R.Kurtinaitis: kaip bemylėtum savo šalį, bet olimpinis auksas yra auksas (28)

 1988 metais Seulo olimpinėse žaidynėse su Sovietų Sąjungos krepšinio rinktine ant aukščiausiojo apdovanojimų pakylos laiptelio lipo keturi lietuviai. Vienas jų – atakuojantis gynėjas Rimas Kurtinaitis. Niekada žodžio į vatą nevyniojantis praeityje garsus krepšininkas neslepia, Seulo auksas jam svarbesnis už olimpinę bronzą, iškovotą su nepriklausomos Lietuvos rinktine.

R. Kurtinaičio treniruojama Maskvos srities „Chimki“ ekipa sezonui pradės ruoštis tik rugpjūčio 12-ąją Druskininkuose, todėl kol kas krepšinio specialistas atostogas leidžia gimtajame Kaune. Atostogų metų R. Kurtinaitis susitinka ir su buvusiais komandos draugais: Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, Valdemaru Chomičiumi.

Šie vyrai 1988 metais Pietų Korėjos sostinėje Seule vykusiose olimpinėse žaidynėse džiaugėsi olimpiniu auksu. Jie po ketverių metų Barselonoje atvedė nepriklausomos Lietuvos rinktinę ant trečiojo olimpinių žaidynių apdovanojimų pakylos laiptelio.

„Krepšinis man ir hobis, ir meilė, ir darbas. Nors daug nervų kainuoja, bet gyvenime daugiau tikriausiai nieko negalėčiau daryti. Staliaus darbo nemoku, kompiuteriu naudojuosi minimaliai, tik naujienas perskaitau. Darau tai, ką išmanau geriausiai ir šiuo metu sekasi neblogai“, - kalbėjo R. Kurtinaitis.

- Dažnai prisimenate olimpinį Seulą?, - lrytas.lt paklausė R. Kurtinaičio.

- Prisimenu. Dabar jau rečiau, tačiau, kai prasideda olimpiada kaskart prisimenu savo patirtį. Man yra tekę penkiose olimpiadose pabuvoti: triskart kaip žaidėjui (1988 m. Seule, 1992 m. Barselonoe ir 1996 m. Atlantoje), kartą kaip KKSD vadovui (2000 m. Sidnėjuje) ir kartą kaip treneriui (2008-aisiais Penkino olimpinėse žaidynėse R. Kurtinaitis buvo rinktinės trenerio asistentas)

- Ar po pirmųjų grupės rungtynių 1988-aisiais, kurias pralaimėjote jugoslavams, treneris Aleksandras Gomelskis labai barėsi?

- A. Gomelskis kaip tik nedarė problemos iš to pralaimėjimo. Žinoma, tikėjomės laimėti, Sabas kaip tik prisijungė, o atrankos turnyre Jugoslaviją buvome nugalėję 16 taškų skirtumu. Ir tose rungtynėse buvome laikomi favoritais, tačiau pralaimėjome.

Pamenu, kad atėjo į kambarį tarybinis prižiūrėtojas ir pradėjo kalbėti, kad gėdą sąjungai padarėme. Tada A. Gomelskis kaip tik atėjo į mūsų kambarį ir išvarė jį lauk, kad galėtume ramiai dalyvauti turnyre. Sakė: „Lauk ir, kad nebandytum prie mano vaikinų rankų kišt!“

Svarbiausia buvo pergalė pusfinalyje prieš amerikiečius. Jie visas rinktines po keliasdešimt taškų triuškindavo, patys pasakojo kokie yra stiprūs. Mus nugalėję pirmosiose rungtynėse jugoslavai olimpiniame kaimelyje net nesisveikino, bet kai mes laimėjome prieš amerikiečius ir ėjome į valgyklą, jie kitoje kelio pusėje išsirikiavo ir mums nusilenkė.

Gerai, amžiną atilsį, Aleksandras Belostenas pastebėjo: „Viskas, jugoslavai jau pralošė.“ Likus dviems dienoms iki finalo jautėme jų baimę.

- Su Sovietų sąjungos rinktine Seule laimėjote auksą, o su nepriklausomos Lietuvos rinktine Barselonoje - bronzą. Kuris medalis jums brangesnis?

- Kaip bemylėtume savo šalį, bet auksas yra auksas. Mes nebuvome kažkokie perbėgėliai. Buvome įtraukti į tą sistemą, visi gyvenome Sovietų Sąjungoje, tačiau gynėme ne tik jos, bet ir Lietuvos garbę.

