Netikėtai į Uteną grįžęs 39-erių G.Matulis turi ateities kelio viziją: neturiu tikslo aplenkti Lukauskį (2) interviu

Utenos „Juventus“ komanda šią vasarą galbūt kiek nustebino savo pasirinkimu susigrąžinti Gintautą Matulį.

Pastaruoju metu Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) žaidęs 39-erių puolėjas dar svajojo rungtyniauti namuose ir epizodiniam vaidmeniui jį pasikvietė Laimonas Eglinskas.

„Suprantu, kad vaidmuo niekada nebuvo didelis ir toks nebus, bet žinau, kad negadinčiau žaidimo. Mėnuo, du, įsivažiuosiu, priprasiu prie intensyvumo. Ne pirmas kartas, kai iš NKL ateinu į LKL. Smagu“, – sako jis.

Įdomu tai, kad pastarąjį kartą G.Matulis Utenos klubo dalimi buvo jau ne kaip žaidėjas, o kaip direktorius. Kostiumą jis apsivilko 2023 m. Tiesa, kadangi krepšininkas gyveno olimpine 3x3 svajone, derinti du darbus tapo per sudėtinga ir jis pilna jėga grįžo į krepšinį.

Šiuo metu G.Matulis yra nusiteikęs žaisti dar dvejus metus – iki Los Andželo olimpinių žaidynių.

„Turėjau unikalią galimybę išbandyti save aukščiausio lygio administracijoje, bet su žaidimu tai buvo nesuderinama. Jei būčiau viską baigęs, būčiau dirbęs 100 proc. ir būtų buvę gerai. Bet norėjau siekti olimpinės svajonės, pasirinkau žaisti ir suderinti to nepavyko“, – prisimena veteranas.

G.Matulis turi patarimą karjeros pabaigai bręstantiems krepšininkams – pradėti savo kelio ieškoti netempiant iki paskutinio sezono.

„Aš žinau, kaip vienam jo ieškoti yra sunku, linkiu bendrauti, kalbėti su aplinka, su specialistais. Yra mentoriai, yra psichologai, kurie palengvina apsisprendimą ir padeda susidėlioti dalykus. Pilnai tikiu vienu: išsigryninimas savo vertybių padeda priimti sprendimus“, – sako jis.

Dabar puolėjas savo ateitį mato nebe vadybinėje kryptyje, o darbe su jaunimu.

– Jums 39-eri ir kol kas tampate vyriausiu būsimu LKL žaidėju. Kaip suprantu, jėgų dar netrūksta?

– Netrūksta. Buvo momentas, kai sukrito turnyrai kiekvieną savaitgalį, pavargau ir jaučiau, kad man nebe 30 metų. Reikia daugiau laiko atsistatymui. Grįžau po kariškių čempionato, dar patempiau blauzdą, jaučiau, kad kūnui reikia poilsio. Dėl to liepos pradžioje nieko nedariau, norėjosi susitvarkyti. Norisi ruoštis sezonui pilnai.

– Vis dar derinote 5x5 ir 3x3 krepšinius. Ar tai netapo papildoma per didele apkrova kūnui?

– Ne, ne dėl to. Tiesiog baigėsi sezonas balandžio pradžioje, dirbau gegužę su fizinio rengimo treneriu, turėjau atostogas ir pailsėjau. Tik susidėjo vienu metu daug turnyrų ir nuo birželio turėjau tik vieną laisvą savaitgalį. Skrendi, skrendi, grįžti, vėl skrendi – tai ištaškė. Prieš praeitą olimpiadą turėjome turnyrus maždaug kas dvi savaites, tai buvo idealus grafikas: sportuoji, išskrendi, pažaidi, grįžti. Bet kūnas gauna poilsio, stabilumo ir vėl viskas gerai. Aš toks žmogus, kuris nori varyti ir varyti, bet jau suprantu, kad yra momentu, kai reikia save pristabdyti.

– Krepšinis vis dar lieka malonumu jums?

– Taip, smagu, ne per daug, turiu balansą. Būna, kad nuvargęs pagalvoju: dėl ko tai darau? Žmona irgi tą sako. Bet pailsi ir galvoji, kad norisi žaisti, nes jaučiuosi gerai. Plius, dėliojuosi darbus, ką norėčiau veikti po karjeros. Labai gera, kad galiu sau leisti ir uždirbti pinigus, ir pagalvoti, kas man tinka ir patinka ateičiai.

