Pašaukimas - krepšinis (230)

Sveiki, štai ir mano pirmasis blog`as. Rašau pirmą kartą,tai iškart “sorry“, jei kas ne taip.

Esu Aurimė Rinkevičiūtė, pasidalinsiu savo mintimis apie save, savo gyvenimą ir ne tik :). Šiuo metu man 18 metų, gyvenu, mokausi MRU universitete bei sportuoju. Būtent sportuodama ir praleidžiu didžiąją savo laiko dalį - žaidžiu “Teo” klube.

Krepšiniui esu “atsidavus“ apie 10 metų, tai išties daug, bet noras išlikęs toks pats. Pradėjau sportuoti dar visai jauna, jau nuo šešerių lakstydavau kieme su kamuoliu, o vėliau teko nueiti ir į sporto mokyklą, tai įvyko antroje klasėje. Tėvai pasiūlė pabandyti pažaisti su savo amžiaus mergaitėmis, nes kieme žaisdavome su berniukais. Tai man labai patiko, tą turbūt ir taip supratote :).

Žinoma, kaip ir kiekvienas vaikas, išbandžiau daugybę sporto šakų - ko tik nesinorėjo pabandyti: nuo pramoginių šokių iki tinklinio ar net plaukimo. Bet kaip minėjau, kiekvienas žmogus turi kažkam pasaukimą, ir aš, tikiuosi, atradau savąjį.

Atėjusi į sporto mokyklą turėjau tam tikrų įgūdžių - mokėjau varinėti kamuolį, mesti į krepšį. To vaikų sporto mokyklose moko pirmiausiai, tad jau būdama jauna galėjau jaustis šiek tiek lydere, nes man niekada nepatikdavo antrasis vaidmuo ir stengiausi visur būti pirma, nors ir per „negaliu“.

Būdavo nelengva - pamenu net vieną įvykį iš vaikystės. Reikėjo daryti prisitraukimus, o tuo metu buvau tarp šiek tiek vyresnių, bet, nors ir per ašaras, padariau daugiausia.. Svarbiausia, kad po kiekvienos pergalės didžiuodavausi, kad tikrai atidaviau viską.

Pabuvusi pas pirmąją savo trenerę Ritą Stagniūnaitę kelerius metus, perėjau Birutę Jankauskienę, kuri, manau, ir davė man tą pasitikėjimą savimi. Buvau jauniausia komandoje, žaidžiau tarp vyresnių, bet trenerė niekada neakcentuodavo to, nes norėjo, kad viską daryčiau kaip už mane vyresnės žaidėjos. Su laiku darydavau viską tą patų ir pamačiau, kad galiu tobulėti, galiu įrodyti treneriams, kad esu verta būti starto penkete. Manau, nuo tada ir prasidėjo mano noras įrodyti, kad aikštelėje esu pavojinga ir gera žaidėja bei galiu padėti vesti komandą į pergalę.

Kaip minėjau, nuo mažų dienų dažnai žaisdavau tarp vyresnių ir tai man atrodė normalu - būdama 14 metų žaidžiau 16 metų Lietuvos jaunučių rinktinėje. Tai man buvo tikras pasiekimas, vėliau su ta pačia rinktine žaidėme moterų Baltijos lygoje.

Pirmą kartą profesionaliai tarp suaugusių pradėjau žaisti 16 metų. Žaidžiau už „Lintel 118”, kuriai vadovavo Valentinas Kanapkis bei Angelė Rupšienė. Žaidėme LMKL, kur įgavau tikrai daug patirties, kuri man praverčia iki šiol. Po “Lintel 118” perėjau į “Arvi” klubą, kuriame žaidžiau dvejus metus. Tai, manau, buvo tikrasis perėjimas iš vaikų į suaugusiųjų lygį.

Žinoma žaidžiant tarp bendraamžių nėra tokio jaudulio kaip tarp moterų – bent jau man tai visai skirtingi dalykai. Rungtyniaujant suaugusių ir profesionalių komandose yra visiškai kitas jausmas - nesistengiu būti lydere, tiesiog noriu padėti viskuo, kuo moku. Tai yra begalo sunku - visiškai kitoks mąstymas, fizinis žaidimas, bet iš to mokausi ir džiaugiuosi, kad gaunu tokių svarbių pamokų, kurios man būtinos norint ir toliau tobulėti.

Daug mano jaunių (iki 18 metų) rinktinės draugių žaidžia profesionaliuose klubuose ir tai, manau, turėjo įtakos šiais metais mūsų laimėtam auksui Europos čempionate. Mūsų čempionių rinktinė kartu ne pirmus metus - tai irgi turi įtakos. Jaučiame vieną kitą, žinome kas kurioje vietoje stipresnė. Nors iš tiesų kartu praleidžiame tik vasarą. Šiemet po pergalės Europos čempionate dauguma klausia, kokios yra šio laimėjimo priežastys. Manau, didžiausia priežastis yra puikus komandos mikroklimatas. Žinoma, yra daugybė kitų veiksnių: noras, pasitikėjimas savo jėgomis, bet svarbiausias, mus vienijantis, tai mikroklimatas.

Iškart po šio laimėjimo buvau pakviesta į moterų rinktinę, kuri šiuo metu dalyvauja Europos čempionato atrankos varžybose. Tai iš tiesų nebuvo toks didelis siurprizas, nes jau anksčiau žinojau, kad būsiu pakviesta. Tik nesitikėjau, kad žaisiu pagrindinėje komandoje.

Norėčiau pridurti, kad labai daug žmonių mano, kad moterų ar merginų krepšinyje viskas yra lengva, kad garsesnės krepšininkės uždirba daug pinigų nieko neveikdamos. Galbūt taip atrodo iš šono, bet yra visai kitaip. Krepšinis reikalauja labai daug, pirmiausia sveikatos, nes fizinis darbas yra labai sunkus.

Kiekvieną kartą atėjus į naują komandą susitinki su nauju treneriu, naujomis jo idėjomis ir turi tai įgyvendinti, nors ir nesi prie to pripratęs. Tada ir prasideda emociniai sunkumai, kartais ir fiziniai.

Tuo ir baigsiu apie save, ačiū, kad skaitėte. Jei kils klausimų apie mane, moterų krepšinį ir kitus su krepšiniu susijusius dalykus, mielai atsakysiu.

Ačiū, iki…:)