Pikenrolas (34)

Lietuvos krepšinis visuomet garsėjo savo šokiu pikenrolu. Tai toks poros šokis, kai nereikia laikytis už rankų ar vesti partnerio paskui save. Nereikia imantriai mėtyti kojų, purtyti galvos. Užtenka tik priartėti prie partnerio, padaryti porą veržlių judesių, kelis žingsnelius, ir gerbėjai prapliumpa ovacijomis, o varžovai pabruka uodegas.

Lietuviškuose krepšinio vadovėliuose šis šokis vadinamas deriniu „du prieš du“, angliškuose – „pick and roll“ (maždaug – užtvara ir atsidengimas). Pikenrolo esmė paprasta – vienas komandos draugas pastato varžovui užtvarą, kuri sulaiko jį sekundės daliai, pats sukasi į išorinę pusę, palikdamas varžovą už nugaros. Tuo metu besiveržiantis komandos draugas turi dvi galimybes – veržtis toliau arba perduoti kamuolį atsidengusiam partneriui. Paprasta, tačiau nepaprastai veiksminga.

Daugybę metų buvo ieškoma būdų apsiginti nuo šio derinio. Buvo sugalvoti (teatleidžia man kalbininkai) „trepinimai“ (lietuviškai spąstai), „zastupai“ (atsakomosios užtvaros), „svičai“ (keitimasis) ir panašiai. Tačiau prieš gerą pikenrolą apsiginti sunku.

Yra apie ką pagalvoti „Žalgirio“ treneriui Gintarui Krapikui. Ypač po pralaimėtų namie Eurolygos rungtynių prieš Atėnų „Panathinaikos“ ir prieš principinę dvikovą su „Lietuvos rytu“.

„Esu žaidėjas, mėgstantis derinį du prieš du. Todėl man labai tiko „Žalgirio“ gynybos taktika. Lorenas Woodsas stovėjo po krepšiu, tad man likdavo tik klausimas – įmesiu ar ne“, – sakė po rungtynių Kauno Halėje „Panathinaikos“ to vakaro didvyris Šarūnas Jasikevičius.

Tuo tarpu „Žalgiris“ pikenrolo nešoko. Net tuomet, kai „Panathinaikos“ gynėsi asmeniškai. Atmintyje įstrigo tokie vaizdai: Žygimantas Janavičius ar Mantas Kalnietis laiko kamuolį, kurį kažkodėl nustoja varytis, nepaisant visų krepšinio kanonų, aukštaūgiai malasi tarp užtvarų, bet kamuolio negauna. Tuomet „mažiukai“ veržiasi, geriausiu atveju atmeta kamuolį prie tritaškio pakilusiems „aukštiesiems“, kurie meta desperatišką tritaškį. Blogiausiu atveju, arba kaip būna paprastai, „mažiukai“ patys lenda į girnas po krepšiu arba šveičia tą patį tritaškį per rankas.

„Lietuvos rytas“ pikenrolą šokti moka ir daro tai noriai. Partnerių poros keičiasi – Marijonas Petravičius su Chucku Eidsonu, Michailas Anisimovas su Mariumi Prekevičiumi, Branko Milisavjevičius su Milko Bjelica arba kitokios variacijos. Rezultatas dažniausiai būna tas pats – du taškai arba pražanga.

Neabejoju, kad G.Krapikas tai žino ir darys viską, kad pirmąsyk šį sezoną parklupdytų sostinės ekipą. Tačiau žinių ir užsidegimo nepakanka. Drįstu prognozuoti, kad nepavykus apsiginti asmeniškai „Žalgiris“ stos gintis aikšte. Tada ateis metikų eilė. O jų „Lietuvos rytas“ turi, ko gero, daugiau nei „Žalgiris“.

G.Krapikas puikiai pažįsta Antano Sireikos schemas ir žaidimo vadovavimo psichologiją. Galbūt „Žalgirio“ strategas yra parengęs kažką, kas sutrikdys „Lietuvos ryto“ žaidimą šeštadienį „Siemens“ arenoje. Nes kitaip tikėtis pergalės kauniečiams sunku. Ypač taip prastai metant baudas, kaip buvo ketvirtadienį Halėje.

Rytis Sabas