Prancūzus tritaškiais kerėjęs J.Sinica iškėlė problemą: kažkodėl Lietuvos krepšininkai užsienyje nėra labai vertinami (4) interviu

Tol, kol per Naujuosius metus kai kurie ėmė galvoti apie norimas permainas, Justas Sinica jau ruošėsi joms ir iš Kėdainių „Nevėžio“ kėlėsi į trečiąją Prancūzijos lygą, Kano „Calvados“ ekipą.

Tai lėmė ne tik geresnis pasiūlymas, bet ir kitos priežastys – pripažįsta J.Sinica. „Nesutarėme su vadovybe, bet išsiskyrėme gražiai“, – sako puolėjas.

32 metų 203 cm ūgio krepšininkas persikėlė į Šiaurės Prancūziją, kur liko sužavėtas gamtos, žmonių, maisto bei architektūros. „Tačiau visur Europoje viskas panašu – gali gauti visko, ko nori. Gal tik sūrelių, keptos duonos ir silkės pasiilgau“, – juokėsi J.Sinica.

Puolėjas Prancūzijoje praleido keturis mėnesius, tačiau jie buvo įsimintini. Pavyko tapti trečiosios lygos čempionu, atvesti Kano klubą į aukštesnį lygį bei pačiam išsiskirti iš kitų. J.Sinica per 26 minutes rinko po 11,2 taško, atkovodavo po 2,6 kamuolio bei atlikdavo po 2,1 rezultatyvaus perdavimo.

Kitas ryškus aspektas – tolimi metimai. Juos lietuvis metė puikiu 52,5 proc. taiklumu (53/101 tritaškių per 18 rungtynių) ir pagal šį rodiklį pirmenybėse lygių neturėjo, jei nežiūrėsime į tuos, kurie tritaškius atakavo labai retai. Tai yra ir geriausias J.Sinicos karjeros rezultatas. 

Jei gali pasirodyti, jog taip rungtyniauti leido žemas čempionato lygis, J.Sinica ramina – įspūdis klaidingas.

„Iš tikrųjų pirmenybių lygis mane nustebino. Manau, jog Prancūzijos žemesnių lygų lygis – vienas aukščiausių Europoje. Ten žaidžiamas labai fiziškas, greitas krepšinis, paremtas „bėk ir mesk“ taisykle. Mes, lietuviai, labiau įpratę prie strategiškesnio krepšinio, o kadangi ten yra daugiau juodaodžių, kurie pasižymi atletiškumu, tvirtu sudėjimu, tas žaidimas ir yra kitoks“, – sako J.Sinica.

Kol kas didelių planų dėl ateities puolėjas neturi ir laukia labiau viliojančių pasiūlymų nei buvo iki šiol. „Mano metai jau tokie, kad kur bus kontraktas – ten keliausiu“, – šypsosi aukštaūgis.

– Po Naujųjų metų turėjote tikrai gerą sezono atkarpą Prancūzijoje. Kaip pats ją įvertintumėte?

– Gerai, nes prieš man atvykstant klubas turnyrinėje lentelėje buvo 5 ar 6 vietoje, o vėliau pakilome iki pirmosios, patyrėme tik vieną pralaimėjimą bei taip laimėjome lygą. Kai laimi, visada esi patenkintas.

– Sezoną pabaigėte dar balandį ir kol kiti klubai tęsė kovą dėl antrosios vietos aukštesnėje lygoje, jūs keliavote ilsėtis kaip čempionai. Neįprasta?

– Buvo tikrai keista, nes taip nutiko pirmąsyk mano karjeroje. Rungtyniauti atkrintamosiose visada smagu ir į naudą, nes tai grūdina žaidėjus bei trenerius.

Atkrintamosios daug ką parodo, kaip nutiko ir pirmojoje lygoje, kur Monako klubas, buvęs pirmas, pralaimėjo dar ketvirtfinalyje. Manau, jog tokios kovos parodo, kas yra kas, ir kiaušinius reikia skaičiuoti pačiame sezono gale, kaip pasakytų Antanas Sireika (Šypsosi). Bet ten yra kitokia tvarka, vadinasi, jiems atrodo, jog taip yra geriau.

– Į Prancūzijos žemesnes lygas išvyksta nemažai lietuvių. Kokios priežastys tai lemia ir kokią naudą toks sprendimas gali duoti krepšininkams?

– Žaidimas tokiose pirmenybėse ypač naudingas gali būti jaunimui. Galbūt kai kurie ten išvykę atsiskleis, tobulės ir įsitvirtins šioje šalyje. Tačiau yra kitas dalykas: Prancūzijos lygos yra gana uždaros, sunku rasti ir transliacijas, ir vaizdo medžiagą, tad tave labiau pastebėti gali būtent tos šalies klubai. Reikia nusiteikti, jog didesnė tikimybė yra likti ten nei išvykti į kitą užsienio šalį.

Kalbant apie išvykimo motyvus, pastebiu, kad Lietuvoje dažnai visi skaičiuoja pinigus, nėra garantijų, kartais vėluojama mokėti atlyginimus, tokia sąlyga nurodoma ir kontraktuose. O ten yra tvarka, išvykęs žinai, jog kaip viską sutarei, taip ir gausi. Esi ramus.

Kitas dalykas: mes laimime čempionatų medalius, turime gerų krepšininkų, gerą lygį, bet kažkodėl Lietuvos pirmenybių krepšininkai užsienyje nėra labai vertinami, išvažiuoti nėra lengva.

– Bet užsienyje turime nemažai lietuvių.

– Pastebėkime, jei kas išvyksta, tai įvyksta nelengvai, dažniausiai vasarai jau einant į pabaigą. Tikrai nežinau, kodėl taip yra, geriau pasakyti galėtų nebent agentai.

– Turite daug gerų žodžių prancūzams, bet ar pasitaikė kažkas ne tokio teigiamo?

– Nepasakyčiau, jog tai buvo neigiama, tačiau trečioje lygoje yra kitokia teisėjavimo tvarka nei daug kur kitur – ten aikštėje yra tik du teisėjai. Gal kartais tai neleidžia pamatyti tam tikrų situacijų bei užfiksuoti pražangų, nes šešios akys – geriau nei keturios, bet didelių problemų dėl to nėra.

– Buvote geriausias šios lygos snaiperis. Rungtyniaujant su greitą žaidimą mėgstančiais komandos draugais tritaškiai buvo koziris, kurio iš jūsų labiausiai reikalavo treneris?

– Dažnai man tekdavo žaisti „pikenpopą“, kuriame gaudavau kamuolį prie tritaškio linijos bei tas progas turėdavau išnaudoti. Treneris žinojo, kad esu metikas, tad būdavau tas, kuris galėjo išplėsti aikštę, nes kiti dažniau būdavo linkę veržtis. Visiems nuo to žaisti pasidarė lengviau.

Manau, kad toks tritaškių taiklumas yra mano karjeros rekordas. Reiktų pasitikslinti, bet turėčiau neklysti (Juokiasi).

– Vasaros daug nebeliko, klubai greitai pradės ruoštis naujam sezonui. Kokie jūsų planai, ar turite variantų, kur esate laukiamas?

– Kur atsiras kontraktas, ten ir būsiu (Juokiasi). Tokia krepšininkų dalia, tad laukiu. Pasitaikė pasiūlymų iš prancūzų, bet jie mane nelabai sudomino. Lietuvoje manimi nelabai domėjosi, bet gal dėl to, kad šiek tiek pamiršo (Šypsosi).

Man 32 metai, važiuosiu ten, kur reikia, didelių nusistatymų neturiu. Lietuvoje žaisti visada būtų malonu, šeimai būtų mažiau rūpesčių, bet matysime.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra