Penki nerimą keliantys rinktinės žaidimo elementai po rungtynių su Prancūzija (65)

 Žurnalistas Martynas Pocius po antrosios nesėkmės olimpiadoje prieš Prancūzijos nacionalinę komandą dalijasi mintimis apie didžiausią nerimą mūsiškių žaidime keliančius dalykus.

Komandos lyderiai. Kiekvienas pirmokas pasakytų, kad Lietuvos rinktinės lyderis – L. Kleiza. Tai patvirtina krepšininko pelnytų taškų vidurkis per tris sužaistas rungtynes. Kas yra kitas komandos lyderis? Nevartantis statistikos protokolų rinktinės gerbėjas, esu tikras, pradėtų vardinti M. Kalniečio, Š. Jasikevičiaus ar M. Pociaus pavardes ir būtų neteisus. Mane labai neramina vien tas faktas, kad antrasis komandoje pagal rezultatyvumą žaidėjas Linui pelnomų taškų eilutėje nusileidžia beveik per pusę ir jų renka tik vienaženklį skaičių. Jau nekalbant apie tai, kad tas „antrasis“ yra D. Songaila, ypač kai jo rezultatyvumas labai priklauso nuo to, kiek gausiai bus „maitinamas“ kamuoliais. Šiandien pirmoje rungtynių pusėje blykstelėjo M. Pocius, tuo tarpu trečiajame kėlinuke, L. Kleizai sėdus ant atsarginių suolelio, dar vieno krepšininko, galinčio patraukti komandą, komandoje neatsirado. To kaina - Prancūzijos rinktinės spurtas, po kurio Lietuva nebeatsigavo.

Rotacija. Apie dažną rotaciją jau rašiau po pirmosios dvikovos olimpiniame turnyre. Tai iš dalies atsako į klausimą, kodėl komanda neturi aiškių papildomų lyderių ir kodėl visos kitos turnyro rinktinės, išskyrus Lietuvos, turi dar bent po vieną krepšininką, stabiliai surenkantį dviženklį taškų skaičių. Būtų įdomu pamatyti, kaip pasikeistų rinktinės žaidimas, jei K. Kemzūra nenaudotų tokios rotacijos, kokią sau be lietuvio leidžia tik Ispanijos ir JAV komandų strategai. Nors šių ekipų rezultatyviausi krepšininkai žaidžia dar mažiau nei L. Kleiza, tačiau tai galima suprasti - jų pralaimėjimų grafose tebešviečia nuliai. Ar taip bandoma išlaikyti krepšininkus šviežius, kad šie galėtų žaisti dideliu tempu? Galbūt aš žiūriu ne tas pačias rungtynes, nes vis dar nepastebiu greito mūsų rinktinės žaidimo stiliaus, o labai agresyvią, kibią ir todėl daug jėgų reikalaujančią gynybą, dėl kurios privaloma atlikti nemažai keitimų, demonstravo pavieniai krepšininkai .

Gynyba. Tai, kuo pasidžiaugėme dvikovoje prieš Nigeriją - gynyba - pamažu išblėso. Jei į savo krepšį dukart iš trijų rungtynių prasileista daugiau nei 80 taškų, signalas, kad su gynyba visa dar stringama. Tai vėlgi iš dalies atsako į klausimą, kur mūsų rinktinės greitas puolimas: jei neapsiginama, bėgti į puolimą galimybių atsiranda minimaliai. Šiandien turėjome papildoma galvosūkį - T. Parkerį. 27 pelnyti taškai (daugiausiai taškų per 3 turnyro rungtynes), rodo, jog su šia užduotimi susitvarkyta nebuvo. Už puikią gynybą šiandien giriamas M. Pocius, jei nesuklydau skaičiuodamas, nuo T. Parkerio prasileido 9 taškus (iš 27 pelnytų), todėl man norisi išskirti R. Seibutį, kuris per 7 minutes prasileido vienintelį tritaškį. Žinoma, Martyno bei Renaldo aktyvi gynyba prisidėjo prie to, kad, kad antrajame kėlinuke Prancūzijos rinktinės žvaigždė surinko vos 2 taškus, tačiau tai labiau įtakojo paties krepšininko nuovargis. Nematau kitos priežasties, dėl kurios tokiu momentu, kai komandas skyrė vos 3 taškai, V. Collet pakeistų svarbiausią savo žaidėją. Jį pakeitęs Y. Bokolo vos per minutę sukėlė tokį chaosą komandos puolime, kad nedelsiant buvo grąžintas ant atsarginių suolelio, nuo kurio daugiau nebepakilo. Bet to užteko, kad Lietuvos rinktinė perimtų iniciatyvą, todėl antroje dvikovos pusėje Prancūzijos strategas tokios klaidos nebedarė ir T. Parkeriui pailsėti leido tik įgijus apčiuopiamą persvarą. M. Kalnietis likdavo varžovui už nugaros, kai susidurdavo su menkiausia užtvara.

Ir klausimas desertui – ar gynybos arsenale turime zoninę gynybą? Ne mišrią, kuri ir patiems lietuviams kartais būna per paini, o akcentuotą „tradicinę“, kurią būtų galima palaikyti porą atakų su tikslu išmušti varžovą iš ritmo? Klausimas atviras.

M. Kalnietis. Sėklos kompanijai reikėtų pagalvoti apie vėliavą su užrašu „Kur Mantas?“. Neįtikėtinai prastas vadovavimas komandai ir tragiškas taiklumas – tokia kol kas būtų trumpa Kauno „Žalgirio“ įžaidėjo reziumė Londone. Taip, per rungtynes jis atlieka po 5 rezultatyvius perdavimus, tačiau tokio statiško rinktinės žaidimo, kai aikštelėje yra M. Kalnietis, nemačiau senokai. Reikia įrodymų? Kad ir pirmosios trečiojo kėlinio minutės, per kurias rinktinės puolimas buvo toks „įvairiapusis“, kad pasižymėjo trimis iš eilės netaikliais metimais, kurie toli gražu nebuvo logiška atakos pabaiga, bei keliais individualiais L. Kleizos ir R. Kaukėno reidais. Po 4 tokių minučių K. Kemzūra buvo priverstas pasodinti M. Kalnietį ant suolo. Prastą gynybą prieš varžovų naudojamą „du prieš du“ jau minėjau, lygiai taip pat prastai išnaudojamos komandos draugų užtvaros puolime. Kad jas galima išnaudoti matome, kai aikštelėje yra Š. Jasikevičius. Tai, kad K. Kemzūra Mantu pasitiki (pagal žaidimo laiką jis yra antras komandoje), mums sako, kad su sportine forma viskas yra gerai, bet jau turėtų būti. Norisi tikėti, kad priežastys - psichologijoje, o dugnas jau pasiektas ir M. Kalniečio žaidimo kreivė ims kilti.

Deriniai. Tikrai ne pirmose rungtynėse Lietuvos rinktinės pozicinį žaidimą varžovai perskaito ypatingai lengvai, todėl mūsų komandos puolimas ima strigti. Ne kartą ir ne du galėjome pamatyti, kaip varžovai atsistoja ten, kur turėtų nukeliauti kamuolys. Improvizacijos ir laisvumo trūksta, todėl tenka „laužti“ individualiais veiksmais. Be to, derinių išpildymui trukdo tai, kad įžaidėjai vargsta įveikdami aktyvesnį presingą. Todėl vietoje derinio išpildymo komandos draugams tenka kilti ties tritaškio linija, kad galėtų priimti kamuolį iš prispaustų gynėjų. Akivaizdu, po Venesuelos naujovių komandos puolime yra nedaug ir jį varžovų skautai yra išnagrinėję smulkiai. Tačiau vos tik K. Kemzūra per minutės pertraukėlę nubraižo kokį nors nestandartinį derinį, jis dažnai baigiasi paruoštu metimu. Būtent taip antrajame kėlinuke pirmus taškus pelnė R.Seibutis. Turnyro eigoje naujų derinių niekas nebesimoko, bet mūsų rinktinei reikia rasti naujų kelių link varžovų krepšio.