Reikia gilesnės analizės (22)

„Po pergalės prieš Ispaniją ir Serbiją ketvirtfinalyje lengvai nugalime graikus, prancūzus ar rusus. Po rungtynių paklaustas kas nutiko su komanda, jos treneris atsako: Nežinau, reikia gilesnės analizės.“

Atsiprašau už anekdotą (autorystė priklauso vienam mano kolegai, kuris už jį jau užsidirbo alaus), tačiau šis juodas humoras labai gerai atspindi tai, kas šiuo metu vyksta su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine. Niekas nesupranta, kas vyksta. Dvylika (dešimt ar vienuolika, kaip kam patinka) aukšto lygio žaidėjų nerodo aukšto lygio krepšinio. Nieko nesupranta tiek žaidėjai, tiek treneriai, tiek mes su jumis. O kai stengiesi iš visų jėgų, viskas klostosi blogai, o akivaizdžių priežasčių nesimato, dažnai nusvyra rankos.

„Dar niekad nemačiau komandos, kuri turi tiek sirgalių ir žaidžia taip blogai“, - po rungtynių su slovėnais atsakymų nerado tiek viešbutyje sutikti užsienio kolegos, tiek FIBA-Europe atstovai. Prisipažinsiu, užvakar man, ir daugeliui mano kolegų, buvo labai gėda. Greičiausiai ir daugeliui jūsų, nes visi kartu jaučiamės Lietuvos, krepšinio rinktinės dalimi. Jausmai dvejopi: gėda, pikta, liūdna, o taip pat galima tik įsivaizduoti kaip jaučiasi žaidėjai. Kaip tik vakar kalbėjau su kolegomis apie tai, ką šiandien savo bloge parašė jusstinass: prieš ketverius metus Serbijoje rinktinės sudėtis taip pat nebuvo įspūdinga, bet žaidėme puikiai. Tai tik dar labiau pasunkina galimybes kažką suprasti šioje situacijoje. Arba tik palengvina, spręskite patys :).

Dar didesnis nusivylimas apima, kai matai puikiai rungtyniaujančias komandas, kuriose surinkti anaiptol ne patys žinomiausi krepšininkai. Susižavėjimą kelia įspūdinga rusų gynyba ir dvi iš eilės pergalės, su mėsa išplėštos iš kroatų ir graikų. Gražu žiūrėti kaip žaidžia turkai. Turkoglu įmeta du taškus, bet tai netrukdo jiems įveikti ispanų. Ir slovėnai. Žaisdami ir jausdami malonumą jie parodė visas silpnąsias mūsų vietas ir puikiai jomis pasinaudojo.

Yra dar viena mintis, kuria norėčiau su jumis pasidalinti. Marijonas Petravičius, Robertas Javtokas, Andrius Mažutis, Mindaugas Lukauskis, Artūras Jomantas, Simas Jasaitis, broliai, Mantas Kalnietis, Tomas Delininkaitis. Dešimt iš dvylikos komandos narių yra labai santūrūs gyvenime ir aikštelėje vargu, ar gali tapti tais emociniais lyderiais, kurių komandai trūksta.

Mane visada truputį erzina skaičiavimai kas bus, jei laimėsim tiek ir tiek, o kas bus, jei nelaimėsime. Kaip žurnalistas, privalau skaičiuoti, bet akivaizdu viena – reikia tiesiog laimėti. Kai nelaimi, skaičiavimai yra tik būdas save paguosti. Norisi tikėti, kad mes staiga pradėsime žaisti gerai, bet kol kas šiam tikėjimui nėra jokio pagrindo. Realus tikslas – pakovoti, atiduoti visas jėgas, pabandyti užsikabinti, parodyti, kad mokame žaisti. Keliant tokius tikslus niekada nesuklysi – pergalės ateina būtent su tokiu požiūriu. Kolega Eimantas liepė perduoti jums, kad yra šimtu procentu tikras dėl Lietuvos pergalės. Matyt rėmėsi intuicija, nes jokių argumentų nepateikė :).

Tuo tarpu mūsų aistruolių po truputį mažėja. Dalis atvyko tik į rungtynes su Slovėnija, kita dalis planuoja traukti namo po rungtynių su ispanais, jei jos susiklostytų mums nepalankiai. Tiems, kurie nebenorės vykti į Katovicus, reikėtų rimtai pamąstyti apie galimybę perleisti bilietus slovėnams. Prie šio proceso galėtų prisidėti ir Lietuvos krepšinio federacija (paimti sirgalių bilietus, susitarti su Slovėnijos krepšinio federacija, vėliau grąžinti pinigus mūsiškiams).

Kol yra vilčių, aš ir mano kolegos tikimės, kad Katovicuose bus ką veikti. Jei vilčių nebeliks, važiuoti į finalinį etapą vis tiek turėsime, bet veiklos jame sumažėtų ženkliai.

P.S. Kol rašiau blogą, organizatoriai vos nenutempė mano mašinos, kurią palikau prie arenos. Mat ji jau keletą dienų kažkam trukdo pravažiuoti :).