Lietuviai didžiavosi jei bet koks sportininkas patekdavo į Sovietų sąjungos rinktinės sudėtį. Tai rodė aukštą meistriškumą. Juk tokioje šalyje, kurioje gyveno 150 mln. žmonių, papulti į rinktinę buvo didelis pasiekimas.

Yra tekę girdėti A. Sabonio pasisakymų, kad 1992-ųjų bronza jam brangesnė. Man ta olimpiada ir medalis su Lietuvos rinktine taip pat labai daug reiškia ir tai buvo labai svarbu, bet auksą labiau vertinu.

- Mažai kas tikėjosi tokio pasiekimo Barselonoje. Kokia buvo bronzinės rinktinės paslaptis?

- Visų pirma, mes labai stengėmės. Vien todėl, kad pirmą kartą tarptautinėms varžyboms buvo surinkta tik Lietuvos rinktinė. Nežinojome savo pajėgumo.

Kai Graikijoje „Akropolio“ taurės turnyre sutriuškinome prancūzus apie 50 taškų skirtumu, italus – 40 taškų, tada Sabas labai teisingai pasakė: „Vo bliamba, va čia mes varom!“

Nežinojome savo pajėgumo, todėl labai stengėmės. Norėjome atrodyti geriausi ir tas labai padėjo.

- Daugelis jūsų laikų krepšininkus sieja su nesibaigiančiomis linksmybėmis. Ar tiesa, kad ir prieš rungtynes nevengdavote vakarėlių?

- Netiesa. Visada kalbu sąžiningai ir nemeluoju. Kartą, duodamas interviu pasakojau kaip po pergalės eidavome į restoraną, išgerdavome alaus, o straipsnyje kas antras žodis buvo „gėrė“, „baliavojo“, „nemiegojo“. Paskambinau ir paklausiau kada ir kur mums tuos medalius ir taures sunešė? Į barą? Taigi žaidėme, sportavome.

Tais laikais Kaune buvo trys restoranai ir jei į vieną ryte ar vakare nueini, kad ir pavalgyti, tai visas Kaunas kalba, kad žalgiriečiai restorane ir, aišku, geria. Dabar, kai kavinės yra ant kiekvieno kampo – visi vaikšto kur nori ir niekam neįdomu.

Tie, kas negyveno tais laikais nežino apie ką kalba. Aišku, pašvęsdavome ir dabar gi krepšininkai pašvenčia. Štai mačiau per televiziją ir Kšyštofas Lavrinovičius pašventė. O ko jam nepašvęsti?

Laimėję Sovietų sąjungos čempionatą su „Žalgiriu“ dvi savaites buvome tampomi po visokius kolūkius, kol žmonėms mus aprodydavo. Po oficialiosios dalies tekdavo prie stalo sėstis. Tai visą Lietuvą, visus kaimus kai apvažiuodavome, tai ir sklisdavo kalbos.

Pagalvokite, juk Arvydas žaidė iki 40 metų, aš iki 41-erių. Dabar krepšininkai 35-erių jau baigia karjerą, o mes kiek žaidėme. Jei būtume tiek jėgų išnaudoję linksmybėms – ar būtume tiek žaidę?

Net neabejoju, kad ir ši dvidešimtmečių rinktinė, Europos čempionate laimėjusi auksą, šventė dvi dienas, tik niekam neįdomu. O apie mus galvoja, kad buvome ypatingi. Nebuvome.

- Šiais laikais aukšto lygio krepšininkas uždirba milžiniškus pinigus. Jei ne paslaptis, kiek jūs gaudavote?

- Atlyginimai buvo nedideli. Aš „Žalgiryje“ gaudavau 150 rublių, o mano mama, dirbdama spaustuvėje, uždirbdavo 320 rublių. Tik mums buvo sudarytos sąlygos spekuliuoti, nes važiuodavome į užsienį, ten kažką pigiau nupirkdavome, grįžę brangiau parduodavome. Dabar tai vadinama verslu, o tada buvome spekuliantai.

- Filme „Kita svajonių komanda“ visi vieningai tvirtinote, kad geriausias verslininkas buvo V. Chomičius.

- Ir dabar taip sakau. Jis turi rytietiško kraujo, todėl yra toks apsukrus, greitai mastantis, gali pigiai nupirkti ir greit parduoti. Geras prekybininkas buvo ir mums padėdavo.

- Ko dabar pasigendate krepšinyje?

- Man atrodo, kad anksčiau labiau Lietuvą mylėjome ir meilė buvo kitokia. Ten gyvenome, ten dirbome ir neturėjome šanso žaisti užsienyje, nebuvome tokie turtingi, kad galėtume pasirinkti, kur ramiai leisti atostogas.

