Naują kryptį išbandantis Š.Vasiliauskas: neslėpsiu – tikrai norėjosi į Lietuvą, bet karjeros liko nebedaug (1) interviu

Rumunijos krepšinio lygoje pastaraisiais metais tik gausėja lietuvių, o prie jų šį sezoną prisijungė ir Šarūnas Vasiliauskas.

Voluntario CSO komandai atstovaujantis lietuvis neslepia, kad vasarą norėjosi sugrįžti namo, tą padaryti aktyviai kvietė ir Virginijus Šeškus, tačiau susidėliojus visas aplinkybes Š.Vasiliauskas priėmė sprendimą dar pratęsti karjerą užsienyje.

Lietuvoje jis nėra rungtyniavęs nuo 2015–2016 m. sezono, kuomet gynė Prienų klubo garbę.

„Šiaip tikrai norėjosi į Lietuvą, galbūt labiausiai dėl šeimos. O dėl užsienio, per tiek metų įpranti ir gyveni tokiu ritmu. Tačiau yra šeima, artimieji, seneliai, draugai, visi sensta, visus rečiau pamatai, atrodo, tų dviejų mėnesių po sezono yra mažai, visų neaplankai“, – pasakojo 32-ejų Š.Vasiliauskas.

– Kaip sekėsi įsikurti naujoje vietoje ir įsilieti į naują komandą?

– Rutina čia kaip ir visose komandose ta pati. Treniruotės, miegas, valgis, vakarinė treniruotė, miegas, savaitgaliais rungtynės. Kadangi Europoje niekur nežaidžiame, gaunasi, kad turime vieną mačą per savaitę, dar prisideda kartais taurės rungtynės. Naujas miestas, naujos pažintys, prie visko reikia prisiderinti, susirasti, kas patinka, ir gyventi.

– Rumunija jums nauja šalis – kaip sekasi joje atrasti tuos patinkančius niuansus?

– Vienąkart esu buvęs Rumunijoje, kai žaidėme FIBA Europos taurės rungtynes Oradijoje, bet esu pirmąkart Bukarešte. Miestas didelis, istorinis, galima daug ką pamatyti, restoranų pilna, kokių tik nori, parduotuvėse irgi viskas yra. Kadangi čia Europa, tai visas gyvenimas čia yra arčiau europietiško negu Turkijoje. Viskas patinka ir yra gerai.

– Ar prieš tai buvote pasidomėjęs, ką čia rasite, ar nustebote nuo to, kiek šiuolaikišką vietą čia radote?

– Kažkiek nustebau, maniau, kad bus blogiau, nors informacijos nerinkau. Rumunija lyg atrodė gana atsilikėliškai, bet taip nėra, visko pilna. Yra miesto dalių su senąja architektūra, tai laiko miesto grožį, bet yra ir rajonų su stikliniais dangoraižiais, 20–30 aukštų. Jie irgi po truputį žengia į modernumą, o viską susistačius, manau, bus įdomi kombinacija tarp seno ir naujo miesto.

– Visi žino, kad Rumunijos klubų privalumas – siūlomi finansai. Ar buvo kitų aspektų, kurie nusvėrė kitų klubų pasiūlymus, kuriuos turėjote vasarą?

– Galbūt iš užsienio ko labai norėjau, negavau, o žiūrint į Lietuvos variantus, taip ir gavosi, kad finansai viską persvėrė. Tiek šios komandos treneris manęs norėjo, tiek, neslėpsiu, labai daug bendravome su Virgiu, taip ir gavosi, kad su visais pakalbėjus pasirinkau šį variantą.

– Šeškus pasakojo, kaip bandė įtikinėti net skaičiuojant bendrą šeimos biudžetą.

– Skaičiavome bendrai pinigus kaip šeima (Juokiasi). Mes su juo esame labai geruose santykiuose, ir pats norėjau likti Lietuvoje, bet nebe daug liko karjeros, laukiau iki paskutiniųjų, skaičiavome, žiūrėjome, mąstėme, bet taip gavosi.

Vasiliauskas

– Kaip suprantu, namų ilgesys šioks toks jau buvo ir po tiek metų užsienyje jau traukė link Lietuvos labiau nei anksčiau?

– Šiaip tikrai norėjosi į Lietuvą, galbūt labiausiai dėl šeimos. O dėl užsienio, per tiek metų įpranti ir gyveni tokiu ritmu. Tačiau yra šeima, artimieji, seneliai, draugai, visi sensta, visus rečiau pamatai, atrodo, tų dviejų mėnesių po sezono yra mažai, visų neaplankai. Sezono metu galvoji: blemba, kodėl išvažiavau. Kažkaip pragyvensiu dar porą metų užsienyje ir galėsiu pilnai būti su šeima ir giminėmis.

– O žmona su dukra keliavo kartu ar palikote abi jas Lietuvoje?

– Kadangi žmona dirba, vaikas eina į darželį Lietuvoje, nebenori taip jos blaškyti. Ji keturias kalbas supranta, bet nė viena nekalba gerai. Vaikas vis tiek yra mažas, gerai, jog ji su visais susikalba, bet norisi didesnio sėslumo, aiškumo, kur gyvens visą laiką. Jos mane aplanko, skrydžiai yra nebrangūs, kas antrą ar kas trečią savaitgalį jos gali atskristi. Nusprendėme, kad žmona su dukra daugiau pakeliaus ir kai turės atostogas, atvažiuos ilgesniam laikui. Kaip tik buvo momentas, kai jos atvyko – tikrai smagu prisiminti tą kalbą, viską, kas artima, smagiai praleidome laiką, ir rutina pasikeičia, ir kažką naujo pamatai. Nes šiaip pats tai tingi, tai nevažiuoji, tai namie sėdi, tai krepšinį pažiūri. Šeimai atvykus norisi kažką pamatyti.

– Keturios mažos dukros bent truputį mokamos kalbos skamba gana įspūdingai.

– Ji po truputį moka lietuvių, anglų, turkų ir rusų. Pastarąją todėl, kad turėjome auklę–šeimos draugę iš Kazachstano. Ji šneka turkiškai ir rusiškai. Jai buvo mieliau šnekėti rusiškai, taip su dukryte dažniausiai ir kalbėdavo. Kai kažką reikia iškaulyti, gali tai visomis kalbomis, bet kai reikia šnekėti lietuviškai, skamba juokingai (Juokiasi). Būtų gerai, kad kalbos jai praverstų ateityje.

– Penkeri metai Turkijoje – nemažai, ar buvo sunku palikti šią šalį, ar prisirišimas jai taip ir neatsirado?

– Įpratau, daug metų ten praleidau, bet ta krizė, kovidas, nepadėjo Turkijos klubams. Jie labiau nori amerikiečių kaip legionierių, toks jų mentalitetas. Gal ir norėjosi likti, bet gal ir reikėjo pertraukos nuo Turkijos. Kai kuriuose dalykuose pasijaučia, kad tai vos ne trečioji šalis, būdavo didelis atsilikimas nuo Europos. Bet gyvenant dideliame mieste visko užteka. Pertraukėlė – gerai, bet jei kada kvies vykti atgal – mielai važiuosiu, per tuos metus buvo įvairių patirčių ir niekuo nesiskundžiu. Bus matyti, ar dar grįšiu ten, ar nebe. Atostogų tai tikrai ten grįšiu (Šypsosi).

– Ar buvo bent kažkokių variantų likti ten?

– Buvo, bet tai buvo naujos komandos iš antros lygos – turiu patirties, mačiau per daug nežinomybės, kad sakyčiau „reikia ten važiuoti“. Tai kėlė per daug klaustukų ir sakiau, pabandysiu praleisti šį šansą. Pasiūlymas tai buvo, tai nebuvo, tai persigalvojo – kai taip vyksta, abejoti pradedi ir pats.

– Dar vis liko neišmokėtų turkiškų skolų, ar pavyko atgauti viską?

– O kaip atrodo? (Juokiasi). Tai tikrai skolų yra, vos ne po kiekvienų metų taip būna, tik pernai išmokėjo viską, o iš anksčiau yra likučio. Jiems tai normalu, jie į tai nereikia dėmesio. Gali kovoti teisiškai, fiziškai, mentališkai – kaip nori, bet tai jų šalis, jų ekonomika, jų pažadai, kurie nevykdomi kol kas.

Vasiliauskas

– Praeitas sezonas jums ir Kęstučiui Kemzūrai Izmire buvo sunkus, galutinis tikslas buvo neiškirsti iš lygos. Ar tokia situacija, kuomet tenka kentėti daug nesėkmių, labai numuša nusiteikimą?

– Tas tikslas atsirado pačiame gale. Vasarą rinkomės tam, kad pakovotume dėl atkrintamųjų. Turkijoje esmė tokia, kad jei patenki į nesėkmių ruožą, pralaimėdamas 3–4 rungtynes iš eilės, gaunasi, kad į tą traukinį nebeįtelpi. Taip mums ir buvo. Buvome tikrai arti atkrintamųjų, liko 6–7 rungtynės, išvyka su „Bešiktaš“, bet paleidome galą, pralaimėjome po pratęsimo ir visiškai sugriuvome. Pralaimėjome gal 5 rungtynes iš eilės. Jei būtume tada laimėję, reiktų gal 2 pergalių iki atkrintamųjų. Bet kai griuvo, tai griuvo viskas su pamatais.

Taip ir gavosi sezonas dėl išlikimo, ačiū Dievui, bent likome. Dėl pralaimėjimų skaičiaus sezonas atrodė prastas, bet taip nesijautė. Įsismarkavo ir kovidas: mūsų konkurentai ėmė žaisti su tais, kurie serga, o mes – su tais, kurie jau pasveikę. Taip gavosi, kad žaidėme prieš stipriausias sudėtis, o kiti – net ne prieš rezervą, o antros lygos dublerius. Viskas turi sukristi į tavo pusę, kad būtų gerai, o progą mes praleidome matys.

– Koks buvo darbas su K.Kemzūra?

– Buvo taip, kad klubas apsitarė su Turkijos treneriu, jis per agentus susisiekė su manimi ir klausė, ar norėčiau atvykti. Sakiau, kad norėčiau. Gavosi taip, kad agentas pranešė, jog treneris galiausiai bus Kęstutis. Tada jis permąstė viską ir galiausiai mane pakvietė, dėl ko esu jam labai dėkingas. Tie metai buvo sunkūs, tai pirmyn, tai atgal, skaudūs pralaimėjimai niekam nemalonūs. Santykiai su treneriu buvo geri, darbas – irgi, nesipykome, užsienyje ta įtampa ir turkiškos dramos vyksta visada, kasdien gali į tas dramas įšokti. Gaila tik, kad savo keltų tikslų neįvykdėme.

Vasiliauskas

– Dabartinė jūsų komanda kol kas Rumunijos lygoje laimėjo 2 mačus iš 3, kokie yra jos tikslai šį sezoną?

– Sezonas prasidėjo nekaip, nes žaidėme atranką į FIBA Europos taurę, žaidėme Supertaurę, skaudžiausia, jog šios rimčiausios rungtynės ėjo iškart po draugiškų. Gavosi taip, kad sezoną pradėjome be dviejų centrų, kurie buvo traumuoti, tad pasiruošimas gavosi komplikuotas. Apmaudžiausia, kad žaidėme tas svarbias rungtynes, kurias pralaimėjus nebekovoji dėl dviejų titulų. Pernai ši komanda buvo geriausių ketverte, laimėjo taurę, reikia bandyti kartoti tai arba kažką geriau. Viskas palaipsniui. Savaitgalį planuoji vienaip, bet tada pralaimi ir jau planuoji kitaip, nuotaika jau nebe tokia.

– Voluntario komandoje esate antras rezultatyviausias žaidėjas (14,7 tšk., 3 atk. kam., 3 rez. perd., 14,7 n.b.), ar jaučiate, kad įsiliejate gerai?

– Kai komanda laimi yra vienaip, o kai komanda pralaimi, pats galvoji, gal darai kažką ne taip. Pergalių atveju esi sau kažkiek atlaidesnis. Norisi, kad ši ekipa laimėtų, sektųsi gerai, tada ir pats jausiuosi gerai. Nėra lengva, čia lyga kitokia, taisyklių irgi yra kitokių, viskas palaipsniui.

– Kokių tų kitokių dalykų Rumunijos lygoje išvydote?

– Mūsų komandoje dirba patyręs vadybininkas, daug metų dirbęs su komandomis, žaidusiomis Europoje, jis ir Sevilijos klubui atstovauja kaip skautas ar panašiai. Jis labai stengiasi ir kas susiję su mūsų komanda – viskas profesionalu. O kas susiję su lyga, rungtynių dar nebuvo tiek daug, kad kažką galėčiau pasakyti, gal apie tai galėsiu daugiau papasakoti vėliau.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra