Pirmasis A.Macijausko treneris „Ryte“: jis neturėjo lubų (11)

1999 m. vasarą perspektyvus devyniolikmetis Arvydas Macijauskas iš Klaipėdos „Neptūno“ persikėlė į Vilniaus „Lietuvos Rytą“. „Niekas negalėjo nutuokti, kad šis jaunuolis turės tokią karjerą“, – prisiminė 19-metį Vilniuje pasitikęs komandos treneris Šarūnas Sakalauskas.

Šiandien, 2023 m. lapkričio 11 dieną, būtent Vilniaus ir Klaipėdos komandų akistatos ilgosios pertraukos metu Maco marškinėliai pakils į „Jeep“ arenos palubes. Sostinėje A.Macijauskas pražydo gražiausiomis spalvomis, atnešė komandai pirmus du LKL čempionų žiedus ir tapo „Ryto“ klubo legenda.

Tuometinio „Lietuvos Ryto“ strategas, prisiminęs vieną pirmųjų pažinčių su snaiperiu, atskleidė, kad labiausiai jam įstrigo Maco lyderystė.

„Vyko jaunių finalinis ketvertas ir jie pralaimėjo pirmą rungtynių pusę virš 20 taškų, jau atrodė kaip beviltiškos rungtynės A. Macijauskas ir D.Zavackas buvo tos komandos lyderiai šalia trenerio, kuriuos mačiau įtikinėjant draugus, kad dar galima rungtynes laimėti ir jie sugebėjo perlaužti jas po ilgosios pertraukos ir laimėjo finalą, tai buvo kažkas neįtikėtino. Tada supratau, kad Arvydas – neeilinis žaidėjas.“

Į ateitį projektuojamoje komandoje 1999 m. Macas suvienijo jėgas su kitais perspektyviais jaunuoliais: R. Šiškausku, A. Šležu, R. Javtoku bei kiek vyresniu ir jau komandos lyderiu spėjusiu tapti A. Giedraičiu. Iš talentų kalve tapusios komandos titulo buvo tikimasi po kelerių metų, bet jis atkeliavo jau pačiame pirmame sezone. Ryškiai prie to prisidėjo ir tada 20-ies metų amžiaus A.Macijauskas.

„Finale pastūmiau A.Šležą į ketvirtą poziciją, kuris buvo greitas, tvirtas, gerai metantis iš toli, gerai besiginantis ir žaidėme su vienu dideliu bei keturiais mažiukais, – pasakoja tuometės komandos treneris Š. Sakalauskas. – Arvydas tapo labai svarbia tokio žaidimo dalimi. Nors jis nebuvo rūbinėje daug kalbantis žmogus, bet jis buvo tylus lyderis aikštelėje. Nepaisant jauno amžiaus, visi juo tikėjo ir pasitikėjo, negailėdavo jam kamuolio.“

Po iškovoto pirmojo titulo komanda nesustojo, augo kartu su jaunaisiais krepšininkais ir per ateinančius metus dar kartą tapo LKL čempionais, į viršų kėlė NEBL taurę. Europoje pastebėtas Arvydas išvyko žaisti į Ispanijos aukščiausią lygą, kur su „TAU Ceramica“ tapo čempionu ir nužygiavo iki Eurolygos finalo ketverto. Trenerio Š.Sakalausko teigimu, kitaip galėjo susiklostyti ir gynėjo karjeros etapas už Atlanto.

„Aš manau jis neturėjo lubų. Jis turėjo viską – kūną, galvą, techniką. Jis galėjo visur žaisti. Tai buvo įspūdingas žaidėjas. Kalbant apie etapą NBA – jei ten būtų daugiau trenerių, kurie parenka įdomesnę taktiką ir atskleidžia žaidėjus, jis būtų ir ten turėjęs svarbų vaidmenį“, – svarsto Š.Sakalauskas.

Vilniaus „Rytui“ keliant krepšininko marškinėlius į arenos palubes pirmasis A.Macijausko treneris sostinės komandoje tikisi, kad tai pastūmės legendą grįžti arčiau krepšinio.

„Jis gerai supranta šį sportą, turėjo puikius įgūdžius, matė daug gerų trenerių, stiprių komandų. Lietuvos krepšiniui trūksta asmenybių – tiek klubuose, tiek federacijoje. Palinkėčiau Arvydui įsitraukti į Lietuvos krepšinio veiklą, jis turi tam reikalingų žinių, patirties. Tai padėtų Lietuvos krepšinio vystymui, jaunų žaidėjų tobulinimui“, – žinutę ir palinkėjimą savo buvusiam auklėtiniui nusiuntė Š.Sakalauskas.

Prieš iškilmingą šeštadienio ceremoniją portalas rytasvilnius.lt dalinasi išsamiu interviu su Š.Sakalausku apie A.Macijausko atėjimą į Vilnių, ryškiausius jo karjeros metus ir neeilinį charakterį.

– Prie „Lietuvos Ryto“ vairo stojote 1998 m., prieš tai dirbote „Sakaluose“, tad tuo metu buvote pilnai įsisukęs į aukščiausio lygio Lietuvos krepšinio virtuvę. Ar pamenate pirmą kartą, kai išgirdote Arvydo Macijausko pavardę?

– Labai gerai atsimenu. Tada dar dirbau su „Sakalais“ ir tai buvo tikriausiai 1997 m., kai jis jau važinėdavo su „Neptūnu“ į LKL varžybas ir žaidė prieš mus. Atkreipiau dėmesį, kad šešiolikmetis jau yra LKL komandos sudėtyje. Tada pirmą kartą pamačiau ir išgirdau apie šį žaidėją.

Dirbdamas treneriu turėjau įprotį važinėti ir žiūrėti jaunimo čempionatų finalus bei spėlioti, kurie iš tų gabiausių jaunuolių gali eiti iki rinktinės, rimtų komandų, užsirašydavau pavardes ir tada man įstrigo dvi – Macijauskas ir Zavackas. Tada vyko jaunių finalinis ketvertas ir jie pralaimėjo pirmą rungtynių pusę virš 20 taškų. Jau atrodė kaip beviltiškos rungtynės, o jie buvo lyderiai šalia trenerio, kuriuos mačiau įtikinėjant komandos draugus, kad dar galima jas laimėti. Jie sugebėjo perlaužti tas rungtynes po ilgosios pertraukos ir laimėjo finalą, tai buvo kažkas neįtikėtino. Tada supratau, kad Arvydas – neeilinis žaidėjas.

– Šiais laikais esame įpratę, kad jauni krepšininkai nuo mažens gauna daug žiniasklaidos dėmesio, būna reitinguojami, daug dėmesio sulaukia jaunimo čempionatai. Ar devyniasdešimtųjų pabaigoje kas nors nutuokė, kad šis jaunuolis gali turėti tokią karjerą?

– Manyčiau, kad niekas negalėjo nutuokti. Nebuvo tiek socialinėje erdvėje dėmesio skiriama nei žaidėjams, nei krepšininkams, nebuvo skautinimo tokių programų, vertinimų.

Iš vienos pusės tai gerai – jų niekas netrikdė, niekas nesakė jiems, ką gerai ar blogai daro, jie treniravosi pas savo trenerį, ėjo tuo keliu ir tai jiems padėjo pasiekti aukštesnį meistriškumą ir suformavo charakterį. Dabar mes jauną, 16-18 metų bręstantį žmogų pradedame aptarinėti, formuojame nuomonę, kišamės į jo gyvenimą, o tai jį tik išbalansuoja, jei to dėmesio yra tiek daug.

– 1998–1999 m. sezone Arvydas jau buvo Klaipėdos komandos lyderiu, rinko 15,4 taško. Kada kilo mintis jį pasikviesti į Vilnių?

– Pasakysiu atvirai, tai nebuvo mano idėja pakviesti jį į „Lietuvos Rytą“. Jei gerai pamenu, tai buvo Algimanto Ližaičio mintis, tuometinio klubo direktoriaus. Taip jis ir atsirado mūsų komandoje prieš 1999–2000 sezoną.

Man neteko bendrauti su juo prieš atėjimą į komandą, bet „Lietuvos Rytas“ tuo metu gebėjo surinkti daug gabių jaunų žaidėjų – Macijauskas, Giedraitis, Šiškauskas, Javtokas – jie buvo kylantys Lietuvos žaidėjai. Komanda buvo projektuojama į ateitį, nes labai norėjome laimėti Lietuvos čempionatą. Idėja buvo rinkti žaidėjus, kurie kartu žais 3–4 metus ir atneš tas pergales.

– Kuo labiausiai Arvydas atkreipė dėmesį į save, neskaitant puikios statistikos Klaipėdoje?

– Man iki šių dienų labiausiai užstrigę tai, kad jis be galo daug dirbo. Jam tuo metu buvo 19 metų, tai labai jaunas žmogus, bet neapsakomai daug dirbo. Jis už visus anksčiau ateidavo į treniruotę – aš jau ateidavau pusvalandžiu anksčiau nei visi ir visada Arvydą jau rasdavau salėje. Išeidavau iš treniruotės, dar asistentai likdavo treniruotis su žaidėjais – jis vis dar ten būdavo.

Per laisvas dienas eidavo į treniruočių salę ir toliau save tobulino. 19 metų jaunuoliui tai labai retas atvejis. Aš per savo karjerą nesutikau daugiau tokio jauno žaidėjo, kuris tiek daug treniruotųsi nuo pat jaunų dienų.

Taip pat labai įstrigo, kad aikštelėje jis būdavo labai susikaupęs. Tai nebūdavo šnekus, emocionalus žaidėjas. Jis žaisdavo labai susikaupęs, atlikdavo užduotis, norėdavo laimėti, buvo tikras lyderis. Už aikštelės ribų turėjo labai subtilų humoro jausmą, būdavo švelnus, šiltas, linksmas žmogus, niekada nelaikydavo pykčio.

– Ar kalbindami jį ateitį į „Rytą“ susidūrėte su konkurencija Lietuvoje, gal net Europoje?

– „Rytas“ buvo labai gera vieta jauniems žaidėjams, todėl būdavo lengviau juos prisikviesti. Čia jie gaudavo daug žaidimo laiko ir buvo puikios treniruočių sąlygos, komanda žaidė neblogą krepšinį, buvo konkurencinga, rungtyniavo Saportos taurėje – žaidėjus tai traukė.

Todėl daugiau konkurencijos buvo ne kovojant dėl Arvydo parašo, o pačioje komandoje – jis žaidė antroje pozicijoje, kurioje galėjo žaisti ir Andrius Giedraitis, ir Ramūnas Šiškauskas. Jiems reikėjo dalintis minutėmis. Pastarieji du dar galėjo žaisti ir trečioje pozicijoje, dėl to Arvydui likdavo daugiau laiko žaisti antru numeriu.

– Pirmas rungtynes jau su „Lietuvos Ryto“ marškinėliais Arvydas sužaidė prieš jūsų buvusią komandą – „Sakalus“. Pelnė 6 taškus, pataikė vieną metimą iš žaidimo. Ar startas buvo nervingas?

– Matote, kaip dabar, taip ir tada, „Neptūno“ ir „Ryto“ lygis skyrėsi. Tas spaudimas, atsakomybė, daugiau gerų žaidėjų, mažiau prisilieti prie kamuolio, esi naujokas, sprendimus priima kiti žaidėjai – natūralu, kad reikėjo laiko įsivažiuoti. Nepaisant to, jau pirmojo sezono metu jis buvo startinio penketo lygio žaidėjas.

– Iki sausio mėnesio tik tris kartus Arvydas pelnė daugiau nei 10 taškų rungtynėse, o po Naujųjų metų, įskaitant atkrintamąsias, vis dažniau dominavo, 14 kartų pelnė daugiau nei 10 taškų. Kas pasikeitė?

– Nebuvo kažkokio vieno aiškaus lūžio momento. Arvydas atėjo su gerais krepšinio technikos pagrindais iš buvusios komandos, sporto mokyklų taip pat. Mums labai tiko jo charakteris – visada išlaikydavo ramybę, nesinervindavo, neužsidegdavo. Darbas prieš, po treniruočių, stiprūs komandos draugai. Man visada pavykdavo atskleisti žaidėjus, manyčiau, kad ir šiuo metu gerai susidirbome su juo. Viskas susidėjo ir Arvydas būdamas gabus pradėjo skleistis.

– Tas sezonas, kai Arvydas prisijungė prie komandos tapo istoriniu, nes pirmą kartą iškovojote Lietuvos čempionų titulą. Kokia buvo pagrindinė tos sėkmės priežastis ir kiek Arvydas prie to prisidėjo?

– Mums prieš finalo seriją trūko namų aikštės pranašumo, tačiau komandoje buvo labai geras mikroklimatas ir tikrai tikėjome, kad galime nugalėti. Nors spaudimas buvo didžiulis – jautėme iš visur tą spaudimą.

Prieš finalą išvažiavome į stovyklą Palangoje. Klubas suorganizavo, visi kartu pasibuvome, gerai viskas praėjo. Tačiau pirmas rungtynes Kaune pralaimėjome 22 taškų skirtumu. Pasigirdo kalbos – nereikėjo važiuoti į pajūrį, reikėjo likti Vilniuje, ramiai pasiruošti. Bet aš ramiai tą priėmiau ir mes laimėjome visas likusias serijos rungtynes.

Vienas pagrindinių sėkmingų sprendimų – sugalvojome sumažinti penketą. Po pirmų rungtynių šovė idėja, kad mūsų ketvirti numeriai yra truputį per lėti – jie buvo geri gynyboje, bet žaidžiant prieš „Žalgirį“ jie buvo per lėti ir čia mes pralaimėdavome.