O dabar žaidėjai sako, kad trūksta poilsio. Aš dešimt metų žaidžiau už Sovietų sąjungos rinktinę, su „Žalgiriu“ žaidžiau sąjungos čempionate, bet niekada nesiskundžiau nuovargiu.

Keista, kai dabar tenka girdėti žaidėjų pasvarstymus: gal dalyvausiu, o gal ir ne. Gal jiems tikrai skauda ką nors, bet kartais tiesiog patriotizmo trūksta.

- Net baigęs karjerą nuo krepšinio neatitolote. Kaip jis per tą laiką pasikeitė?

- Pirmiausia keitėsi taisyklės. Atakai skirtas laikas sumažėjo nuo 30 sek. iki 24 sek. Kamuolį į kitą aikštės pusę dabar reikia parsivaryti per 8 sek., anksčiau tam buvo skirtos 10 sek. Viskas daroma, kad krepšinis taptų greitesnis ir dinamiškesnis.

Išaugo krepšininkų fizinė jėga. Jei anksčiau buvome vos keli krepšininkai, galėję įdėti į krepšį, dabar nėra tokio, kuris neįdėtų.

Kai paklausia ar šių metų rinktinė įveiktų 1992-ųjų rinktinę – išvis tokių dalykų net neįsivaizduoju. To negalima lyginti. Mums tada atrodė, kad žaidžiame gerai, bet matau, kad daugelio elementų, kuriuos jaunimas šiais laikais naudoja, mes net nežinojome.

- O požiūris į krepšinį pasikeitė?

- Ne visų. Yra tokių išskirtinių patriotų kaip Šarūnas Jasikevičius, kuris daug žaidžia, yra nusipelnęs ir nori žaisti už rinktinė. Linas Kleiza anksčiausiai atvažiavo į rinktinės stovyklą ir dirba daugiau už visus.

Yra ir tokių, nenoriu pavardžių minėti, tikriausiai suprantate apie ką kalbu, kurie įsižeidę nenori atvažiuoti į rinktinę.

Pažiūrėjus į mūsų kartą, į Jasikevičiaus kartą, kuri atėjo po mūsų, ir palyginus su dabartiniu jaunimėliu, matome kaip patriotizmas nyksta.

- Po Londono olimpinių žaidynių daugelis rinktinės veteranų ko gero baigs karjerą rinktinėje. Ar bus kam juos pakeisti?

- Labai įdomi yra dvidešimtmečių rinktinė, net ir be lyderio Jono Valančiūno laimėjusi Europos čempionatą. Jie pereina į vyrų krepšinį. Gal patirties stoka ir jausis, bet pagrindas yra geras ir tikiu, kad keli žaidėjai iš šios komandos tikrai bus vyrų rinktinėje.

Kurie? Man patinka kaip žaidžia Vytenis Čižauskas, Dovydas Redikas neblogai žaidžia ir „Lietuvos ryte“ neblogai žaidė. Aišku jiems reikia dirbti ir mokytis krepšinio. Ne kažkokių techninių elementų, bet krepšinio supratimo. Manau, kad rinktinėje juos to išmokys.

Lietuvoje buvo daug perspektyvių žaidėjų. Prisiminkime Martyną Andriuškevičių. 16-17 metų jis buvo geriausias Europoje, buvo lyginamas su Saboniu, kaip dabar Jonas Valančiūnas. Nežinau dėl kokių priežasčių, bet to, ko mes iš jo tikėjomės, jis nepasiekė.

Viena, kai esi stiprus jaunimo tarpe ir visai kas kita, kai reikia pereiti į vyrų krepšinį. Yra daug talentų, kurie iki dvidešimties metų buvo geri, tačiau nesugeba persiorientuoti į vyrų krepšinį. Duok, Dieve, kad šitiems vaikinams pavyktų.

- Drįstumėte prognozuoti kiek toli olimpiadoje gali žengti ši rinktinė?

- Prognozuoti yra labai sudėtinga. Prisiminkime kaip 2010-aisiais pasaulio čempionate LKF rinktinei nekėlė jokių tikslų. Tada atėjo K. Kemzūra, išėjo senbuviai ir visi tapo skeptikais, esą jaunimas nieko nepadarys. O jie buvo treti pasaulyje.

Turiu pavyzdį ir iš futbolo. Prieš Europos čempionatą prognozavau, kad olandai laimės, o jie išvis nieko neparodė.

Čia lygiai taip pat sunku prognozuoti. Nors grubiai paskaičiavus amerikiečius įveikti bus sudėtinga. Argentiniečius galima, prancūzus galima, o užėmus antrą vietą grupėje galima labai toli nueiti.

Lina Motužytė, lrytas.lt.