– Buvote minėjęs, kad jūsų tikslas – žaisti iki kitų olimpinių žaidynių. Ar jos vis dar lieka jūsų tikslu?

– Suprantu, kad jie dėliojasi jau kitus žmones. Sportuoju, ruošiuosi, pažaidžiu, palaikau formą, o būsiu ar nebūsiu reikalingas, priklauso ne nuo manęs.

– Kolega Jonas Lekšas rašė, kad Donatas Motiejūnas svarsto jungtis prie 3x3 krepšinio. Kaip šiame stiliuje jam sektųsi, jūsų akimis?

– Įdomu. Jo patirtis didžiulė. Su savo kūnu jis galėtų padaryti daug, tik įdomu, kiek savęs jis norėtų atiduoti dėl tos olimpinės svajonės. 3x3 krepšinyje turi savęs aukoti daug, nėra taip, kad atvariau, mėnesį pažaidžiau ir viskas. Turi gyventi kitokiame ritme. Nuo to priklauso daug. O su jo fizinėmis savybėmis bei protu, manau, kad po krepšiu jis tiktų. Padirbęs ant detalių duotų tikrai daug.

– Kitą sezoną planuojate žaisti Utenoje. Sugrįžimas – gana netikėtas. Kas buvo šios idėjos iniciatorius?

– Visų pirma, mane pakalbėti pasikvietė Laimonas. Dar kai „Juventus“ žaidė sezoną. Sportuodavau individualiai su fizinio rengimo treneriu, vis pasijuokdavau: treneri, jei reikės, kvieskite. Tada pasijuokėme ir vieną dieną Eimantas sako: norime pakalbėti. Atėjau į kabinetą, sėdi Laimonas ir pradėjome kalbėti, kiek dar planuoju žaisti. Atsakiau, kad sau esu pažadėjęs iki žaidynių – 2028 m. O kaip bus su kūnu, nežinau. Jei atsiras galimybė darbuotis po metų, manau, galėčiau baigti ir anksčiau. Į rėmus savęs neįstatau.

– Jums kvietimas dar grįžti į „Juventus“ ir LKL, kurią remia „Betsson“, veikiausiai, buvo netikėtas?

– Labai negalvojau apie tai, bet būdavo minčių, kad smagu būtų žaisti namie. Suprantu, kad vaidmuo niekada nebuvo didelis ir toks nebus, bet žinau, kad negadinčiau žaidimo. Mėnuo, du, įsivažiuosiu, priprasiu prie intensyvumo. Ne pirmas kartas, kai iš NKL ateinu į LKL. Smagu. Taip, NKL patogu, viskas pažįstama, aiškus tvarkaraštis, bet visą karjerą vadovavausi tuo ir dabar sakau jaunimui: jei tave kviečia į aukštesnį lygį – eik, nes žemiau grįžti visada spėsi. Viduje buvo svarstymų, kas bus, jei nepavyks, bet žinau, kad darysiu 100 proc., ką galėsiu. Jei matysiu, kad netempiu, paspausiu rankas ir į NKL grįšiu bet kada.

– Tai jūsų atsisveikinimo sezono, panašu, teks dar palaukti, jei dabartinis planas – žaisti dar du sezonus.

– Nenoriu pasakyti, kad baigiu, o po to vasarą ateiti ir sakyti: gerai, dabar jau tikrai paskutinis. Ne, sau esu pasakęs, kad žaisiu iki Los Andželo, o po to jau nebent mėgėjų lygoje. Neturiu tikslo aplenkti Lukauskio, jis turėjo kitokią karjerą, nesu to lygio ir net nebandau jo pasiekti.

– Jūs paliekate Jurbarką, bet ten formuojasi smagi veteranų kompanija su Juškevičiumi, Lipkevičiumi, Čižausku, Gecevičiumi.

– Įdomu, kaip tik kalbėjau su Adu, jis sakė, kad ateina toks trio ir klausė: ar liksi? Sakiau, kad Jurbarko pasiūlymo nesulaukiau. Smagu, kad atsirado finansų, dabar NKL tokie pinigai, kokių nebuvo. Manau, daug kas priklausys, kokį centrą jie turės, nes šalia yra tų, kurie trauks ir organizuos, bet reikės to, kas statytų užtvaras ir kovotų dėl kamuolio.

– Jūsų pastarasis etapas Utenoje buvo jau ne kaip žaidėjo, o žmogaus su kostiumu biure. Kaip pamenate šią patirtį ir jo iš jos pasisėmėte? Kaip atskirti, kada tikrai yra laikas baigti ir imtis kitos veiklos, o kada anksti?

– Sakyčiau, kad svarbu yra žaidžiant išsigryninti savo stiprybes, vertybes, kas tau patinka ir matyti, ką nori daryti toliau. Turėjau unikalią galimybę išbandyti save aukščiausio lygio administracijoje, bet su žaidimu tai buvo nesuderinama. Jei būčiau viską baigęs, būčiau dirbęs 100 proc. ir būtų buvę gerai. Bet norėjau siekti olimpinės svajonės, pasirinkau žaisti ir suderinti to nepavyko.

Sakyčiau, kad žaidėjams apie 30 metų reikia pradėti ieškoti savęs, ypač vasaromis, kai galima atlikti praktikas, žiūrėti, kas tau patinka. Man nesuprantama, kai žaidėjai apie 30 metų žaidžia NKL, uždirba nedidžiulius pinigus ir nebėra profesionalūs žaidėjai, bet neturi kitos veiklos. Tu tikrai gali dirbti bent puse etato ar net pilnu, ką daro Rokas Ūzas, Karolis Kokoška, Ignas Labutis. Ieškojimas savęs – svarbiausia.

– Kalbant apie dviejų darbų derinimą, ko galite palinkėti Šarūnui Vasiliauskui, kuris pasirinko tokį kelią – dirbti Jonavos ekipos vadyboje ir tęsti karjerą NKL?

– Kai paskaičiau tai, pagalvojau, kad to nedaryčiau (Juokiasi). Nežinau, kiek jis sportuos, bet vis tiek bus momentų, kai komanda žais europiniame turnyre, lauks kelionės, reikės rinktis – žaisti ar būti su komanda. Tai buvo sunkiausia ir man. Prioritetą vis tiek turi turėti. Gal jie yra susitaręs, kad Šarūnas žais, kai galės, Dominykas Domarkas irgi atžaidė sezoną, dirbdamas gen. sekretoriumi. Bet bus nelengva.

– Sakote, dėliojate planus po karjeros. Kokios mintys yra šiandien dieną?

– Man labai įdomus darbas su jaunimu: mentorystė, koučingas, esu pasibaigęs šiuos mokslus. Viską noriu apjungti ir matau save darbe su jaunimu. Einu kursus LTOK, kurie yra šios krypties, paremti olimpinėmis vertybėmis, tai duoda labai daug ir atveria galimybes. Utenos sporto centre turėjau galimybę pavaduoti vieną trenerį, tai išbandžiau tai, treniruotėse įvesdavau savirefleksijų, leisdavau jaunuoliams patiems pasispręsti dalykus, kad kurčiau požiūrį. Įdomus procesas. Norisi patirtimi, kurią sukaupiau, dalintis.

– Kaip suprantu kol kas, grįžti į vadybinę krypti daug noro nėra?

– Šiuo metu nėra taip, kad matyčiau save vadyboje, nebent atsirastų kažkokia kita pareigybė. Aš labiau veiksmo žmogus, prie kompiuterio sėdėti ne man. Kol kas labiau matau save darbe su jaunimu, mentorystės kryptyje. Bet kelias veda įdomiai, kur jis nuves – irgi nežinau.

Aš mėgstu rašyti, reflektuodamas visada pasvajodavau apie olimpiadą, bet niekada, būdamas vaiku, negalvojau apie tai, kad žaisiu 3x3 krepšinyje. Tuo metu nebuvo tokio dalyko. Bet gyvenimas atvedė. Koronavirusas, atsirado turnyras, žaidėme su Utenos komanda, tada į Tokijų nepatekome, sekė Paryžius. Viskas kažkaip susidėliojo, nors nieko neplanavau.

– Kaip manote, kas yra geriausias būdas rasti savo tolesnį kelią?

– Aš žinau, kaip vienam jo ieškoti yra sunku, linkiu bendrauti, kalbėti su aplinka, su specialistais. Yra mentoriai, yra psichologai, kurie palengvina apsisprendimą ir padeda susidėlioti dalykus. Pilnai tikiu vienu: išsigryninimas savo vertybių padeda priimti sprendimus. Tada mažiau mėtaisi ir tave mažiau veikia aplinka. Nereikia priimti sprendimų nei esant labai piktam, nei laimingam. Reikia atsisėsti, galbūt užsirašyti, taip atrasti sako atsakymus ir vadovautis jausmu. Yra tas jausmas – juo reikia vadovautis ir jis tave nuves. Jei paklausi savęs, atsakymai ateis.