Pastūmiau A. Šležą į ketvirtą poziciją, kuris buvo greitas, tvirtas, gerai metantis iš toli, gerai besiginantis. Žaidėme su vienu dideliu ir keturiais mažiukais – tarp jų ir Arvydas. Šis sprendimas buvo vienas esminių dalykų – tai buvo naujiena „Žalgiriui“. „Mažiukų ketvertas“ pelnė daug taškų, mėtė iš toli, jie buvo greiti, nebuvo tokie ir maži, gerai gynėsi. „Žalgiris“ nebeturėjo pranašumo ketvirtoje pozicijoje.

Arvydas tapo labai svarbia tokio žaidimo dalimi. Nors jis nebuvo rūbinėje daug kalbantis žmogus, bet jis buvo tylus lyderis aikštelėje. Nepaisant jauno amžiaus, visi juo tikėjo ir pasitikėjo, negailėdavo jam kamuolio.

– Kaip atšventėte tą titulą, galbūt Arvydas kaip nors ryškiau tai pažymėjo?

– Labai gerai atsimenu. Mes žinojome, kad jei laimime Vilniuje – mes čempionai. Jei pralaimime – važiuojame lemiamas rungtynes žaisti Kaune, o antrą kartą laimėti mažoje sporto halėje bus neįtikėtinai sunku.

Visos rungtynės buvo labai įtemptos, pačioje jų pabaigoje, kai jau buvo aišku, kad laimėsime – Arvydas pašoko, pribėgo prie suolo ir su šypsena veide puolė švęsti su savo komanda. Jo džiaugsmas buvo labai didelis – gal dėl to, kad pirmą kartą tapo čempionu, buvo jaunas. Jis labai nuoširdžiai džiaugėsi.

– Kokia labiausiai įsiminusi situacija, kurią prisimenate iš savo metų treniruojant A.Macijauską?

– Viena sparnuota frazė labai įstrigusi. Kai ruošėmės žaisti su Bolonijos „Kinder“ pusfinalį Vilniuje ir žurnalistai jo klausė apie gynybą prieš Danilovičių. Būdamas 20-ties metų, jaunas žaidėjas, jis labai taikliai pasakė – „iš Danilovičiaus likęs tik kontraktas“. Visi kalbėjo apie šį serbą – žvaigždė, sumindys jus. Bet jis nebuvo lemiamas faktorius savo komandoje, Arvydas puikiai tai suprato ir apibūdino. Jauno žmogaus toks suvokimas labai įsiminė.

– Antrajame sezone „Lietuvos Ryte“ Macas jau visiškai dominavo Lietuvos lygoje, rinko po daugiau nei 18 taškų, tritaškius metė 54 proc. taiklumu. Jūsų komandoje tada jau nebebuvo, kiek palaikėte ryšį su žaidėju?

– Pradžioje daugiau palaikėme ryšį, ypač kai dar buvau Lietuvoje. Mandagūs, draugiški kontaktai. Paskui išvykau dirbti į užsienį. Manyčiau, kad nėra poreikio treneriui palaikyti su buvusios komandos žaidėjais didelio kontakto, nes jie turi klausyti naujo trenerio. Sąmoningai tai dariau, norėjau, kad jie susikoncentruotų į žaidimą, būtų lojalūs savo klubui ir treneriui.

– Vėliau Arvydas iškovojo dar vieną Lietuvos čempiono titulą, taip pat tapo NEBL čempionu, tada sekė svaiginanti jo karjera Ispanijoje, patekta į Eurolygos finalo ketvertą. Kur buvo jo lubos?

– Aš manau jis neturėjo lubų. Jis turėjo viską – kūną, galvą, techniką. Jis galėjo visur žaisti. Tai buvo įspūdingas žaidėjas. Kalbant apie etapą NBA – jei ten būtų daugiau trenerių, kurie parenka įdomesnę taktiką ir atskleidžia žaidėjus, jis būtų ir ten turėjęs svarbų vaidmenį.

– Ko palinkėtumėte Arvydui šios šventės proga?

– Aš galvočiau, kad šis Vilniaus klubo žingsnis iškelti Arvydo marškinėlius į arenos palubes pritrauks jį arčiau krepšinio. Jis gerai supranta šį sportą, turėjo puikius įgūdžius, matė daug gerų trenerių, stiprių komandų. Lietuvos krepšiniui trūksta asmenybių – tiek klubuose, tiek federacijoje. Palinkėčiau Arvydui įsitraukti į Lietuvos krepšinio veiklą, jis turi tam reikalingų žinių, patirties. Tai padėtų Lietuvos krepšinio vystymui, jaunų žaidėjų tobulinimui.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra