NKL žibantis ir skambučių iš LKL sulaukęs A.Jomantas: o kas pasakė, kad čia mano paskutiniai karjeros metai? (11) interviu

Mažeikių „M Basket“ komanda šį sezoną savo sudėtyje turi nemažai legendinių veidų: sporto direktoriumi čia dirba Jonas Vainauskas, žaidžiančio trenerio pareigos priklauso Simui Jasaičiui, į gimtąjį miestą sugrįžo ir Artūras Jomantas.

37 metų 200 cm ūgio puolėjas pirmąkart ilgoje savo karjeroje žaidžia Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL). Ir ten jis vis dar sunkiai sustabdomas: per 29 minutes pelno 12 taškų, atkovoja 5,2 kamuolio, atlieka po 5 rezultatyvius perdavimus ir renka 18 naudingumo balų.

A.Jomantas – ne tik ryškiausias Mažeikių komandoje, bet ir 14-tas visoje lygoje pagal efektyvumą. Nors tai tik sezono pradžia.

A.Jomantas pasirinko šį sezoną praleisti žemesniame lygyje, bet neslepia – dėmesio iš Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) jis gauna net dabar.

„Man labai įdomu, kodėl visi taip kalba, kad aš atvykau čia baigti karjeros. Aš kada nors taip sakiau? (Juokiasi) Praeitą sezoną buvo traumų, prisidėjo ir šeimyninės aplinkybės, tad dabar man teko pabūti arčiau šeimos. Plius, Mažeikių komanda jau keletą metų rodė susidomėjimą, vyko pokalbiai“, – sako jis.

Jei A.Jomantas sezoną pradėjo galingai, tai Mažeikių komanda pasiekė vos vieną pergalę prieš penkis mačus ir jau spėjo pakeisti vyr. trenerį: Osvaldas Kurauskas pasitraukė, atvyko Darius Dimavičius. Su juo klubas sieks kilti iš 12 turnyro lentelės vietos. 

– Artūrai, koks įspūdis iš pirmų sezono savaičių?

– Labai prastai startavome, bet tikimės, kad dabar žaidimas gerės. Yra daug nenugludintų kampų, ką dabar ir tvarkome. Ko nepasidarėme prieš sezoną, bandome pasidaryti dabar.

– Daug metų praleidote LKL, NKL krepšinis jums – naujas. Ar labai jaučiasi, kad lygis čia – visiškai kitas nei tas, prie kurio buvote pratęs? Ar pačiam kartais nėra skaudu matyti, kad žaidžiate jau žemesnėje lygoje?

– Ne, skaudu tikrai nėra, aš juk pats pasirinkau ir tai padariau gana anksti – vos pasibaigus sezonui LKL. Nėra taip, kad man niekas nesiūlė darbo LKL. Aš tai pasirinkau pats. Dabar jau yra taip, kaip yra, reikia žaisti.

– Mažeikius rinkotės kaip paskutinę savo karjeros stotelę, dėl to pasiūlymų ilgiau ir nelaukėte?

– Man labai įdomu, kodėl visi taip kalba, kad aš atvykau čia baigti karjeros (Juokiasi). Aš kada nors taip sakiau?

– O taip nėra?

– Gal galėjau laukti LKL pasiūlymų ir Mažeikiai man vis tiek liktų kaip vienas variantų, bet man reikėjo grįžti į šį miestą dėl kitų priežasčių. Tikrai nebuvo, jog nebeturėjau, kur eiti, ar sugalvojau, kad tai paskutinis mano sezonas. Nežinau, iš kur čia kas tai ištraukė. Bet aš niekada su žurnalistais nekariavau – rašykite, jums reikia kažką rašyti (Juokiasi).

– Kadangi Mažeikiai jums – gimtasis miestas, ko gero iš to ir kilo toks stereotipas.

– Čia nuėjimas lengviausiu keliu, kad jei atvykau į Mažeikius, reiškia jau viskas, nurašytas, paskutiniai metai. Tvarkoje. Galvokite, ką pageidaujate (Juokiasi). Gal dar kada grįšiu į LKL, nežinau, bet nereikia to NKL taip nurašyti. Aišku, lygiai skiriasi kaip diena ir naktis. Vienas dalykas, aš niekada nebuvau čia žaidęs, buvo įdomu pasižiūrėti, kaip čia viskas yra. Praeitą sezoną buvo traumų, prisidėjo ir šeimyninės aplinkybės, tad dabar man teko pabūti arčiau šeimos.

