R.Kurtinaitis: apie pasitraukimą iš Kantu ekipos, per lėtą V.Kariniausko progresą ir pasiūlymą iš „Maccabi“ klubo (12) interviu

„Sėdžiu ant gražaus ežero, žvejoju – pagaliau turiu progą pasimėgauti tuo žiemą. Seniai to nebuvo – gal 20 metų, reikia pasinaudoti galimybe“, – pakėlęs telefono ragelį apie savo dabartinius užsiėmimus pasakoti ėmė Rimas Kurtinaitis.

Prieš pusantro mėnesio Kantu „Red October“ komandą palikęs treneris vėl yra be darbo. „Kol duonos kąsnio netrūksta, ramiai laukiu kitų pasiūlymų“, – sako R.Kurtinaitis.

Strategas į Italiją dirbti išvyko su ambicingais tikslais, tačiau jie nuėjo perniek, kai „Red October“ komanda ėmė pralaimėti vieną mačą po kito. Komplektacijos spragos, žaidėjų nusiteikimas, sėkmė – šiuos faktorius R.Kurtinaitis įvardina kaip esminius.

Palikęs Italiją R.Kurtinaitis sakė sulaukęs skambučio ir iš Tel Avivo „Maccabi“ klubo, bet ekipa pasirinko Ainarą Bagatskį, o ir pats lietuvis matė rimtų problemų Izraelio ekipos žvaigždyne.

R.Kurtinaitis papasakojo apie darbo Italijoje detales, išsiskyrimą su „Red October“, Vaido Kariniausko pažangą ir karjeros posūkį iš vyrų krepšinio link vaikų. 

– Treneri, tai kaip atrodo jūsų dienos vėl netreniruojant jokios komandos?

– Žvejoju, medžioju, ilsiuosi ir laukiu pasiūlymų. Gal koks pasitaikys. Džiaugiuosi, kad galiu leisti pailsėti ir kūnui, ir protui. Žinote, pastaraisiais metais buvo nemažai streso ir įtampos.

– Ar pavyko taikiai išsiskirti su Kantu komanda?

– Aš dvejojau, ar vykti dirbti į tą klubą, ar ne, bet man buvo žadama sukurti gerą komandą. Aišku, norėjau dirbti ekipoje, žaidžiančioje ar Eurolygoje, ar Europos taurėje, bet rungtyniavome tik Italijoje. Sudėtį sukomplektavome gana vėlai, dar sezoną pradėjome su vos 7 žaidėjais, todėl treniruotis buvo sunku.

Turėjau kontrakte galimybę jį nutraukti vienašališkai ir tuo pasinaudojau. Klubo vadovai prieš naująjį sezoną buvo pasikeitę, tad buvo visokių vidinių reikalų. Problemos labiau buvo ne krepšinyje, o organizacijoje. Vasarą kalbėjome apie didelius tikslus, kelerių metų programą, bet nepavyko jos įgyvendinti. Pasikalbėjome su klubo vadovais, pasakiau jiems, kad nenoriu kovoti dėl 11 vietos Italijos čempionate, ir gražiuoju atsisveikinome. Tai buvo labiau mano sprendimas.

Šiaip manau, kad mums su komanda pritrūko ir sėkmės. Kiek rungtynių pralaimėjome apmaudžiai, jei ne tos nesėkmės – gal viskas būtų kitaip. Taip pat be mano žinios buvo atleisti du žaidėjai ir nė vienas naujokas neatkeliavo. Man nebeliko su kuo žaisti.

– Ar ilgai svarstėte galimybę trauktis iš „Red October“ ekipos?

– Sezono buvo praėję nedaug – tas tiesa, bet esu žmogus, kuris linkęs priimti sprendimus reikiamu metu. Nemėgstu laukti, kol laikas kažką užgydys ir panašiai. Teisingas tai buvo sprendimas ar ne, pamatysime.

Italija buvo gera šalis, kas gali nenorėti ten gyventi? (Juokiasi) Bet man vien gyventi ir sočiai valgyti – ne gana. Reikia ir darbų nuveikti.

Iš patirties žinau, kad reikia viską daryti čia ir dabar, o ne laukti. Su Vilniaus „Lietuvos rytu“ Europos taurę esame laimėję dėl to, kad sakiau vyrams: „Dabar arba niekada“. Aišku, lietuviams suprasti buvo lengviau, o su amerikiečiais jau būtų truputį kitaip. Jie galvoja apie atlyginimus, kaip ateiti į treniruotę laiku ir laiku iš jos išeiti.

– Kaip reagavote, kai „Red October“ savininkas Dmitrijus Gerasimenka pareiškė, kad esate įpratęs dirbti su žvaigždėmis ir todėl nesusitvarkėte su komanda?

– Iš dalies jis pasakė teisingai. Kantu komandoje buvo tikrai geri vaikinai, jų amžius buvo kontrastingas – vieni jauni, o kiti jau apie 30 metų. Tačiau būdavo keista, kai jiems kažką bandai paaiškinti, o jie nesupranta.

Aš jų klausdavau: ar žiūrėjote vakar Eurolygą? Ar matėte, kaip „Panathinaikos“ vienu tašku laimėjo prieš „Fenerbahce“? Jie žiūri, nesupranta, nė vienas Eurolygos nežiūri. Man kažkaip sunku kažką aiškinti, kai žmonės nestebi aukščiausio lygio krepšinio. Bandau jiems duoti kažkokių pavyzdžių, kaip reikia domėtis viskuo, norint būti geriausiu. Bendraudavau su jais kaip su vaikais, panašiai ir buvo – mano sūnus jau už juos vyresnis (Juokiasi). Kiek jų klausiau, ar žiūri Eurolygą, nė vienas neatsakė teigiamai.

Nežinau, kaip jie galvoja, bet aš manau, kad norint kažko išmokti, reikia žiūrėti mačus, ypatingai – įtemptas situacijas, kur vienas sprendimas lemia viską. Šių metų Eurolyga tam išvis yra ideali.

– Ar tai pirma tokia situacija jūsų trenerio karjeroje, kai auklėti tenka tokius krepšiniu nelabai besidominčius žmones?

– Kai dirbau Rygos VEF, buvo panašiai. Tada liepiau žaidėjams įsigyti palydovines lėkštes ir žiūrėti Eurolygą. Nežinau, ar jiems sunku įsigyti antenas, ar kažkokios kitos priežastys tai lemia, bet būna ir taip, kad krepšininkai nežiūri geriausio Europos krepšinio. Mane tai ypač stebina, nes stengiuosi stebėti kuo daugiau įvairių mačų iš viso pasaulio. Ne visi privalo būti tokie, kaip aš, bet vis tiek.

Kai pirmąsyk išvykau į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), pirmas dalykas, kurį padariau, tai įsigijau kelias kasetes su vaizdo įrašais – apie Michaelą Jordaną, dėjimų konkursą su Wilkinsu. Galėjau pirkti džinsus, kitus rūbus, bet pirmenybę teikiau krepšiniui. Man buvo įdomu, nereikėdavo versti. Norėčiau, kad ir mano auklėtiniai turėtų panašų požiūrį, nes tik taip galima kažką pasiekti.

Kariniauskas

– Italijoje rungtyniauti palikote Vaidą Kariniauską, kuriam sezono pradžia nebuvo labai sėkminga. Kokį įspūdį jums padarė jis?

– Tikėjausi, kad Vaidas progresuos greičiau. Jis turi daug gerų dalykų, dirba sąžiningai treniruotėse, atlieka gerus metimus, bet per rungtynes prasideda problemos. Nesvarbu, kurios pozicijos žaidėju esi, kad ir atakas kuriančiu įžaidėju, bet mesti po 4 taškus per susitikimą yra mažoka. Jis turėtų daryti daugiau.

Kol aš ten dirbau, leisdavau Vaidui kartais būti pagrindiniu įžaidėju, jis stengdavosi, puikiai organizuodavo žaidimą, bet mūsų komandai galbūt nelabai tiko. Aš turėjau vieną metiką, o su kitais būdavo problemos – gal jei būtų buvę kitų taškų rinkikų, būtų viskas atrodę kitaip.

Aš saugojau Vaidą, nes komandos vadovams, logiška, atrodė, kad gal geriau įsigyti juodaodį amerikietį, kuris galbūt mestų po 20 taškų. Aišku, gal tai ir būtų buvę į naudą komandai. Bet aš atsivedžiau Vaidą, mačiau jį kaip reikalingą žmogų ir norėjau, kad jis čia žaistų.

– Kaip matau, iš darbo „Red October“ komandoje jokių nuoskaudų jums nėra likę, tiesa?

– Išsiskyrėme tikrai gražiai ir žinote, pasakysiu paprastai: kas nė vieno karto per karjerą nėra netekęs darbo, tas nėra tikras treneris. Darboviečių keitimas – natūrali darbo dalis. Žiūriu, atėjo pas juos naujas treneris, kažką laimi, kažką – pralaimi – procesas vyksta. Aišku, prisimenu ir dabar kelis mačus, kai apmaudžiai klydome, neprasižengėme ir vien dėl to pralaimėjome. Apmaudu, bet nieko nebepakeisi.

– Prieš Naujuosius metus pasirodė informacija, kad jums domėjosi Tel Avivo „Maccabi“ klubas. Ar gandai buvo pagrįsti?

– Su mano agentu klubas kalbėjo ir vasarą, ir vėliau. Man nelabai patiko jų pasiūlymas, kuris buvo orientuotas į vieną sezoną: jei gerai seksis bus vienaip, jei blogai – kitaip. Nebenoriu niekur eiti 2–3 mėnesiams, norisi daugiau garantijų. O ir viduryje sezono kažkur keliauti sunku.

Apskritai manau, kad „Maccabi“ problema ne tiek krepšinyje, kiek žvaigždžių suvaldyme. Gal Bagatskiui pavyks. Bet aš jau turiu akį pamatyti, kur komandose krepšininkai nori žaisti, o kur yra kitaip. Kai žaidėjai nuo sezono pradžios pradeda reguliuoti, kas turi būti treneris, o kas – ne, gero nepasieksi. Sunku dirbti, kai auklėtiniai sako, jog treneris gal ne toks. Turi tokius žmones gerai valdyti: neleisti jiems vadovauti, turėti savo autoritetą, o taip pat ir neatleisti vadelių. Sudėtinga.

– Ar turėjote kokių kitų darbo pasiūlymų be Tel Avivo klubo?

– Nelabai. Buvo keli variantai, bet tos komandos mane nelabai domina ir nieko rimtai nesvarsčiau.

– Ko gero jūsų prioritetai nesikeičia: dirbti norite Europos taurės ar Eurolygos komandoje, ar ne?

– Jau buvau tame lygyje ir norisi grįžti. Aišku, darbas didelis, daug nervų kainuojantis, bet mažų darbų ir neieškau (Juokiasi). Kol kas didelio poreikio kąsniui duonos nėra, tad ramiai laukiu. Jeigu jau pasiūlymų nebus, eisiu dirbti į sporto mokyklą, ką daryti (Juokiasi).

– Juokai juokais, tačiau, kad jau užsiminėte, ar kada nors norėtumėte dirbti su vaikais?

– Žinokite, nelabai (Šypsosi). Nežinau, sunku pasakyti, nenoriu niekur spjauti. Suaugę vyrai kartais irgi kaip vaikai, bet skirtumas tas, kad vaikai gali kažko nesuprasti, o kai to paties nesupranta suaugę – tada ima erzinti. Bet kas čia žino, kad kada ir pasuksiu link vaikų krepšinio.

Arba yra kitas kelias – eiti į Seimą. Žinokite, kad kai jau nieko nesugebėsiu, eisiu į Seimą (Juokiasi).

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra