„Nevėžio“ talentas iš Senegalo: apie L.Dončičiaus įkvėpimą, augimą „Real“ sistemoje ir tikslą žaisti NBA (2) interviu

Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ ekipai šį sezoną gal ir trūksta pergalių, tačiau talentingų žaidėjų – tikrai ne. Tarp jų yra ir pernai į Kėdainius atvykęs Senegalo aukštaūgis Amaras Sylla.

20 metų 205 cm ūgio jaunas vaikinas augo su meile futbolui ir į krepšinį pasuko ganėtinai vėlai – tik būdamas paaugliu. Tačiau jis greitai suprato – tai yra jo kelias.

Jau būdamas 16-os A.Sylla paliko gimtinę ir vyko į Madrido „Real“ sistemą, o prieš porą metų persikėlė į Belgiją, kur gynė Ostendės „Filou“ garbę. Ten aukštaūgis gavo ir pirmą patirtį tarptautiniame Europos turnyre – Čempionų lygoje.

„Nevėžis-Optibet“ pasirašė sutartį su A.Sylla tikintis, kad jis taps vienu iš lyderių – taip ir nutiko. Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) jis per 28 minutes pelno 9,7 taško, atkovoja 7,3 kamuolio, blokuoja 1,8 metimo ir renka 15,2 naudingumo balo.

„Atvykau su tokiu mentalitetu, kad turėsiu būti svarbiu žaidėju Kėdainiuose. Nesakyčiau, kad priprasti prie Lietuvos krepšinio man buvo labai lengva, bet nebuvo ir sudėtinga. Buvau matęs europietiško krepšinio, žaidęs Čempionų lygoje, tad profesionalus žaidimas nebuvo naujovė man“, – sako A.Sylla.

– Gal galite prisiminti, kaip reagavote, kai sulaukėte pasiūlymo prisijungti prie „Nevėžio-Optibet“ ekipos?

– Agentas man paskambino ir sakė: tavęs nori komanda Lietuvoje, turiu ten pažįstamų, tai gera vieta tau. Atsakiau: gerai, kodėl gi ne? Taip čia ir atsidūriau. Prieš tai apie Lietuvą ir jos krepšinį nežinojau nieko, bet dabar man patinka Lietuva ir patinka Kėdainiai.

– Kas Lietuvoje jums patinka labiausiai, o kas galbūt buvo neįprasta?

– Sunku atsakyti, nes pagrindinis dalykas, ką čia darau, yra krepšinis. Pramogomis neužsiimu (Juokiasi). Jei kalbėčiau apie neįprastus dalykus, išskirčiau žmones, jų charakterius, kartais atrodo, kad esu ne tokiame mažame mieste, bet išėjęs kažkur galiu pabūti vienas ir praktiškai nieko nesutikti.

– Nuo pirmų dienų Kėdainiuose tapote vienu iš klubo lyderių, ar to tikėjotės?

– Taip, nes treneris skambino man ir sakė, kad numato svarbų vaidmenį, nes turėsime jauną komandą. Atvykau su tokiu mentalitetu, kad turėsiu būti svarbiu žaidėju Kėdainiuose. Nesakyčiau, kad priprasti prie Lietuvos krepšinio man buvo labai lengva, bet nebuvo ir sudėtinga. Buvau matęs europietiško krepšinio, žaidęs Čempionų lygoje, tad profesionalus žaidimas nebuvo naujovė man.

– Jei lygintume Ispanijos, Belgijos ir Lietuvos krepšinį, kur jautėtės komfortiškiausiai sau?

– Visur jaučiausi gerai, bet galbūt geriausiai – Ispanijoje, nes vis tik ten aš užaugau, brendau, ėjau į mokyklą, turėjau draugų, tai visą procesą darė lengvesniu. Tačiau lygiai taip pat mėgstu Lietuvos krepšinį, jis išties gero lygio, man čia patinka. Žaidžiu krepšinio šalyje ir mėgaujuosi tuo.

– Buvote labai jaunas, kai palikote gimtinę ir atvykote į Europą. Kiek sudėtinga tai buvo tiek jums, tiek jūsų šeimai?

– Man tikrai nebuvo lengva, kadangi naujoje šalyje nežinojau nieko, nė vieno žmogaus. Buvau jaunas ir vienas. Bet visi stengėsi padėti man, rūpinosi, stengėsi, kad procesas būtų kuo lengvesnis. Tai padėjo man perprasti, kas yra Europos krepšinis. Taip, kol kas neperpratau visiškai visko, tačiau didelę dalį jo.

– Gal galite daugiau papasakoti, kokioje šeimoje augote ir kaip pasukote link krepšinio?

– Turiu seserį ir brolį, mano brolis taip pat žaidžia krepšinį, sesuo – ne. Visada mėgau futbolą ir dabar mėgstu jį žaisti. Bet būdamas vaikas, maždaug 14 metų, išgirdau: esi aukštas, kodėl nežaidi krepšinio? Atsakiau, jog nežinau. Tai man pasakė mano sesers draugas, įžvelgęs, kad turiu talento. Tada nuėjau išbandyti krepšinio ir man jis labai patiko nuo pirmos dienos, supratau, kad noriu kažką čia pasiekti.

Sylla

– Kokio lygio krepšinio mokyklos yra Senegale?

– Jos tikrai profesionalios, nes mes turime NBA akademiją, keli jos auklėtiniai dabar žaidžia ir NBA. Režimas būna toks, kad eini į mokyklą, miegi, keliesi, eini į treniruotę ir vėl mokaisi.

– Pirmoji jūsų stotelė Europoje buvo Ispanija, Madridas. Kas tuo metu buvo sunkiausias adaptacinis iššūkis jums?

– Man sunkiausia buvo naujas maistas. Mano racionas turėjo stipriai keistis. Pirmą mėnesį valgiau tik duoną su sviestu (Juokiasi). Tačiau vėliau man padėjo atrasti ir kitą maistą.

– Kokį neįprastą sau lietuvišką maistą jau išbandėte?

– Man patiko jūsų sriuba su daržovėmis, ta, rožinės spalvos (Juokiasi).

– Esate augęs vienoje žymiausių krepšinio sistemų „Real“ organizacijoje. Kaip manote, kas tokio ypatingo joje yra, kad ten išauga nemažai gerų žaidėjų?

– Visi ten turi dirbti daug. Kaip tik apie tai kalbėjau su Jonu Mačiuliu. Aš jam sakiau: žaisdamas „Real“, keldavausi 6 ryto, eidavau į treniruotę, eidavau į mokyklą ir vėl eidavau į treniruotę. Lietuvoje žaidėjai to nedaro. Jonas sakė, kad dabar to nebėra, tokio didelio krūvio jauni vaikinai neturi.

– Ar su Jonu dažnai pasikalbate apie „Real“ komandą? Berods, net sutapo laikotarpis, kuomet jūs priklausėte jaunimo ekipai, o jis – pagrindinei komandai.

– Taip, metai sutapo, bet kartu pasitreniruoti tada nepavyko. Su Jonu apie tai šnekame kasdien – ne tik apie „Real“ klubą, bet apskritai apie krepšinį. Tuo metu organizacijoje buvo ir Luka Dončičius, žaidęs įspūdingai.

Sylla

– Ar toks pavyzdys kaip Lukos jums, jauniems vaikinams, buvo įkvėpimas?

– Taip, tai įkvėpė mus, Luka labai gero lygio profesionalus žaidėjas. Taip pat jis ir geras žmogus, dėl ko jį labai mėgstu.

– Gyvendamas Madride ir būdamas futbolo gerbėju, ko gero ne sykį lankėtės ir futbolo mačuose?

– Lankiausi ir man tai buvo neįprasta, nes kol gyvenau Senegale, būtent „Real“ buvo mano mėgstama komanda. Aš atvykau čia ir pamačiau tuos žmones gyvai. Man buvo lengvas šokas, skambindavau mamai ir sakydavau, kad sutikau vieną ar kitą žaidėją (Juokiasi). Buvau laimingas dėl to.

– Po Ispanijos kėlėtės į Belgiją, kur su Ostendės klubu žaidėte Čempionų lygoje, ko jums davė šis etapas?

– Tai man davė daug patirties, žaidžiau tarptautiniame turnyre, pažinau naują krepšinį, naujus žmones, naujus žaidėjus. Man patiko Ispanija, bet žinojau, jog man reikia žaisti, esu jaunas, todėl reikėjo kažką daryti. Ostendėje man buvo pažadėta apie 25 minutės žaidimo, tai man ir buvo svarbiausia.

– Jums vos 20 metų, bet per savo trumpą karjerą matėte ne tiek mažai Europos krepšinio, ar jaučiate, kad patirties turite kažkiek daugiau nei sako pasas?

– Taip, Europoje yra nemažai jaunų žaidėjų, bet ne visi jie gauna šansus tokiuose turnyruose kaip Čempionų lyga ar LKL. Aš stengiuosi, dirbu ir žmonės tai mato, suteikdami man šansą.

– Kėdainiuose turite jauną komandą, kaip jaučiatės joje?

– Esame jauni, bet su gera ateitimi, turime žaidėjų, kurių laukia gera karjera. Tiesiog dabar turime praeiti mokymosi etapą, kuriame mums padeda vyresni žmonės, kaip kad Rihardas ir kiti.

– „Nevėžiui-Optibet“ vis dar įmanoma pasiekti atkrintamąsias, bet tai nebus lengva.

– Tai vis tiek lieka mūsų tikslu, kol dar galime tai pasiekti, stengsimės tai daryti.

– Kaip matote savo ateitį krepšinyje, pavyzdžiui, po 3–5 metų?

– Matau save Eurolygoje arba NBA. Noriu to ir siekiu. Mano pagrindinis tikslas, be abejo, yra NBA, bet Eurolyga taip pat puikus turnyras.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra