Netradicinė lietuvio patirtis Islandijoje: vienodi šūkiai, keistokos reakcijos į traumą ir gyvenimas pas trenerio tėvus (5)

Gintautas Matulis šio sezono pradžioje turėjo progą įgauti labai įdomios patirties Islandijoje. Vasarą jis sukirto rankomis su Torlauksihiobno „Thor“ komanda, tačiau joje praleido vos porą mėnesių ir galiausiai grįžo į Kėdainių „Nevėžį“.

Islandija toli gražu negarsėja kaip krepšinio šalis, todėl ko gero stebėtis tuo, ką lietuvis rado šioje lygoje, nelabai galima.

Vietiniai krepšininkai dažniausiai ne vien žaidžia krepšinį, bet ir šalia to dirba kitus darbus bent kelias valandas per dieną. Tuo tarpu jaunimas, kurį klubai ugdo noriai, dėmesį skiria ir mokslams.

„Anksčiau komandose buvo galima turėti tik vieną užsienietį – jie dažniausiai pirkdavosi amerikiečius. Dabar taisyklės pasikeitė: galima įsigyti kelis amerikiečius ir neribotą kiekį europiečių. Tačiau islandai – nacionalistai, nori ugdyti jaunimą ir kelti ne tik futbolo, bet ir krepšinio lygį“, – pasakojo G.Matulis.

Islandijos pirmenybėse rungtyniauja 12 komandų. Kaip pasakoja lietuvis, 4–5 geriausios ekipos turi didesnius biudžetus ir rinktinės žaidėjus sudėtyje, tuo tarpu kitos verčiasi kukliau. Lygos lygį G.Matulis apibūdina kaip tarpinį variantą tarp Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) ir Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe–LKL“).

„Čia žaidžiamas krepšinis – „run and gun“, – juokėsi G.Matulis.

Įdomus lietuviui įstrigęs dalykas – tie patys komandų šūkiai, kurie sutampa su rinktine.

„Tą patį šūkį turi 10 komandų iš 12 – ką darė rinktinė, tą perėmė ir klubai. Jie galvoja, kad taip reikia. Aš pradėjau sakyti treneriui, kad turime kažką daryti kitaip, jei norime būti kitokie. Jis sakė: taip, taip, suprantu, bet niekas nesikeitė“, – šypsojosi jis.

O ir kol komandos draugai dirbdavo, legionieriai rytinėse treniruotėse galėjo savarankiškai spręsti, ką ir kaip jiems sportuoti.

Vis tik islandai ir jų pastangos sukurti kuo geresnį rezultatą paliko įspūdį G.Matuliui. Nors galimybės leido nedaug, jis sako, kad dėl pastangų jokių blogų žodžių niekam pasakyti negali ir lieka dėkingas už viską. 

Tačiau patirtis šioje šalyje turėjo ir šypseną keliančių momentų. „Bet ir tai – gera patirtis“, – skųstis tikrai nežada lietuvis.

G.Matulis iškeliavo į Islandiją ir planavo greitai atsivežti savo šeimą. Vis tik čia prasidėjo kuriozai, kuomet teko apsistoti net pas vyr. trenerio tėvus.

„Nuo rugsėjo vidurio buvo planuota mus su kitais užsieniečiais apgyvendinti name. Ten iškėlė du amerikiečius. Tuo tarpu man pasakė, kad kol tėvai atostogauja, pagyvenčiau trenerio name ir nuo spalio galėsiu išsikelti. Sutikau.

Tada man rado būstą, tačiau tai buvo svečių namai. Pasakiau, kad ten negyvensiu: kas nori – tas atvažiuoja, gyventi reiktų šalia atsitiktinių žmonių. Vėl grįžau į tėvukų namą, laukiu, laukiu, pralaukiau visą spalį, lapkričio pusę...“, – prisiminė G.Matulis.

View this post on Instagram

Street workout on Saturday 🏋️‍♀️ Joninės! Jei švęsti, tai švęsti 😄 #joninės #familytime #sportassveikata #DarNelyja #workout #bright #sports #basketball #iceland #summerworkout #pullups #nude #power #country

REKLAMA

A post shared by Gintautas Matulis (@g_tas6) on Jun 23, 2018 at 9:35am PDT

Vis tik kuomet jam atsinaujino sezono pradžioje patirta trauma, lietuvis nusprendė nebelaukti. O ir išsiilgęs šeimos jis jau norėjo ramiai sugrįžti namo.

„Antrose rungtynėse buvau gavęs traumą. Tačiau man neskubėjo daryti tyrimų, nusprendėme palaukti. Ir man pagerėjo. Tikėjomės, kad greitai atsigausiu, bet mane nusprendė vėl pabandyti rungtynėse, tačiau tąkart žaidžiau ne 15–20, o 35 minutes ir trauma vėl atsinaujino“, – pasakojo G.Matulis.

Buvo nuspręsta, kad jam bus naudingiau savarankiškai grįžti gydytis į Lietuvą, o „Thor“ vadovai sakė lauksiantys lietuvio grįžtančio, kai tik jis jausis gerai. Tačiau G.Matulis nusprendė, jog geriau liks Lietuvoje.

Patirtis buvo netradicinė, tačiau G.Matulis įžvelgia pozityvių dalykų: jis buvo priimtas šiltai, susipažino su šalies kultūra iš arti, sužinojo apie islandų gyvenimą ir įdomiai praleido laiką.

„Tai buvo mažas klubas. Tikrai nieko neturiu prieš tuos žmones – jie stengėsi, darė, ką galėjo pagal savo fizines galimybes. Tiesiog tame miestelyje – 2 tūkst. gyventojų. Net Kėdainiuose nėra lengva rasti butą, o ką jau kalbėti apie tą vietą. Ten – gal du daugiabučiai, o likę žmonės gyvena namuose.

Jokio pykčio nelaikau, gyvendamas pas trenerio tėvukus daug sužinojau apie vietinių gyvenimą, buvo įdomu. Tik patogumo taip gyventi nei man, nei jiems tiesiog nebuvo, o ir šeima atvykti pas mane negalėjo. Dėl to pasirinkau grįžti namo“, – sakė G.Matulis.

„Islandai tikrai stengiasi ir manau, kad po kokių 5 metų ten su šeimyna būtų galima vykti ramiai ir problemų nebekiltų jokių“, – mano jis.

View this post on Instagram

A post shared by Gintautas Matulis (@g_tas6) on Mar 25, 2018 at 8:58am PDT

REKLAMA

32 metų 195 cm ūgio krepšininkas Islandijos lygoje per 22 minutes rinko po 9,8 taško, atkovodavo po 5 kamuolius, atlikdavo 3 rezultatyvius perdavimus ir turėjo po 16,6 naudingumo balo sąskaitoje.

Lietuvis greitai išsigydė turėtas problemas ir greitai rado, kur tęsti karjerą. Vos agentui pradėjus jam ieškoti naujos darbovietės, G.Matulį mielai pasikvietė „Nevėžis“.

„Treneris mane norėjo matyti, prireikė kelių dienų ir viskas išsisprendė – lapkričio pabaigoje pradėjau sportuoti Kėdainiuose“, – kalbėjo jis.

Islandiją pamatyti verta, nors tam užtenka ir kelių dienų, iš patirties sako jis. G.Matulis tik šypsosi, kad nereikia pamiršti, jog nors šioje šalyje uždirbami pinigai geri – išlaidos taip pat ne menkesnės.

„Prie baseino amerikiečių šeimyna pasakojo mūsų islandams, kaip čia brangu. Sako: dvi dienas ėjome į restoranus, o po to pamatėme, kad metas į pigiausią maisto parduotuvę keliauti duonos“, – juokėsi jis.

Vis tik keli mėnesiai netradicinėje šalyje ir laikas be šeimos štai kokį geriausią dalyką davė G.Matuliui: „Kai pabūni vienas, gerai perdėlioji savo vertybių sistemą“. 

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys