Per žingsnį nuo geriausio snaiperio titulo buvęs M.Gecevičius: LKL nenorėjo, kad konkurse dalyvaučiau (4) interviu

Baigėsi atkaklus Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) finalo ketvertas, kurį papuošė ne tik karštos kovos dėl medalių, bet ir mūšis dėl geriausio snaiperio vardo.

Čia atkaklios kovos irgi netrūko, o finale susikovė du patyrę vyrai – Rihardas Kuksikas ir Martynas Gecevičius. Pastarasis tik po lemiamo varžovo metimo 22:23 turėjo pripažinti R.Kuksiko pergalę antrus metus paeiliui.

Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ narys atskleidė – jo pataikymo procentas sezono metu (šiuo metu siekia 26,8 proc.) netenkino lygos. Nepaisant to, snaiperio vardą M.Gecevičius pateisino ir po puikių serijų tik per plauką liko nuo nugalėtojo vardo.

„Aišku, apmaudu. Jei skirtų 3–4 metimai, būtų kitaip, o čia dar viską lėmė paskutinis šūvis. Maniau, kad 22 taškų pergalei man užteks, bet kai Rihardas įmetė 23, nieko nebegali padaryti. Viskas pelnyta ir logiška“, – šypsojosi jis. 

– Su kokiais įspūdžiais grįžote iš KMT finalo ketverto?

– Kiek teko ten praleisti kelias valandas, viskas buvo gerai, aukšto lygio renginys. Kas kam patinka – skonio reikalas, bet svarbiausia krepšinis, jis ten buvo vykęs. Nevadinčiau „Ryto“ pralaimėjimo pusfinalyje žiauria sensacija, matėme, kad žiūrovai norėjo jų nesėkmės ir liko patenkinti (Šypsosi).

Pats sėdėjau tribūnose, kuomet iki mačo su „7bet-Lietkabeliu“ pabaigos liko pora minučių. Panevėžio sirgaliai ėmė skanduoti: „Namo, namo, „Rytas“ namo“, o tada pasijungė ir visa arena. Jausmas buvo įdomus, kai visi pasikuria prieš vieną komandą. Neutralūs žiūrovai turbūt nieko neturėjo už panevėžiečius, bet labiau turėjo prieš „Rytą“. Taip jau yra pas mus su „Rytu“.

Finalas buvo atkaklus. Galvojau, kad jis bus mažiau atkaklus po Jonavos išsitaškymo pusfinalyje. Dėl trečios vietos kova irgi buvo pakankamai įdomi varžovams. Tas pats tritaškių konkursas buvo gana atkaklus, nėra labai prie ko prikibti. Manau, savaitgalis tikrai pavyko. 

– Apie „Ryto“ nekenčiamumą šnekėjo ir klubo žaidėjai bei treneriai. Kaip manote, kodėl toks šleifas velkasi iki šių dienų ir net neutralūs sirgaliai demonstruoja nemeilę būtent šiam klubui?

– Tie neutralūs nėra visiškai neutralūs – dauguma jų vis tiek palaiko „Žalgirį“. O jie, faktas, kad nori, jog „Rytui“ nesisektų. Ypač po pernai metų, kai jų komanda į LKL finalą nepateko, tuo tarpu vilniečiai laimėjo titulą. Aišku, ir iš ankstesnių laikų tai tęsiasi. Jie mato, kad „Rytas“ turi problemų, su tuo sutinku ir aš: net neliečiant vidinių dalykų, jie susikomplektavo ne taip, kaip tikėjausi po laimėto čempionato. Manau, kad jie nepataikė net ne su vienu, o net su 3–4 žaidėjais. Dėl to jų pralaimėjimo „CBet“ ir nevadinu kosminiu, jie ir į ketvertą vos pateko, nugalėję „Nevėžį-Optibet“. Plius, Jonavai jie jau buvo pralaimėję namie, o „CBet“ buvo įveikusi „Žalgirį“. Žinome, kaip vyksta taurės, dėl to nevadinčiau to sensacija.