Plius, Mažeikių komanda jau keletą metų rodė susidomėjimą, vyko pokalbiai, kas būtų, jei būtų. Tik vis turėdavau kontraktą su „Dzūkija“. Jis ėjo į pabaigą ir prieš sezono pabaigą jau sulaukiau skambučių. Man patiko klubo vadovų vizija, kaip kas turėtų būti, tik sezono pradžia kol kas klostosi ne pagal planą. Bandysime kažką taisyti.

Jomantas

– Matydamos, kaip jums sekasi NKL, kokios nors LKL komandos nebandė jūsų ieškoti jau sezono metu?

– Dar šiandien skambino viena komanda (Juokiasi).

– Kaip į jus reaguoja NKL žaidėjai? Jiems tai – papildoma motyvacija kažką parodyti, kuomet prieš juos stovi LKL legenda?

– Man labai patinka, kai kažkas sako – jam jau 37-eri. Ką jis gali? Tai tegu kažkas 25-erių ateina, mane pastumia, apibėga – tada išeisiu pats iš to krepšinio (Juokiasi). Negaliu sakyti, kad daug kas čia bando kažką pasirodyti – kol kas sužaidėme vos 5 rungtynes, bet būna, kad kai kuriems sukyla ambicijos mane apžaisti. Ne taip jau lengva apžaisti tą senuką be nugaros (Juokiasi).

– NKL lyga jums nauja, kaip apskritai sekėsi su ja pažindintis, nes ko gero ir didžiosios daugumos žaidėjų nebuvote niekada matęs ar daugiau apie juos girdėjęs?

– Tai ir dabar taip yra. Kai žaidžiau LKL, galėjau nežiūrėti skautingų, buvo viskas aišku – tie patys žaidėjai tik kitoje komandoje. O čia jau visiškai viskas nauja. Galbūt kažkur kažkas girdėta, bet didžioji dalis – nelabai. Bet nieko – gyveni ir mokaisi, apsisuks vienas ratas, bus daugmaž viskas žinoma.

– „M Basket“ komandoje vis dar pajuda ir Simas Jasaitis, ar smagu dar kartu pabūti ant parketo?

– Kad jis dabar traumuotas, tačiau yra ir trenerio asistentas, tai praktiškai – mano viršininkas, jau vadovauja. Jau klausė, ar į treniruotę noriu ateiti anksčiau, sakiau: taip noriu (Šypsosi). Viskas su juo gerai. Jam tai labai gera patirtis. Kai jis gavo traumą, ėmė atlikti daugiau funkcijų kaip treneris, tai kartais pasako: žinai, gal kartais ir lengviau žaisti nei jus vaikyti ir nervintis.

– Koks Simas yra kaip treneris?

– Jis vis tiek dar nėra visiškas treneris, širdyje jis – žaidėjas. Mes visi tikimės ir laukiame, kol jis išsigydys raumens traumą ir grįš mums padėti. Jo ta patirtis bei ramybė labai jaučiasi, jautėme tą dar ikisezoninėse rungtynėse. Gal jis nėra toks greitas kaip anksčiau, bet ranką turi, galvą turi, to čia užtenka.

– Čia verta atsižvelgti ir į tai, kad Simas, būdamas 40 metų, praeitą sezoną išvis praleido be krepšinio.

– Tai taip, jam buvo labai sunku. Kai vyko pasiruošimas, ryte pasiimdavau jį į treniruotę, net man labai skaudėdavo jį matant. Jis rytais ėjo sunkiai, bet po to įsivažiavo, tik dabar įplyšo raumuo. Nieko, manau, Simas dar parodys, ką gali.

– „M Basket“ sporto direktorius yra Jonas Vainauskas, jums gerai pažįstama asmenybė. Ar jo ranka labai juntama klube?

– Kad jo Mažeikiuose su mumis nebūna, bet Jonas pasiskambina, paklausia, kaip sekasi, ar viskas gerėja. Kai išvykstame labiau link Vilniaus ar Kauno, jis atvyksta, buvo, pavyzdžiui, Vilkaviškyje.

– Kuomet jus kvietė Mažeikių klubas, kiek didelis buvo J.Vainausko indėlis?

