Netradicinį sezoną išgyvenęs S.Kulvietis: apie beveik metų laukimą, kosmines nesėkmes ir 10 valandų kelionę sergant interviu

Gegužės 27 d., 11:46
S.Kulvietis šį sezoną žaidė nedaug
S.Kulvietis šį sezoną žaidė nedaug
Gabrielė Miknevičiūtė

Sauliui Kulviečiui baigėsi neilgas, bet daug įvykių turėjęs sezonas. Vilniaus „Ryte“ neužsibuvęs ir sveikatos problemas sprendęs puolėjas į pilną žaidybinį ritmą įsivažiavo vos vasarį – prisijungęs prie Rygos VEF klubo. Pats S.Kulvietis skaičiuoja, kad kokybiško krepšinio buvo nežaidęs bene metus.

Tačiau į žiemos pabaigą ant parketo grįžęs lietuvis spėjo pažaisti ne tik kaimyninėje šalyje, bet ir Andoros „MoraBanc“ ekipoje, į kurią atvyko balandį.

„Kiek Andoros komanda šį sezoną turėjo problemų, tiek turbūt nesu matęs. Esu buvęs Prienuose, kai buvo pilna traumų, bet kas darėsi čia, negaliu patikėti“, – pastarąjį etapą reziumuoja S.Kulvietis.

Sugrįžimas jam po ilgos pertraukos nebuvo itin lengvas: Čempionų lygoje statistika per 25 minutes siekė 7,4 taško, 4,2 atkovoto kamuolio ir 7,8 naudingumo balo, vėliau Ispanijos lygoje per 15 minučių jis metė 3,7 taško, atkovojo 2,6 kamuolio ir rinko 3,2 naudingumo balo.

REKLAMA

Ne tas tikrasis S.Kulvietis, kurį galime matyti, tačiau puolėjas turi kantrybės ir kitą sezoną ruošiasi grįžti kitoks.

Užsitęsęs laukimas, sugrįžimas, Latvijos krepšinio lygis, Andoros komandos bėdos, 10 valandų kelionė, susirgus koronavirusu ir kitos temos – Krepsinis.net interviu su S.Kulviečiu.

– Jūsų sugrįžimas į krepšinį įvyko tik vasarį, jo laukti pačiam teko labai ilgai. Kaip bėgo laikas šiame laukime?

Užknisa (Juokiasi). Visada maloniau yra žaisti, treniruotis pilnu pajėgumu, nei laukti ir reabilituotis. Juolab, dar neturėti ir komandos. Reikėjo sportuoti vienam, prisiversti, dar ir sąlygos buvo pandeminės, nėra viskas taip paprasta. Sunku, bet tą reikėjo praeiti, užtat vėliau grįžti į krepšinio ritmą, kai jauti komandos dvasią, buvo labai malonu.

– Kuomet esi vienas, priklausai tik nuo savęs, sportuoji tik individualiai ir tai tęsiasi ilgą laiką. Ar į pabaigą tai neėmė slėgti ir stigti motyvacijos?

– Nenoriu mėtytis frazėmis, kad esu darbininkas, bet pas mane valios pilna, nebūna sunku prisiversti. Žinai, kad tau reikia, ne kažkam kitam, ne tam, kad kažkam paskambinčiau ir pasakyčiau, jog man dabar reikia į treniruotę. Investuoji į save laiką ir sportuoji sau, ne kitam. Gal kai buvai vaikas galvojai, kad sportuoji dėl trenerio, o dabar to nėra. Kaip visi sportuoja vasarą, taip man per žiemą užsitęsė toks tarpsezonis (Šypsosi). Aišku, sunku, kad nėra ritmo, kad kiekvieną dieną reikia derintis, planuotis treniruotes, per karantiną tai nebuvo paprasta, sudėtingiau iš šios pusės. Sekmadienį gali sau pasidaryti laisvą, bet galvoti, jog gal 3 dienas nieko neveiksiu, to tikrai nebuvo.

REKLAMA

– Pačiam ne pirmas kartas, kai klubo reikėjo laukti ilgokai. Dabar prisidėjo ir sveikatos bėdos. Ar nebuvo kilę minčių, kad visa ši situacija gali stipriai baidyti klubus?

– Kažkiek ir atbaidė, aišku. Turėjau variantą išvykti jau anksčiau – sausį, bet ir aš pats stačia galva nenėriau bet kur. Žiūrėjau, kaip jaučiuosi, pasportavau rimčiau, pažiūrėjau, kaip reaguoju, ir kai mačiau, kad viskas tvarkoje, galiu pasijungti, atsirado pasiūlymai. Aišku, klubai buvo atsargūs, klausė, domėjosi, nebuvo „esi sveikas – atvažiuok“. Bet aš sportavau, patikinau, kad jaučiuosi gerai, siunčiau video, šiais laikais turbūt viskas paprasčiau.

– Kokių variantų turėjote sausį?

– Buvo keletas Graikijos komandų, bet tik kalbų lygyje. Sausį dar pats ne tiek dvejojau, kiek nenorėjau verstis per galvą, lėkti, bėgti. Tuo metu nesportavau pilnu tempu ir nežinojau savo tikro pajėgumo. O atėjus pasiūlymui nesakoma, kad atvyktumei po mėnesio, arba važiuoji ryt ar poryt, arba ne. Pasirinkau variantą luktelėti ir nenorėjau nuvažiavęs žiūrėti, galiu ar negaliu.

 

Kulvietis Kulvietis

REKLAMA

– Galiausiai išvykote į Rygos VEF klubą. Kodėl galiausiai pasirinkote jį?

– Sušoko viskas į momentą, kai pradėjau sportuoti pilnu pajėgumu, jaučiausi gerai, viena savaitė, kita – viskas tvarkoje. Atsirado variantas, tiko, patiko ir galvojau, kodėl nepabandyti pažaisti Čempionų lygoje? Sąlygos tokios ir buvo: mane pakvietė prisijungti būtent „Top 16“ etapui. Ir man gavosi gerai pasitikrinti, ir jie norėjo, kad padėčiau.

– Koks buvo pojūtis pagaliau išbėgti ant parketo: tiek fiziškai, tiek ir emociškai? Tarpas nuo normalaus žaidybinio ritmo buvo didžiulis.

– Fiziškai dar nebuvo taip blogai, bet buvo baimė ir lipimas per save. Kaip ir sakai, jei karantinas buvo paskelbtas praeitų metų kovą, tai nuo to laiko aš rimtai 5 prieš 5 nežaidžiau iki vasario – beveik metus. Bet kadangi fizinių treniruočių žiemą turėjau daug, labai sunku nebuvo, tačiau turėjau baimę kontaktui, susidūrimams. Reikėjo atsijungti ir atsipalaiduoti, tam prireikė maždaug mėnesio. Aišku, jauti, kad gali visą dieną bėgti ratus stadione, bet kai pradedi žaisti, yra kiti judesiai, reikia tuo pačiu galvoti, atsiminti derinius – kosmosėlis. Bet ne pirmas kartas, yra patirties, žinai, ko tikėtis ir su tuo tvarkaisi.

REKLAMA

– Sugrįžimai po ilgo laiko tarpo nebūna lengvi ir tuo, kad žinai, koks esi geroje formoje, tuo tarpu po tokios didžiulės pertraukos forma būna toli gražu ne ideali. Kaip pačiam racionaliai priimti situaciją, kad reikės kantrybės, nes buvo pertrauka, trauma, forsuoti negalima, iš savęs reikalauti per daug – taip pat?

– Nežinau, pats jauti, kad gali geriau, bet yra kaip yra. Kitaip nebus. Turbūt nereikia tikėtis, kad grįžus po tiek laiko pradėsi kažką įrodinėti. Juolab nesu tas, kuris bando kažką įrodyti tada, kai to nereikia. Jei matai, kad sudėtingiau, fizinė forma neideali, stengiesi kompensuoti kitaip, neforsuoti. Normalioje formoje gal išmestum vienus metimus, bet dabar matai, kad gaunasi sudėtingiau, darai tai, ko komandai reikia labiau.

Aišku, pikta, atrodo, kad gali geriau. Kai VEF mane pasikvietė, negalvojo, kad metus nežaidęs imsiu kalnus versti. Kiek šnekėjau su treneriu, nenuvyliau jų, nes nebuvo, kad jie tikėjosi iš manęs 20 taškų per rungtynes ir pergalės Čempionų lygoje. Manau, kad viskas atsispindi ne tik statistikoje, nors pas mus ji sureikšminama. Taip, norėjosi geriau, bet net jei žaistumei gerai, norėtųsi dar geriau, man taip yra visada.

– Panašu, kad pats esate realistas, dėl ko yra galbūt kažkiek lengviau. Ko gero tiems žaidėjams, kurie labai skaudžiai priima negalėjimą žaisti pilna jėga, kurie plėšosi daugiau, nei gali, tai būtų sudėtingesnis iššūkis.

REKLAMA

– Gal tai ateina ir su patirtimi. Mane tai irgi nervina, kai kažko negali, kai turi baimę, kai aplinkybės neleidžia, bet ieškai išeičių. Nesu tas, kuris forsuoja, gal jaunesnis bandytų mesti savo 15 metimų ir rodytų, kad aš grįžau. Geras žaidėjas nesi vien dėl to, kad mesi neparuoštus metimus ir rinksi taškus. Ne tik iš to susideda krepšinis. Darai tai, ko nori treneris. Rygoje manęs niekas neprašė 20 taškų, prašė daryti tai, ką galiu, kažkas neįkrito – darai kažką kitą. Gal nesu labai savanaudis, nesivaikau statistikos, treneriai, manau, tai mato.

 

– Papasakokite, kaip įvyko perėjimas į Andoros klubą ir kaip sudominote jį?

REKLAMA

– Įvyko taip, kad su Ryga praradome šansus Čempionų lygoje, kai pralaimėjome rungtynes – su manimi ketverias. Taip ir šnekėjome, kad jei nebus šansų, gavus kažkokią opciją, galėsiu išvykti. Nebuvau pasirašęs sutarties iki sezono pabaigos – ji būtų prasitęsus tik tuo atveju, jei būtume patekę į Čempionų lygos aštuonetą. Kadangi ten nepatekome, liko 2 savaitės, tai nelabai apsimokėjo nei man, nei jiems. Balandį grįžti į Lietuvą – nei šis, nei tas. Andorai tuo metu reikėjo pagalbos, taip ir įvyko persikėlimas. Tik VEF paprašė sužaisti rungtynes prieš Tenerifę, sužaidžiau ir kitą dieną išvykau.

Ypač po Latvijos, įsivaizduoju, tokio lygio kaip Ispanijos lyga, buvote pasiilgęs stipriai.

– Man kartais atrodo yra lengviau žaisti truputį aukštesniame lygyje nei žemesniame. Tų statistikų vaikytis nelabai moku, nelabai išeina – net nedarau to, todėl man sunkiau Latvijos lygoje, kur reikia bėgti ir griebti taškus, nei Ispanijoje, kur gali tikėtis iš varžovų, ką jie darys. Latvijoje kartais sprendimai atrodo nelogiški. Žiauriai buvau pasiilgęs gero lygio, o toks jis Ispanijoje yra.

– Jei anksčiau Latvijos krepšinio lygos lygis atrodė padoresnis, tai ko gero šiemet jis priminė kažką blogiau nei LKL dugno komandų akistatas. Po to atvykti į Ispaniją, spėju, tikra atgaiva?

REKLAMA

– Dalis komandų tikrai yra žemiau LKL dugno. VEF buvo gera komanda, „Ventspils“ atrodė visai nieko, bet juos VEF finale sudaužė 4:0 – be jokių šansų. Kažkaip įsivaizdavau, kad čia bus dvi vedančios ekipos, o kitos – prastesnės. Bet realybė tokia, kad lygos realybė gerokai prastesnė nei LKL dugnas. Silpnoka, silpnoka. Komandos tik 7, jos žaidė Latvijos ir Estijos čempionate, tačiau dėl koronaviruso nevažinėjo: latviai žaidė tik su latviais, estai – su estais, susijungė tik finalo šešetui. Jei normaliomis sąlygomis žaistų su estais, lygis kilstelėtųsi. „Kalev“, „Parnu“ neblogos komandos, bet kai liko tik latviai, trys paskutinės jų ekipos buvo labai prastos. VEF ten nebuvo ką veikti, toks ten ir lygis.

Įdomu tai, kad vykdamas į VEF buvau nusiteikęs Čempionų lygai, Latvijos lygoje, berods, net nebuvo galima registruoti 5 legionierių, o 4 VEF jau turėjo. Net buvo planas, jog vietinėje lygoje nežaisiu. Bet atsirado koronaviruso atvejų, legionierius negalėjo žaisti, atsirado vieta ir žaidžiau ten daugiau nei planuota.

– Dažnas klubų keitimas yra nemažas iššūkis: pripranti prie vienos vietos, komandos draugų, trenerių, braižo, sistemos – jį palieki, vėl pratiniesi prie naujų – sezonas baigiasi. Kaip sekėsi su tuo tvarkytis?