„Rytas“ pusfinalyje buvo be emocijų, gal slėgė atsakomybė laimėti, jiems geriau žinoti, bet iš šono atrodė taip. Plius, situacija su Jarvisu irgi nepridėjo kažko teigiamo nei treneriui, nei vadovybei, nei komandai. Kaip bebūtų, jis svarbus žaidėjas, jo netekimas atima iš komandos tam tikras opcijas. Viskas susideda ir dabar čia gaunasi gulinčio spardymas. Įdomu, kaip jie patys išnaudos „langą“, jiems kažką reikia įsigyti. Turbūt jie paleis ir Jarvisą – reikėjo žaidėjo jau ir prieš tai, o dabar reikės dviejų. Kovo mėnesį rasti du aukšto lygio žaidėjus, kurie temptų iki finalo, man atrodo sudėtinga. Aišku, aš nežinau jų finansinių galimybių.

– Iš jūsų kaip žaidėjo perspektyvos, toks arenoje tvyrantis negatyvas veikia komandą? Ar tikrai skanduotės ir sirgalių nemeilė gali turėti didelės įtakos žaidėjams?

– Nežinau, aš kai buvau „Ryte“, manęs irgi nemėgo (Šypsosi). Ta priešprieša visada buvo ir dar bus bent kurį laiką, tai nedingo. Važiuodavai žaisti krepšinio ir tai darydavai. Negali teisintis, kad žaidžiau priešų teritorijoje ir negalėjau susikaupti, kadangi visa salė prieš mane. Juk važiuoji ir į išvykos rungtynes, kur visi yra prieš tave: Čempionų lyga, anksčiau – Europos taurė ar Eurolyga, kur visi nusiteikę prieš tave. Tai, kad atvažiavus į Šiaulius prieš tave serga kitų komandų sirgaliai, išmušinėti neturi. Gal tai turi minimalios įtakos, bet profesionalai tokiu metu neturi apie tai galvoti.

– Kiek likote sužavėtas tuo, kokią kovą finale „Žalgiriui“ davė Jonavos ekipa?

– Jonavai tinka Šeškaus pasiruošimas, taktika. Kiek žinau trenerių Lietuvoje ir užsienyje, Šeškus tikrai pakankamai gudrus taktiškai, turi derinių, sumanymų, nebijo rizikuoti prieš žaidėjus. Galima sakyti kažką apie jo treniravimo būdus ar rėkimus, čia jau kiti dalykai, bet kas dėl taktikos, kai reikia laimėti vieną mačą, stebinti nebeturėtų, kuomet žmogus tokius dalykus daro ne pirmą ar antrą kartą. Manęs irgi nestebina.

Žaidė 6–7 žaidėjai, galvojau, kad jie visiškai išsitaškys pusfinalyje – taip ir buvo, bet ir finale jie davė kovą. Nors atrodė, kad prastai pradėjus taip viskas nuvažiuos, bet kažkaip jie sugebėjo grįžti keliskart ir įstumti „Žalgirį“ į lengvą panikėlę. Gale viską lėmė tik pora gudresnių Ulanovo prasivežimų, geras Butkevičiaus žaidimas ir „CBet“ kelių metimų nepataikymas. Manyčiau, finalas patiko visiems, šiame finalo ketverte patenkintos liko trys komandos, kas nutinka retokai.

– Edvinas Šeškus po pusfinalio teigė, kad jo tėtis įrodė, jog yra vienas geriausių Lietuvos trenerių. Kaip manote, kodėl jam iki šiol tenka įrodinėti tokius dalykus?

– Nereikia (Juokiasi). Jį visi žino, visi pažįsta, kai kurie žaidėjai pas jį žaidę po kelis kartus, žino jo pliusus ir minusus. Jis taktiškai pakankamai geras, nesinori sakyti, kad kosminis, bet tikrai sugalvoja daug gudrių dalykų, derinių įmesti pigius taškus. Pačiam teko žaisti, žinau, kad per pertraukėles jam lengva nubraižyti kažką sumanaus. Taip, jis buvo „Ryte“, bet tokiam lygiui kaip dabar – LKL lygiui, Virgis yra kažkur viršuje. Ypač, kai žinau kitus trenerius ar pasiklausau apie juos iš kitų žaidėjų.

Gecevičius

– Vėl kovojote dėl geriausio lygos snaiperio vardo. Kaip vertinate šį konkursą ir ar teko prisiminti, ką reiškia jaudulys?

– Jaudulio visada yra, tai vis tiek nestandartinis turnyras. Važiuodamas kažkiek jaudiniesi, vėliau apšilus tai kažkiek praeina, pasimėtėme mažoje salėje, tada nusileidome pažiūrėti „Ryto“ ir „7bet-Lietkabelio“ mačo paskutinio kėlinio. Jei gerai pradedi konkursą, atrodo, viskas nurimsta ir ima veikti raumenų atmintis, meti ir viskas.

– Ar kažkiek ruošėtės šiai kovai?

– Visiškai ne. Rungtynės su „Žalgiriu“ vyko trečiadienį, snaiperio konkursas – sekmadienį. Iki to laiko buvau nemėtęs. Aš į konkursus žiūriu taip: atvažiuoji anksčiau, turi laiko apšilti, mums buvo skirta valanda, galėjome mėtyti, kas kiek nori. Jei turėtume 5 minutes, gal būtų kitaip, bet dabar laiko užteko. Esu laimėjęs konkursą ir po dar daugiau laisvų dienų. Arba pataikai, arba ne tą dieną. Gal kažkam yra kitaip.

– Teko mesti dvi tritaškių serijas be pertraukos. Ar tai apsunkina situaciją, ar įtakos neturi?

– Nežinau, kai kitoje serijoje įmeti daugiau nei pirmoje, atrodo, viskas logiška. Jei būčiau pavargęs ir įmetęs 15, gal sakyčiau, jog reikėtų poros minučių laisvų (Juokiasi). Man 50 metimų nėra kosminis skaičius, esu išmetęs treniruotėse daugiau. Gal kaip tik apšilus jaučiausi geriau ir manau, kad 22 taškai – geras rezultatas.

– Daug kalbų būta apie tai, kad snaiperio konkursas vyksta prieš finalą ir gali būti nepalankus finale žaisiantiems žaidėjams. Kokia jūsų nuomonė?

– Nežinau, aš sutinku su Jaručiu, kad tiek metimų neturėtų būti problema ir kai kurių žaidėjų gal ten neturėjo būti ar jie netinkamai elgėsi. Niuansų nesureguliuosi, daug žmonių meta, klubai siunčia juos su skirtingais tikslais. Asmeniškai manęs LKL iš pradžių nenorėjo, nes mano procentas buvo per žemas. Buvo ir tokia situacija, kad jie norėjo, kad nedalyvaučiau. Čia jau kiti dalykai.

O dėl konkurso laiko: mesti per pusfinalius irgi atrodys nelogiška, prieš mažąjį finalą – taip pat, vienintelis logiškas dalykas atrodytų po abiejų pusfinalių. Bet vėl kažkas bus nepatenkintas, jei turės laukti ar bus pralaimėjęs. Optimalų variantą sudėtinga rasti. Man asmeniškai atrodo, kad nėra problemų mesti, bet čia man. Aišku, jei pagrindinis „Žalgirio“ žaidėjas būtų metikas ir norėtų sudalyvauti konkurse, koncentracija turėtų būti labiau į finalą. Čia net labiau kalbant apie psichologinį, o ne apie fizinį krūvį, jo kažkiek yra, bet nedaug.

– Rihardas Kuksikas ir prieš snaiperio konkursą jus įvardino kaip vieną rimčiausių konkurentų. Buvo labai apmaudu pralaimėti finalą paskutiniu metimu?

– Aišku, apmaudu. Jei skirtų 3–4 metimai, būtų kitaip, o čia dar viską lėmė paskutinis šūvis. Maniau, kad 22 taškų pergalei man užteks, bet kai Rihardas įmetė 23, nieko nebegali padaryti. Viskas pelnyta ir logiška. Taip, gal galėjau kažką dar įmesti, bet finale, metant antrą seriją, tuo metu atrodė, kad tai – solidus rezultatas.

– Ateityje dar norėtumėte išbandyti savo jėgas panašiame turnyre?

– Nežinau, kokia čia ta ateitis, kiek tų metų liko (Juokiasi). Tas dalyvavimas prideda emocijų: žmonės pamato tave, tu pamatai taurės kovas, pats su savimi turi padirbėti, tvarkydamasis su jauduliu. Nesakau, kad tai paskutinis kartas, kai dalyvavau.