Nestandartinis K.Maksvyčio sprendimas, parodęs šiuolaikinio krepšinio realybę (28)

Kazys Maksvytis pamažu tampa Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos budeliu. Antrus metus paeiliui sostinės klubas vargsta, Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe–LKL“) pusfinalyje susidūręs su darbėniškio vadovaujamomis komandomis.

2017-aisiais K.Maksvyčio diriguojamas Panevėžio „Lietkabelis“ vilniečius pusfinalyje eliminavo keturiomis rungtynėmis. Šiais metais pusfinalio laimėtojui išsiaiškinti prireiks penktojo susitikimo. Pirmadienį Klaipėdos „Neptūnas“ panaikino 16 taškų deficitą ir dramatiškai laimėjo ketvirtąsias serijos rungtynes 74:70.

Rezultatyviausia LKL šio sezono komanda sukrapštė 70 taškų. Tai buvo dar vienas pavyzdys, kad K.Maksvyčio treniruojamas „Neptūnas“ sugebėjo pristabdyti puolimo mašiną, kurią šiame sezone sunkiai sekėsi stabdyti tiek LKL, tiek Europos taurės ekipoms.

Kaip ir antrajame serijos mače, taip ir šiame „Lietuvos rytas“ negalėjo pasinaudoti didžiausia savo stiprybė – greituoju puolimu. Vilniečiai sukrapštė vos 4 taškus kontratakomis. Uraganinis „Lietuvos ryto“ puolimas yra neatsiejamas nuo 30-mečio sostinės klubo įžaidėjo Chriso Kramerio sugebėjimų.

Amerikietis yra labai greitas atviroje erdvėje, puikiai mato aikštelę ir atlieka stiprius bei tikslius perdavimus „Lietuvos ryto“ metikams. Kai jam leidžiama siautėti greitajame puolime, sustabdyti vilniečius yra labai sudėtinga. Rimo Kurtinaičio komandoje snaiperių – daugiau nei reikia, o Ch.Krameris yra žmogus, kuris atriša jiems rankas.

K.Maksvytis tai suprato dar prieš šią seriją. Buvo priimtas kiek nestandartinis, tačiau puikiai pasiteisinęs sprendimas, kuriuo pavyko laimėti labai daug.

Žvelgiant į sausus skaičius, „Lietuvos ryto“ puolimas smarkiai regresavo. Reguliariajame LKL sezone žaistose rungtynėse vilniečiai rinko po 87,8 taško per mačą ir buvo rezultatyviausia komanda čempionate.

Tuo tarpu pusfinalio serijoje su „Neptūnu“ pelnomų taškų vidurkis siekia vos 72,5 taško. Kitaip tariant, vilniečių puolimas neteko net 15 taškų per susitikimą. Tai – didžiulis skaičius.

Reikia atsižvelgti į tai, jog lemiamose kovose krepšinis sulėtėja, tampa fiziškesnis, atakos rengiamos kruopščiau, vengiama avantiūrų. Vis tik net ir sumenkęs atakų skaičius nėra toks ryškus, nes „Neptūnas“ taip pat propaguoja laisvą krepšinį ir mėgsta atakuoti kontratakomis. Užtenka prisiminti jų sugrįžimą ketvirtosiose rungtynėse, kai antrajame kėlinyje du svarbius tritaškius greitajame puolime įsmeigė Brandonas Fieldsas.

„Lietuvos ryto“ puolimas ėmė strigti, nes vilniečiai nebeturi tiek daug progų mesti iš tolimų distancijų. Tokiems žaidėjams kaip Rokui Giedraičiui, Benui Madgenui, Jimmy Baronui ar Travisui Petersonui puolime reikia sukurti progas, nes patys jie susikurti jų nėra pajėgūs.

Statistika rodo, jog serijoje su „Neptūnu“ vilniečiai meta pastebimai mažiau tritaškių. Jei sezone jų per rungtynes išmeta po 23,3, tai pusfinalyje – tik po 19. Jei tokį vidurkį vilniečiai būtų turėję reguliariajame sezone, jie būtų buvusi antra mažiausiai tolimais metimais besirėmusia ekipa lygoje. Šiek tiek smuktelėjo ir pataikymo procentas – nuo 39,9 iki 36,8.

„Neptūnui“ pavyko pristabdyti „Lietuvos ryto“ greitąjį puolimą ir tuo pačiu sumažinti vilniečių snaiperių įtaką. Taip nutiko dėl to, nes klaipėdiečiai iki šiol gana sėkmingai sprendė Ch.Kramerio problemą.

Nestandartinis sprendimas

K.Maksvytis prieš Ch.Kramerį parengė nestandartinę gynybą. Nors „Neptūnas“ įprastai ginasi stepautais, kai besiginantys vidurio puolėjai – Simas Galdikas ar Edgaras Želionis – stabdo varžovų su kamuoliu judėjimą pikenroluose ir verčia juos ieškoti laisvų komandos draugų, prieš Ch.Kramerį taikoma kardinaliai kitokia gynyba.

K.Maksvytis įpareigojo amerikietį priežiūrėti „Neptūno“ lengviesiems kraštams – Laimonui Kisieliui ir Vytautui Šulskiui. Jiems liepta palikti labai daug erdvės oponentui mesti iš tolimų distancijų tam, jog atbaidytų jį nuo prasiveržimų į baudos aikštelę.

Kai Ch.Krameris žaidžia pikenrolą, L.Kisielius ar V.Šulskis užtvarą apeina pro apačią, o besiginantis aukštaūgis (pavyzdžiui, S.Galdikas) lūkuriuoja baudos aikštelės gilumoje. Visa tai tam, kad dar labiau apsunkintų Ch.Krameriui prasiveržimo link krepšio galimybes, tuo pačiu nenaudojant pagalbos veiksmų.

Rezultate, kai Ch.Krameris žaidžia pikenrolus, „Lietuvos ryto“ žaidimas pasidaro statiškas. Vilniečiai negali susikurti kiekybinio pranašumo, nes „Neptūnas“ gali sau leisti gintis, nenaudodamas pagalbos veiksmų. Ch.Krameris neturi galimybių nardyti baudos aikštelėje ir provokuoti klaipėdiečių gynybinių rotacijų, kas sudarytų palankias sąlygas atakuoti iš toli „Lietuvos ryto“ metikams.

Taip Ch.Krameris negali daryti to, ką mėgsta labiausiai. Veržtis į baudos aikštelę pikenrolų metu, sutraukti varžovų pagalbinius gynėjus ir nusiųsti kamuolį prie tritaškio linijos laisviems atsidūrusiems „Lietuvos ryto“ metikams.

„Neptūno“ pasirinktas gynybinis planas turi vieną didžiulį trūkumą. Jis yra mirtinai rizikingas, jei taip ginamasi prieš stabiliai pataikančius varžovų gynėjus. Pavyzdžiui, jei tokią gynybą K.Maksvytis pritaikytų prieš Mindaugą Girdžiūną, iškart būtų nubaustas taikliu tritaškiu.

Savo ruožtu, Ch.Krameris yra prastas metikas iš dinaminių padėčių. Ši serija tik dar kartą tai patvirtino.

Pusfinalyje su „Neptūnu“ amerikietis iš toli atakuoja vos 10 proc. tikslumu, nors išmeta daugiau tritaškių nei sezone – 2,5 prieš 1,9. Svarbu pabrėžti, kad būtent tritaškių statistika atspindi didžiulius skirtumus, kaip Ch.Krameris žaidžia laimėtose ir pralaimėtose rungtynėse. Kai vilniečiai laimi, amerikietis tolimus metimus meta 35 proc. tikslumu, o kai pralaimi 10,5 proc.

Šiame sezone prieš „Neptūną“ Ch.Krameris tritaškius realizuoja 14,3 proc. tikslumu. Reikalas tas, kad šis gynybinis sprendimas provokuoja amerikietį mesti iš jam neparankių situacijų – atlikus driblingą. Tokią gynybą prieš Ch.Kramerį klaipėdiečiai propagavo dar reguliariajame sezone. Rezultatai būdavo panašūs.

Ch.Krameris gali pataikyti, kai priima kamuolį po perdavimo iš komandos draugo. Vis tik serijoje su „Neptūnu“ varžovų provokacijos jį kaip reikiant išmušė iš vėžių. Amerikietis kiekvienose rungtynėse, kiekvieną minutę kovoja su pačiu savimi.

„Neptūnui“ provokuojant amerikietį mesti, jis nuolat priverstas spręsti vidinę dilemą – nejaugi aš toks prastas metikas, jog turėčiau nemesti, jei man leidžia tai daryti? Pabandęs mesti ir nepataikęs jis jaučia dar didesnį spaudimą. Amerikiečio pasitikėjimas savimi smunka.

Varžovai provokuoja Ch.Kramerį mesti, o šis nemeta, nes nesijaučia užtikrintas, kad pataikys. Nuolatinė dilema ir kova su savimi stabdo visos komandos žaidimą. Kai visą sezoną komandos smegenimis buvęs atakų organizatorius nesijaučia užtikrintai, stringa ir visas puolimo mechanizmas.

Dar svarbiau tai, kad šia gynyba „Neptūnas“ nušauna tris zuikius – įstūmė Ch.Kramerį į psichologinį karą su pačiu savimi, sumažino metikų įtaką, nes nuo jų nebereikia padėti, jog pristabdytų staigius amerikiečio reidus į baudos aikštelę ir galiausiai, palengvino darbą gynyboje tiems, kurie neprižiūri Ch.Kramerio.

Jį prižiūrintys L.Kisielius ir V.Šulskis gali sau leisti užkimšti baudos aikštelę, kaišioti rankas, jog trukdytų nugara į krepšį žaisti Loukui Mavrokefalidžiui, laisvai keistis, kai nuo kitų klaipėdiečių atsiplešia pavojingiausi „Lietuvos ryto“ metikai ir kitaip padėti kitiems keturiems „Neptūno“ žaidėjams gynyboje.

Kaip visa tai atrodė?

Grįžtant prie „Lietuvos ryto“ kontratakų. Matome, ką daro klaipėdiečiai. L.Kisieliaus tikslas – neleisti Ch.Krameriui be pasipriešinimo priimti kamuolio, stengiantis jį atkirti nuo komandos. Jei amerikietis būtų priėmęs kamuolį anksčiau, vilniečiai būtų turėję progą užpulti greitai. Tačiau šį kartą greitis buvo numuštas ir „Lietuvos rytui“ teko įžaisti pozicinę ataką.

Epizodas, parodantis du dalykus: ką daro „Lietuvos rytas“, kad atgaivintų savo pagrindinį atakų organizatorių ir ko nori „Neptūnas“. Matome, kaip situacija prasideda L.Mavrokefalidžio užtvara aukštai, tačiau graikas atlieka „slipą“ – nestato tvirtos užtvaros, o tik ją imituoja įkirsdamas į baudos aikštelę. Jeigu L.Kisielius būtų užtvarą bandęs įveikti per apačią, tuomet jis būtų įstumtas giliai ir „Neptūnui“ tektų keistis ginamaisiais. To klaipėdiečiai nenori. Bent jau ne taip aukštai, kas leistų Ch.Krameriui patogiai įžaisti ūgio pranašumo situaciją.

L.Kisielius reaguoja ir su užtvara tvarkosi per viršų, o S.Galdikas pasaugo, jog Ch.Krameris nesugalvotų veržtis iki galo. „Slipas“ tuo pačiu neužlaiko L.Kisieliaus ir jis greitai vėl užsiima patogią poziciją gynybai. Ką daro L.Mavrokefalidis? Stato pakartotinę užtvara, kuria užkabina L.Kisielių. Ch.Krameris ryžtasi mesti iš vidutinio nuotolio ir nepataiko.

Šis pavyzdys labai primena pastarąjį. Tai gera proga pakalbėti ir apie svarbią šios „Neptūno“ gynybos taisyklę – jei Ch.Krameris įsiveržia iki baudos metimo linijos, „Neptūnas“ inicijuoja susikeitimą ginamaisiais. Taip elgiamasi dėl to, nes jei susikeitimo nebūtų, amerikiečio prasiveržimą link krepšio būtų be galo sudėtinga sustabdyti. Dabar matome, kad po pakartotinės L.Mavrokefalidžio užtvaros, Ch.Krameris jau atsidūrė pavojingoje zonoje. S.Galdikas atlieka susikeitimą, tačiau čia neteisingai situaciją perskaito L.Kisielius. Jis keistis nenorėjo, o L.Mavrokefalidis priėmė kamuolį itin patogiai. Rezultate „Neptūno“ puolėjas nespėjo sutrukdyti graikui pelnyti taškų.

Panaši situacija į pastarąsias dvi, tik pikenrolas žaidžiamas krašte. „Neptūnas“ vėl keičiasi ginamaisiais pavojingoje zonoje, kai L.Kisielius apeidinėja M.Echodo užtvarą per apačią. Šį kartą Ch.Krameris gauna pernelyg daug laisvės atlikti floaterį – metimą, kurį jis šioje serijoje išties neblogai pataiko. Iki idealios gynybos „Neptūnui“ pritrūko nedaug, tačiau esmė ta, jog tokie Ch.Kramerio floateriai yra tai, su kuo klaipėdiečiai gali gyventi. Svarbiausia, jog jis nekurtų komandos draugams.

„Neptūno“ gynybinio sprendimo šalutines teigiamas pasekmes geriausiai atspindi šis pavyzdys. L.Kisielius gali sau leisti labai giliai padėti, jog apsunkintų L.Mavrokefalidžiui žaidimą „ant ūselio“. Rezultate – puolėjas dar ir perima kamuolį. K.Maksvytis turbūt daugiau prašyti ir negalėtų. Tai tik vienas pavyzdys, tačiau tiksliai parodantis, kodėl šioje serijoje „Lietuvos ryto“ dvitaškių pataikymo procentas siekia vos 46 proc. Svarbia priežastimi dėl to, nes Ch.Kramerį prižiūrintys „Neptūno“ puolėjai nuolat užkemša baudos aikštelę ir trukdo pasižymėti visiems kitiems vilniečių žaidėjams.

Galiausiai, pavyzdys, iliustruojantis Ch.Kramerio psichologinę būklę. Matome situaciją, kai amerikietis privalėjo atakuoti, V.Šulskiui ir E.Želioniui nesusikalbėjus gynyboje. Tačiau jis sudvejojo ir atidavė kamuolį L.Mavrokefalidžiui, kuriam teko mesti kur kas sudėtingesnį metimą. Reikalas tas, kad visą sezoną iš statinių padėčių Ch.Krameris metė solidžiai. Pavyzdžiui, Europos taurėje amerikietis tritaškius metė 39 proc. tikslumu, o dauguma jų sudarė tokie metimai kaip šis, kurį pasitikintis savimi jis, tikėtina, būtų ne tik atlikęs, bet ir pataikęs.

Kad ir kaip pasibaigs serija su „Neptūnu“, „Lietuvos ryto“ vadovams ji turėjo gana aiškiai parodyti, kokią žalą visai komandai daro prastai metantis atakų organizatorius. Ypač, kai jis yra tokios svarbos kaip Ch.Krameris.

Kai krepšinis taip stipriai orientuojasi į aikštelės išplėtimą, tolimus metimus ir kūrybą nuo perimetro, nemetantys kūrėjai neretai tampa antagonistais, kurie prieštarauja įsigalėjusioms šiuolaikinio krepšinio taisyklėms. Šiame spektaklyje jie tampa pralaimėtojais, kad ir kokie puikūs bebūtų kitose žaidimo sferose.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra