. Įžaidėjas kartu su Marijonu Mikutavičiumi Kauno „Žalgirio“ arenoje užtraukė „Tris milijonus“.

„Ši daina universali. Nereikia nieko laimėti, kad galėtum ją dainuoti. Rinktinės autobuse ji taip pat dažnai skamba, manau, kad ir dabartinės rinktinės autobuse ji skamba“ – žurnalistams pasakojo Š. Jasikevičius.

– Ar pats dar atsimenate tuos 2003 metus? Koks momentas labiausiai įsiminė?

– Daug kas įsiminė. Laimi, šventi, džiaugiesi apsikabinęs su chebra. O pačios čempionato rungtynės nelabai įsiminė. Eini, kovoji ir viskas.

– Dar kada nors žiūrėjote bet kurias 2003 metų čempionato rungtynes?

– Dabar net neatsimenu. Kartais, kai būna blogai, tai įsijungiu „Youtube“ ir pasižiūriu kokias nors rungtynių akimirkas. Po blogų rungtynių lieku vienas, neužmiegu, tai įsijungiu pasižiūrėti. Pasižiūriu, kokie geri buvome prieš dešimt metų ir gaunu teigiamų emocijų. Kai treneris kartais neleidžia žaisti, sužaidžiu blogai, tai pasižiūriu triumfo vaizdus ir tai suteikia gerų emocijų. Labai gerai, kad yra toks dalykas kaip „Youtube“. Vaikai turbūt nelabai matys ir prisimins mane žaidžiantį, bent jau gerai žaidžiančio tikrai nematys, tai turės galimybę pasižiūrėti. (Juokiasi)

– Nebuvo kažkokių derinių, kartu nesitreniravote, bet ar jausmas kažkoks išliko?

– Nereikia meluoti, nelabai to jausmo yra. Atsimenu, kaip kartais žaidi, varaisi kamuolį, atbėga Eurelijus, pastato užtvarą. Bet čia ne tokios rungtynės, kad šaukčiau „Aura“ ir liepčiau statyti užtvarą. Geriausi metai jau praeityje, bet smagu visiems susitikti ir pabūti kartu.

– Kokie artimiausi jūsų karjeros planai?

– Nežinau, aš bedarbis.

– Tačiau pats šiuo metu treniruojatės?

– Taip. Šiandien neatrodė, kad treniruojuosi, bet taip.

– Yra vilčių, kad rungtyniausite „Žalgiryje“?

– Nežinau. Mūsų profesijoje viskas yra taip arti, bet kartu ir taip toli. Viskas gali pasikeisti po vieno skambučio, tačiau jeigu to skambučio nėra jau ilgą laiką, tai sunku tikėtis, kad jis bus.

– Kokį įspūdį jums palieka dabartinė Lietuvos rinktinė?

– Ant manęs kiti pyksta, kad sakau, jog šis čempionatas yra blogiausias. Fizinio parengimo treneris Kosauskas šiandien sakė, kad kažkas yra paskaičiavęs, jog šiame čempionate nedalyvauja gana pajėgūs penkiasdešimt keturi žaidėjai, todėl čempionatas negali būti labai stiprus. Aš žiūrėjau gal dvidešimt rungtynių ir geras mačiau tik dvejas, kur tikrai patiko. Svarbiausia, kad mes turim stiprią komandą, patyrusių trenerių, turim chebrytę, kuri nuvažiavusi mus ten palaiko ir viskas. Svarbiausia iš čempionato mums parsivežti tai, kas yra mūsų. Ar čempionatas buvo geras, ar blogas, po dešimties metų niekas neatsimins.

– O 2003 metų čempionatas buvo geras? Kitoks nei dabar?

– Reikia suprasti vieną paprastą dalyką. Kiekvienas čempionatas, kuris vyksta prieš olimpines žaidynes, būna aukščiausio lygio. Atvažiuoja visi, nes kiekvieno sportininko, koks jis bebūtų, didis ar ne, jo didžiausia svajonė važiuoti į olimpiadą. Visi važiavo, 2003, 2007 ir 1999 metais, nes važiavo kovoti dėl patekimo į olimpines žaidynes. 2011 metais į Lietuvą kovoti irgi visi atvažiavo.

– Ar pamenate 2003 metais rungtynes su Latvijos rinktine ir esminę klaidą protokole?

– Atsimenu, neįrašė baudos. Čempionų sėkmė. Aš tais dalykais netikiu, bet kartais jie vis kažkaip išlenda į ta viršų. Dabartinė mūsų rinktinė šiemet irgi turėjo čempionų sėkmę per rungtynes prieš Bosniją ir Hercegoviną. Dabar tik reikia padaryti, kas liko.