Pavyzdžiai T.Masiuliui: tarp sėkmingai į Eurolygos karštį įmestų jaunų trenerių – ir lietuviški vardai (2)

Tomo Masiulio šį sezoną laukia atsakingas ir nelengvas iššūkis – jis grįžta prie vyr. trenerio pareigų, tik jau ne su jaunimu, o vyrais. Ir ne bet kur, o iškart Eurolygoje.

Nors Eurolygoje esame įpratę matyti nemažai tų pačių veidų, vis atsiranda trenerių, kurie sulaukdavo savo šanso perimti komandos vairą, turėdami nedaug patirties šiose pareigose.

50-metis Kauno „Žalgirio“ strategas turi pavyzdžių, į kuriuos gali pasidairyti.

Krepsinis.net peržvelgė šio tūkstantmečio trenerius, kurie Eurolygos klubų vairą perėmė dar neturėdami vyr. stratego patirties vyrų aukščiausiame lygyje. Šiuo atveju darbo jaunimo ar dublerių komandose, kaip kad Tomo „Žalgirio“ dubleriuose, neskaičiuosime kaip patirties vyrų krepšinyje. Apžvelgsime tik tuos, kuriems darbas Eurolygoje iškart tapo pirma tikra vyr. trenerio patirtimi vyrų krepšinyje.

Jasikevičius

Jei reikėtų naktį prikeltam pasakyti, kas yra geriausias to pavyzdys per pastarąjį dešimtmetį, turbūt visi pasakytų vieną ir tą pačią pavardę – Šarūnas Jasikevičius. Žmogus, kurio turbūt nereikia lyginti su niekuo, ir kurio imituoti taip pat nereikia niekam, tačiau tai yra įkvėpimas talentingiems treneriams, kad savo darbą sėkmingai galima pradėti ne laiptelis po laiptelio kylant aukštyn, o iškart nuo Eurolygoje.

Praėjo jau daugiau nei dešimtmetis nuo laiko, kai Š.Jasikevičius baigė krepšininko karjerą. Jis savo darbus iškart pradėjo „Žalgirio“ štabe, asistuodamas Gintarui Krapikui, nors pats treneris ne kartą sakė puikiai supratęs, kad jį prie klubo vairo jau greitai pats Šaras. 2016 m. „Žalgiris“ ir tapo pirmuoju klubu, kuriame vyr. treneriu tapo Šarūnas. Ketverti metai Kaune lėmė tai, kad komanda sykį žaidė finalo ketverte, dar kartą – atkrintamosiose, o paskutinįjį sezoną nežinioje paliko koronavirusas, uždaręs Eurolygą.

Iš „Žalgirio“ praktiškai maksimumą išspaudęs strategas vėliau kėlėsi į Barseloną, kurią visus tris kartus atvedė į finalo ketvertą, tik taip ir liko be titulo, bet galiausiai tikslą lietuvis įgyvendino su Stambulo „Fenerbahče“. Du finalo ketvertai, iš kurių vienas – auksinis. Sėkmingesnio trenerio, kurio karjera trūktų tik dešimtmetį, šiuo metu Eurolygoje tikrai nerastume.

Jei liktume prie „Žalgirio“ čia buvo dar pora strategų, kuriuos galima trumpai paminėti.

2009 metais kritinį „Žalgirį“ tuo metu į savo rankas perėmęs buvo Darius Maskoliūnas, iki tol vyr. trenerio darbo nedirbęs niekur. Tik etapas čia ilgai netruko, nes Vladimiras Romanovas tada nusprendė išmesti D.Maskoliūną net nesibaigus sezonui, kuris finišavo antra vieta Lietuvoje. D.Maskoliūnas vėliau buvo perėmęs „Kauno“ vairą, tada perėjo į Vilniaus „Lietuvos rytą“, kur etapais buvo tai vyr. treneris, tai asistentas. Kaip vyriausiajam specialistui vienintelė užsienio stotelė jam buvo Sopoto „Trefl“. Skambių pasiekimų jis nefiksavo, galiausiai apsistojo ties asistento vaidmeniu, daug metų praleido šalia Š.Jasikevičiaus, nors aukščiausiu D.Maskoliūno karjeros pasiekimu tapo 2019–2021 m. treniruota vyrų rinktinė. Vis tik jau trejus metus strategas yra atitolęs nuo treniravimo ir šiuo metu darbuojasi LKL.

Štombergas

Trumpas buvo ir Sauliaus Štombergo etapas „Žalgiryje“. 2011–2013 m. jis dirbo asistentu, o galiausiai jam buvo pasiūlytas vyr. trenerio postas. Eurolygoje pavyko pasiekti „Top 16“ etapą, bet nuosmukis į ketvirtą vietą LKL ir nepatekimas į LKF taurės finalą lėmė tai, kad S.Štombergas traukėsi. Pirmas blynas tapo ir paskutiniu – daugiau treneriu jis ir nebedirbo ir perėjo į nekilnojamo turto verslą.

Pastarąjį sezoną Eurolygoje ir kartu vyr. trenerio poste debiutavo Paryžiaus „Paris“ treniravęs Tiago Splitteris. 40-mečiui brazilui Europos krepšinis buvo pažįstamas tik iš žaidėjo karjeros, o nuo 2019 m. jis buvo asistentu Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) klubuose. „Paris“ jį kvietėsi su misija nesugriauti to, ką čia sukūrė Tuomas Iisalo, ir tai padaryti pavyko. Gal T.Splitteris ir nebuvo stebuklingas strategas, bet Eurolygos debiutantai pateko į atkrintamąsias, kur neturėjo šansų prieš „Fenerbahče“. Vis tik pats T.Splitteris kol kas paliko Eurolygą ir grįžo dirbti asistentu NBA.

2024 m. Stambulo „Anadolu Efes“ buvo patikėjusi vairą Tomislavui Mijatovičiui – ilgamečiui asistentui, kuris komandą treniravo net nuo 2010-ųjų. Klubą jis perėmė iš Erdemo Čano ir iš 15 vietos Eurolygoje „Anadolu Efes“ įšoko į įkrintamąsias. Kontraktas jam vėliau buvo pratęstas iki 2026-ųjų, bet 2025 m. sausį „Anadolu Efes“ vairą perėmė Luca Banchi. Rezultatai nebuvo tragiški: tuo metu komanda buvo Eurolygos įkrintamųjų zonoje, Turkijoje dalijosi 2–4 vietas, bet su L.Banchi užsitikrino vietą atkrintamosiose. T.Mijatovičius pasislinko atgal į sau įprastą poziciją klube, bet vyr. trenerio darbų ėmėsi Kroatijos rinktinėje.

Grimau

2023 m. visi gerai prisimena dramą Katalonijoje su Š.Jasikevičiaus atsisveikinimu ir Rogerio Grimau pasirašymu. Iki tol jaunimo komandą treniravęs katalonas šoko iškart į Eurolygą, bet šis projektas „Barcelona“ ekipai nepasiteisino. Eurolygoje likta be finalo ketverto, Karaliaus taurės iškovoti nepavyko, Ispanijoje užimta ketvirta vieta. R.Grimau karjera Eurolygos grande baigta buvo po metų, nors sutartis galiojo iki 2025 m. Vėliau jis bandė tęsti vyr. trenerio karjerą Bukarešto „Dinamo“ ekipoje, bet ir ten buvo atleistas.

2021 m. Eurolygoje vyr. trenerio poste debiutavo Israelis Gonzalezas, iki tol buvęs dešiniąja Aito Garcia Reneseso ranka Berlyno ALBA gretose. Kai pastarasis pasitraukė, ALBA vairas atiteko jaunesniam ispanui. Berlyno klubas niekada nebuvo su didelėmis ambicijomis Eurolygoje ir vis vilkosi tarp paskutinių ekipų, o galiausiai iš lygos ir pasitraukė, tuo tarpu per šiuos ketverius metus I.Gonzalezas kartą tapo Vokietijos čempionu, bet pastarąjį sezoną ALBA neperkopė net ketvirtfinalio. Tiesa, jau praeitą sezoną klubas užbaigė be I.Gonzalezo, kuris buvo atleistas kovą, nors atrodė, kad nerealu, kad ALBA imsis permainų dar sezono metu. Dabar ispanas yra perėmęs Triesto „Pallacanestro“ vairą Italijoje.

Parkeris

2020 metai. Vilerbano ASVEL klubas. Tik asistentu iki tol dirbęs Tony Parkerio brolis T.J. perima komandos vairą. Eurolygoje ASVEL vis žengė tarp autsaiderių, vis tik Prancūzijos lygą laimėti pavyko dukart. Galiausiai T.J.Parkerio era Vilerbane baigėsi vos prasidėjus 2023–2024 metų sezonui, kai jis buvo atleistas po starto 0/4 Eurolygoje. T.J. grįžo į Eurolygą, bet jau kaip asistentas Miuncheno „Bayern“ gretose, tuo tarpu vėliau jo žodžiai tapo įrodymu, kad dirbti su šeimos nariais geriau nereikia, kadangi brolio atleidimas iš ASVEL paliko daug nuoskaudų T.J., o brolių santykiai stipriai pašlijo.

2017 metais Vitorijos „Baskonia“ suteikė šansą Pablo Prigioni, kuris tuo metu buvo vos baigęs karjerą būtent šiame klube. Sutartis pasirašyta dvejiems metams, bet atsisveikinimas įvyko dar spalį. Tik ne klubo, o paties argentiniečio iniciatyva. Karjerą vos pradėjęs strategas po 0/3 starto Eurolygoje ir 2/3 pradžios Ispanijoje nusprendė, kad reikia trauktis. Iš tiesų seniai regėtas vaizdas – tada strategas spaudos konferencijoje pats paskelbė, kad nepateisino savo ir organizacijos lūkesčių. Tiek žaidėjai, tiek štabas bandė perkalbėti P.Prigioni, bet to padaryti nepavyko. Nuo 2018 metų Argentinos krepšinio legenda dirba NBA trenerių štabuose.

Serbas Milanas Tomičius iki šiol yra susietas su Belgrado „Crvena Zvezda“, bet šiuo metu yra generalinis direktorius, o 2018 metais čia jis pradėjo vyr. trenerio karjerą. Tiesa, trumpai iki tol jis šias pareigas ėjo ir Pirėjo „Olympiacos“, tačiau dėl to, kad traukėsi Georgios Bartzokas (2014 m.). Belgrado komanda dėjo jam ant stalo trejų metų sutartį, tačiau jos išnaudota buvo tik kiek daugiau nei metai. Tiesa, 2018–2019 m. Belgrado ekipa dar nežaidė Eurolygoje – rungtyniavo Europos taurėje, tačiau su M.Tomičiumi priešakyje laimėjo Adrijos lygą ir taip užsitikrino vietą Eurolygoje. To neužteko, kad M.Tomičius turėtų klubo pasitikėjimą – atleistas buvo vos po trejų Eurolygos rungtynių, kuriose pasiekta viena pergalė. Apie norą palikti klubą po prasto mačo Adrijos lygoje pasisakęs buvo ir pats treneris, tad klubas sprendimą priėmė greitai. Vėliau jis vyr. treneriu dar darbavosi Atėnų „Peristeri“, tačiau tuo tai ir baigėsi. Dveji metai asistento pozicijos Milane ir šiuo metu vadybinis darbas tame pačiame Belgrade.

Pianigiani

Tarp žinomų pavardžių paminėti galima ir Simone Pianigiani. Sienos „Montepaschi“ klube italas kadaise pradėjo nuo asistento ir jaunimo trenerio pozicijos, galiausiai 2006-aisiais jis perėmė vyrų komandos vairą, o nuo kitų metų organizacija jau buvo Eurolygos dalis. Jau pirmą savo Eurolygos sezoną S.Pianigiani atvedė komandą į finalo ketvertą, vėliau tai padarė ir 2011 metais, o Italijoje „Montepaschi“ tuo metu dominavo. Šlovingą laikotarpį tuo metu išgyveno klubas, iš kurio galiausiai liko tik vardas ir vieta žemiausiuose šalies divizionuose. Geras pasirodymas Sienoje atnešė S.Pianigiano darbą rinktinėje (2009–2015 m.), vėliau jis treniravo žinomus klubus Europoje („Fenerbahče“, Milano „EA7 Emporio Armani“), bet su jais nieko apčiuopiamo taip ir nepasiekė. Pastarąja jo darboviete tapo Liublianos „Cedevita Olimpia“ (iki 2024 m.), kurią dėl prastų rezultatų bei sveikatos problemų strategas paliko.

Laikotarpis didelis, bet pavardžių lieka ne tiek daug. 2010 metais Belgrado „Patizan“ vairą patikėjo tuo metu penkių metų asistento patirtį turėjusiam Vladai Jovanovičiui. Sykį jis pasiekė „Top 16“ etapą, kitą ten nepateko, kartą jis nugalėjo Adrijos lygoje, bet tuo karjera Eurolygoje ir buvo baigta. Serbas metus buvo vyr. treneriu Krasnodare, vėliau grįžo į Balkanų rinką ir nuo 2023 dirba Suboticos „Spartak“.

Pačėsas

Eurolygoje kaip vyr. treneriais 2007 metais debiutavo ir dar vienas lietuvis – Tomas Pačėsas, kurio pasiekimas su Gdynės „Asseco“ iki šiol linksniuojamas kaip jo vizitinė kortelė. Vos krepšininko karjerą tuo metu baigęs T.Pačėsas per penkis sezonus komandą sykį atvedė į „Top 16“ etapą, 2010 m. – į ketvirtfinalį, kas yra aukščiausias istorijoje pasiekimas Gdynės komandai. Vėliau T.Pačėsas dar porą sezonų praleido „Lietuvos ryte“, o pernai po ilgos pertraukos į treniravimą grįžo vyrų rinktinės štabe.

Buvęs „Žalgirio“ strategas Ilias Zouros po 14 metų darbo asistentu taip pat vyr. treneriu tapo Eurolygoje – 2000 m. perėmęs „Olympiacos“ ekipą. Su ja graikas pasiekė atkrintamąsias, bet aukščiau palypėti taip ir nesugebėjo. Graikijoje iškovoti du sidabrai. Galiausiai 2002–2003 m. sezono viduryje jis pasitraukė. Per pastaruosius 20 metų I.Zouros pakeitė gausybę klubų, treniravo Graikijos ir Sakartvelo rinktines, bet aukščiausiame klubinio krepšinio lygyje jis nebedirba ir šiuo metu yra Libane.

Plaza

Buvo laikai, kai „Real“ ekipa dar žaidė Europos taurėje. 2006–2007 m. Joanas Plaza atvedė „Real“ į titulą antrojoje pagal pajėgumą Europos lygoje, kas grąžino Ispanijos grandus į Eurolygą. Nuo to laiko iš čia „Real“ nebesitraukė. J.Plaza „Real“ Eurolygoje treniravo du sezonus, tuo metu jis buvo tik pradėjęs vyr. trenerio kelią, bet aukščiau ketvirtfinalio ir ketvirtos vietos Ispanijos „Real“ nepašoko. Į šlovę komandą atvedė 2011 m. atvykęs Pablo Laso, o J.Plaza vyko dirbti į Seviliją, Malagą, Sankt Peterburgą, žinoma, „Žalgirį“. Viso Eurolygoje jis praleido 8 sezonus karjeroje, o šiuo metu treniruoja Andoros klubą.

Gerai žinomas Europai treneris Aleksandras Džordževičius 2006 m. perėmė Milano ekipos vairą, tuo metu būdamas 39-erių. Pirmas blynas svilo, nes perkopti pirmo etapo Eurolygoje nepavyko, bet kaip treneris S.Obradovičius turėjo ir turi gana sėkmingą karjerą, nors ir be titulų Europoje. Šešerius metus jis treniravo Serbijos bei Kinijos rinktinę, dirbo „Panathinaikos“, „Bayern“, Bolonijos „Virtus“ ir „Fenerbahče“ klubuose. Tris sidabrinius trofėjus jis pasiekęs su Serbijos vyrais.

Paminėjimo sąrašo pabaigai vertas ir už šio tūkstantmečio ribos startavęs, bet iki šiol aktyvus Eurolygos strategas Željko Obradovičius. Daug plėstis apie jį neverta, nes apie jį ir taip žinoma daug. Serbas per savo karjerą klubiniame krepšinyje nė sykio asistentu taip ir nedirbo, bet nuo pirmo sezono Eurolygoje atvedė į titulą „Partizan“. Viso jo sąskaitoje Eurolygos 9 trofėjai su 4 komandomis („Partizan“, „Real“, „Panathinaikos“, „Fenerbahče“) ir Željko yra geriausias pavyzdys, jog esant krepšinio genijui nebūtinai žingsnis po žingsnio kilti aukštyn, įmanoma būti vieninteliu tokiu Europoje, titulus skinančiu nuo pirmųjų metų.