REKLAMA

– Aišku, sudėtinga, visada žymiai paprasčiau pasijungti nuo sezono pradžios, eiti su komanda, viską suprasti – ir žaidėjus, ir trenerio norus. Nesu už tai, kad mėtytis po komandas, esu sėslesnis, bet situacija tokia, kas beliko. Gal vykstant į Rygą maždaug žinai, ko tikėtis, kad artimesnis bus mąstymas ir krepšinis, bet Ispanijoje yra kitaip. Ir krepšinis, ir žaidėjai, ir sistemos – kiti, turi perlipti tai, ką komandos klijavo 7 mėnesius. Nors atvykai ir iškart esi metamas kone į rungtynes. Iš vienos pusės, smagi patirtis, visiškai išeini iš komforto zonos, kai nesėdi nuo sezono pradžios kažkurioje ekipoje, kur jaustumeisi ramiai. Bet nenorėčiau būti klajūnas, kuris keičia 4 komandas per sezoną – nors dabar gavosi panaši situacija (Šypsosi).

Kulvietis Kulvietis

 

– Ar dar jaučiate kažkokį sveikatos problemų „palikimą“, ar šiuo metu sezoną baigėte visiškai geros savijautos?

REKLAMA

– Visada norisi jaustis geriau, tie metai ne jaunyn, tačiau skiri dėmesį, išnaudoji vasarą, treniruotes, kad tik jaustumeisi geriau, kad mažiau skaudėtų ir geriau jaustumeisi. Dabar jaučiuosi gerai, truputis poilsio ir vėl grįšiu į ritmą.

– Sakote, kad statistikos nesivaikote, bet paskutinės sezono rungtynės mus buvo geriausios šiemet (22 minutės, 15 taškų, 4/7 trit., 3 atk. kam., 18 n.b.). Ar tai pakelia nuotaiką ir prideda pasitikėjimo savimi, kai finišuoji teigiama nata?

– Aišku, smagu, ypač todėl, kad laimėjome, turėjome šansą patekti į atkrintamąsias, bet Tomas Dimša kažkodėl neleido mums to padaryti (Šypsosi). Aišku, mes patys galėjome laimėti praeitas rungtynes ir būtume nuo nieko nepriklausomi. Visada smagiau yra uždaryti sezoną gerai, o ir šiaip sužaisti gerai. Taip, nesivaikau statistikos, bet maloniau, kai prie pergalių prisidedi labiau. Juolab, prieš tai žaidžiau, nežaidžiau, tai vis problemos... Kiek Andoros komanda šį sezoną turėjo problemų, tiek turbūt nesu matęs. Esu buvęs Prienuose, kai buvo pilna traumų, bet kas darėsi čia, negaliu patikėti.

– Kad jau taip užsiminėte, papasakokite plačiau.

– Turėjome komandos vakarienę, Parachovskis buvo išvykęs, nes jam gimė vaikas, tai joje buvome 18 – vien žaidėjų. Tai su Artiomu būtų 19. Ir čia visi žaidžiantys – nėra taip, kad šeši jauni, taip, yra jaunų, bet jie galintys padėti. Ta komanda nuo sezono pradžios kentėjo: vienas iškrito, kitas iškrito, vienas grįžo, kitas iškrito. Tada atvyko „Lietkabelis“ ir paplito koronavirusas, daug žaidėjų iškrito. Grįžus prasidėjo traumos, atvyko naujas žaidėjas, subyrėjo kitas, atvyko Parachovskis, tas praeitas atvykęs – susitraumavo pats, tada prireikė manęs. Man atvykus po savaitės iškritome dėl koronaviruso, 2 savaites nežaidėme. Kadangi reguliarųjį sezoną reikėjo baigti iki gegužės 16 d., gavosi, kad per paskutines 18 dienų mums sukišo 9 rungtynes. Žinant, kad čia kelionės užtrunka, čia ne taip, kaip Lietuvoje – reikia skristi, vykti didelius atstumus. Komanda buvo nepatenkinta, gavosi mini protestas, padarėme konferenciją, kad lyga neatsižvelgia į žaidėjų sveikatą. Tada COVID-19 paplito ir Bilbao klube, tai sezoną savaitei pratęsė, tvarkaraštis gavosi truputį geresnis.

REKLAMA

Galiausiai gavosi, kad likus 3 rungtynėms iki sezono pabaigos vienas žaidėjas nusitraukė kelio raiščius, iškrito 8–10 mėnesių, kitas grįžo ir susirgo – tiesiog, ne koronavirusu, pakilo temperatūra, vėl negalėjo žaisti. Atrodo, kaip? Neįtikėtina. Kai man papasakojo, kaip viskas atrodė nuo sezono pradžios, sakiau „vau“.

Būdavo situacijos, kai yra rungtynės: 5 laksto, 5 sėdi ant suoliuko, o ant traumuotų suoliuko dar kokie 7. Atrodydavo įspūdingai. Ir svarbiausia, kad tai svarbūs žaidėjai, vedantys, vienas turėjo būti pagrindinis centras.

Kai Parachovskiui gimė vaikas, jis lyg planavo vykti namo, tačiau kai vienas žaidėjas apsirgo ir jam užkilo temperatūra, Artiomas liko. Nes buvo lemiamos rungtynės – reikėjo laimėti abejas ir būtume patekę į atkrintamąsias, o būtume likę su vienu centru.

Aš pats atvykau, sužaidžiau rungtynes, pasitreniravau 5 dienas ir išvykome į Malagą. Tą savaitę beveik nesportavome, nes ateiname į treniruotę ir girdime, kad kažkuris pozityvus – visi namo, kas nesirgo. Mus kasdien tyrė, viskas lyg gerai, išvykome nesportavę į Malagą ir rungtynių dieną testai teigiami. Rungtynių nebus. Aš irgi patekau į teigiamų sąrašą, todėl iš Malagos per visą Ispaniją 10 valandų automobiliu vykau namo. Su komandos draugu ir kovidėliu. Tada grįžti po ligos, pasidarai tyrimus, viskas gerai – žaidžiame, nes nėra kam žaisti. Trečiadienį baigėsi izoliacija, ketvirtadienį iš lovos ateini pasportuoti individualiai, šeštadienį jau žaidi prieš „Barcelona“. Šiemet visiems sezonas kvailas, daug kas susidūrė su problemomis, bet ši komanda ypatinga. Sezono pabaigoje nebeturėjome nė vieno žaidėjo ar trenerio, kuris nebūtų sirgęs.

REKLAMA

– Yra komandų, kurias kunigai šventina prieš sezonus, tai Andoroje nebuvo minčių, kad gal virš jūsų tvyro kažkokia bloga aura?

– Daug kas taip juokauja, bet tikrai gali visko prisimąstyti, gal reikia kažką daryti (Juokiasi). Berods, Saprykinas yra pasakojęs kaip arabai vežė jūros vandenį apsaugoti nuo traumų, tai gal tokie dalykai padeda kažkam. Nežinau. Kas prietaringi, gal naudotų. Kaip ir juokas, bet jei palygini ir sezonas praeina be negandų, prašau, kodėl ne (Šypsosi). Kai nesusimąstai, atrodo normalu, kad traumų nėra.

Aišku, su koronavirusu problemų turėjo turbūt visi klubai. Su VEF vykome į Burgosą ir vienas žaidėjas pasigavo koronavirusą. Jis turėjo likti Burgose ir viešbutyje prasėdėjo 21 dieną, nes vis gaudavo teigiamus atsakymus ir negalėjo keliauti. Gavosi, kad apsisuko ratas – jau reikėjo su Burgosu žaisti namie ir mūsų žaidėjas galėjo grįžti vos ne su tuo pačiu lėktuvu (Juokiasi).

– Atsižvelgiant į viską, tas faktas, kad iki paskutinio kovėtės dėl atkrintamųjų, skamba visai optimistiškai?

– Ta komanda tiek praėjo, kad tikrai taip. Gal pažiūrėjus į lentelę atrodo, kad galėjom geriau, bet pažiūri, kiek turėjome rungtynių gegužę, kokiomis sąlygomis žaidėme, pasirodėme tikrai gerai. Pažiūrėjus aklai, galima sakyti, kad gavome nuo „Obradoiro CAB“ išvykoje 30 taškų, bet nuvykome ten visiškai negyvi, atrodė, vėliau pralaimėsime viską ir liksime 15 vietoje. Tačiau radome jėgų, atsigavome ir visai sukovojome.

REKLAMA

– Kaip planuojate vasarą žvelgti į pasiūlymus rinkoje? Atrodytų, labai uždelsti su variantais jau šiemet nebesinorės, ar ne?

– Jei bus kažkas gero ir faino, nėra ko delsti. Aš labai tikiuosi, kad ilgai laukti nereikės ir rudenį sportuosiu su komanda. Bus kaip bus. Neturiu nusistatymo, kad jei per birželį nepasirašau, tai viskas. Gal nebe tie metai, kad eiti bet kur, atsirenki, kad viskas tiktų.

– Ar labiau traukia link Lietuvos, ar užsienio?

– Susidėtų aplinkybės. Aišku, norėčiau Europinio turnyro, nesu nusistatęs, kad žaisčiau tik Lietuvoje, bet jei bus kas įdomaus užsienyje – kodėl gi ne? Lygiai taip pat, jei bus kažkas įdomaus Lietuvoje.

Nauja Bružo ir Pulkovskio laida apie LKL klubus. Spausk ir žiūrėk >>


Gairės: kulvietis, morabanc
komentarai
Naujausi komentarai
Geriausiai ivertinti
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti
Tvarkaraštis