– Jis kažkiek prisidėjo. Anksčiau su manimi kalbėjo klubo savininkas, kontaktą turėjome, bet atsiradus Jonui jam ir kilo vizija, kad Jomantas ir Jasaitis labai tiktų. Kartais jis dar primena mūsų „Ryto“ laikus.

Jomantas

– Jūsų komanda jau spėjo pakeisti vyr. trenerį – Osvaldą Kurauską keitė Darius Dimavičius. Sužinojus, kad permainos tokios greitos, pusiau juokais nepagalvojote, kad vyksta jau matyti Vainauskų dalykai?

– Nežinau, kiek tai buvo Jono sprendimas, o kiek – savininko. Jautėsi, kad visi buvo nepatenkinti žaidimu, signalų buvo dar iki sezono – draugiškose rungtynėse. Jie nusprendė nelaukti ir pasielgė kaip pasielgė.

– D.Dimavičius neseniai pradėjo darbus, ar jau matote to rezultatą?

– Matome. Kiekvienas treneris turi savo filosofiją, Darius nori daugiau agresyvumo gynyboje, puolimą jis sustatė taip, kaip įsivaizdavo. Pokyčių žaidime yra.

– O kokius tikslus sau išsikėlusi yra Mažeikių komanda?

– Praeitą sezoną „M Basket“ buvo per žingsnį nuo finalo ketverto, nes pralaimėjo „Telšiams“. Norisi, kad nebūtų prasčiau – būtų geriau. Kaip seksis, bus matyti, bet kol kas viskas sunkiai. Vis tikimės, kad susistyguosime ir susižaisime.

– Ar dažnai stebite LKL kovas?

– Taip, tikrai jas žiūriu.

– Kokį įspūdį palieka Alytaus klubo permainos?

– Gaila, kad jie sužaidė labai prastas atrankos rungtynes ir taip iškrito iš FIBA Europos taurės. Vienerios rungtynės viską nulėmė. Šiaip „Wolves“ – aukšto lygio LKL klubas ir pagal organizaciją, ir finansus, žaidimas irgi visai nieko – pagal trenerį Kurtinaitį, su daug greito bėgimo.

– Daug tikitės iš teoriškai buvusio savo klubo? Aišku, jei jį galima tokiu vadinti, nes tai nebėra „Dzūkija“.

– Jie deklaravo, kad nori žaisti LKL finale. Dabar matome, kad ten yra viena laisva vieta, „Žalgiris“ kaip ir vieną užsiėmęs. Jie nori būti antri po „Žalgirio“, matysime, kaip seksis. Tas pats „Rytas“ dar nerodo reikalingo žaidimo, bet kelios pergalės gali viską pakeisti.

– Kalbant apie „Rytą“, ar vasarą iškovotas klubo LKL trofėjus pradžiugino jus?

– Buvo tokia nostalgija, nors tai nebėra tas „Lietuvos rytas“, kuriame žaidžiau. Klube buvo daug pažįstamų veidų, nors jų daug buvo ir „Lietkabelyje“. Man patiko finalas, daug emocijų. O kad „Rytas“ laimėjo, tai laimėjo stipresni, „Lietkabelis“ po serijos su „Žalgiriu“ buvo išsisėmęs ir emociškai, ir fiziškai, nugalėti Kauno klubą reikia visokeriopų jėgų, kad ir kaip „Žalgiris“ žaidė. O po to finale jau matėsi, kad panevėžiečiai yra nuo visko kažkiek pavargę, nors ir kovojo, kiek galėjo – tai jie daro visada, Čanakas moka išsireikalauti. Jie žaidė savo žaidimą, bet nugalėjo tą dieną stipresni.

– Apginti titulą „Rytui“ būtų nežmoniškai sunku?

– Reikia pripažinti, kad „Žalgiris“ nėra toks, kaip buvo praeitą sezoną, taip pat į lygą atėjo kita stipri komanda. Dar ir Šeškus daro stebuklus – žiūrėsime. Bus įdomu. Tenka pakalbėti su „Ryto“ žaidėjais, pas juos irgi jaučiasi įtampa, bet „Wolves“ taip pat neplanavo pralaimėti Jonavai. Šis sezonas bus intriguojantis. Dar ir Kėdainiai žaidžia gerai, Pasvalys – taip pat, Klaipėda atsigauna. Dar daug ekipų nerodo savo žaidimo, to, ką turi ir gali. Kaip jie susistyguos lemiamose kovose, toks ir bus sezonas.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra