Mažai žinomas lietuvis kabinasi už netikėtai gauto šanso Utenoje: buvo kilę minčių, kad gal krepšinis ne man (12) interviu

Jono Zako pavardė Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) žiūrovams iki pastarojo laiko galėjo būti girdėta menkai. Vis tik pastaruoju metu jo pagalbos Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ ekipai prireikia daugiau ir progas jis išnaudoja solidžiai.

Dar neseniai nuo suolo vos pakildavęs 26 metų 190 cm ūgio gynėjas prieš Pasvalio „Pieno žvaigždes“ rungtyniavo 18 minučių, prieš Kėdainių „Nevėžį-Optibet“ – 27, o rungtynėse su Vilniaus „Wolves“ jis uždavė gerą startą ir per 10 minučių pagerino savo karjeros rekordus – 8 taškai (3/3 metimai) ir 10 naudingumo balų.

Žaidimas Utenoje J.Zakui ne naujiena. Čia jis bandė rasti vietą dar 2016–2018 metais, bet galiausiai kėlėsi į Nacionalinę krepšinio lygą (NKL) ir bandė laimę Portugalijoje bei Slovakijoje. Bratislavoje jis sužaidė solidų sezoną (14,5 taško, 3,7 atk. kam., 2,3 rez. perd., 12,6 n.b.), dominavo kartu su Tomu Zdanavičiumi, pasisėmė pasitikėjimo ir įsitikino, jog dar gali kažką nuveikti krepšinyje.

Vasarą jis sulaukė kvietimo tiesiog pasportuoti su uteniškiais, bet viskas baigėsi tuo, kad Oliveris Kostičius pasiūlė gynėjui likti „Uniclub Casino – Juventus“ gretose. Toks šansas J.Zakui buvo netikėtas, bet juo nepasinaudoti šis negalėjo.

„Dabar jaučiuosi gal ne kaip pirmokas, bet kaip šiemet išmokęs labai daug. Daug detalių – ne tik krepšinyje, bet ir gyvenime“, – sako J.Zakas.

– Į Uteną grįžote po nemažai metų. Ar pats dar tikėjotės, jog tokia proga pasitaikys?

– Tokių minčių nebuvo, bet vasarą neturėjau kontrakto, o Utenos komandai reikėjo žaidėjų. Pasikvietė mane pasportuoti – aš padėjau jiems, o jie man. Taip gavosi, kad galiausiai grįžau ir į komandą.

– Su Gintautu Matuliu esate žaidęs Marijampolėje. Ar tai buvo faktorius, lėmęs tokį pasiūlymą?

– Taip, manau, tai labiausiai lėmė, nes jie ieškojo mažo žaidėjo pasiruošimui. Pats kalbėjau su Gintu, kuris pripažino, jog čia buvo jo sprendimas paimti mane pasportuoti. Nenorėjau jo nuvilti, atvažiuoti ne formoje ir ne padėti, o trukdyti (Šypsosi). Gavosi, kad padėjau.

– Ar tuo metu turėjote minčių, kad Utenoje galite užsibūti visus metus?

– Ne, negalvojau apie tai, važiavau tik sportuoti ir laukti pasiūlymų. Buvo rugsėjo pradžia, nieko nesulaukiau, man pasiūlė likti ir nebesinorėjo blaškytis, kažkur vykti prasidėjus sezonui.

– O.Kostičius – gana išrankus treneris. Vertinate tai, kad gavote dar vieną šansą kabintis už LKL?

– Žinoma, smagu. Kai mane pasirašė – jo nebuvo, bet visi žino, kad treniruotes ir rungtynes jis stebėjo, kol buvo pasaulio čempionate. Jo sprendimas ir buvo mane pasilikti, be trenerio žinios tai nebūtų priimta. Smagu, kad aukšto lygio treneris, dirbęs Eurolygoje, Serbijos rinktinėje, duoda tokį šansą. Tikiuosi, jo nenuviliu.

– O.Kostičius – aukščiausio lygio treneris, pas kurį esate žaidęs. Kokią jo mokyklą dabar pereinate?

– Dabar jaučiuosi gal ne kaip pirmokas, bet kaip šiemet išmokęs labai daug. Daug detalių – ne tik krepšinyje, bet ir gyvenime, pasikalbame su treneriu daug, jis pasakoja įvairių istorijų. Matosi, kad žmogus su didele krepšinio bei gyvenimiška patirtimi, kasdien kažką naujo išgirdėti, reikia tik turėti noro tai girdėti ir pasiimti sau.

– Ko O.Kostičius reikalauja iš jūsų aikštėje?

– Gynybos, kas nėra mano stiprioji pusė visą karjerą. Stengiuosi, bandau save spausti. Taip pat reikalauja pozityvios energijos, kurios turiu įnešti, išeidamas į aikštę, atakuoti laisvam ar atlikti kitą sprendimą, jei laisvas nesu. Svarbiausia – neprigrybauti puolime ir gynyboje.

Zakas

– Pastaruoju metu turėjote solidesnių progų ant parketo. Pačiam džiugu, kad tokios situacijos atėjo?

– Taip taip, aišku, bet ta proga dėl to, kad turėjome porą traumą – Evaldas ir Mariukas susitraumavo. Gerai, kad kažkokia forma išsilaikiusi, nėra lengva ją išlaikyti, kuomet daug minučių negauni. Smagu, jog darbas, kurį įdedi treniruotėse, duoda vaisių.

– Prisimenant 2016–2018 metus, kaip per šį laiką paaugo Utenos klubo organizacija?

– Dar atsiminti reikia (Juokiasi). Viskas dabar yra profesionaliau, treneris Kostičius irgi įvedė naujovių. Komanda irgi yra stipresnė, nei buvo, ambicijos didesnės. Tų laikų treniruočių nelabai pamenu, tačiau kad dabar pas Kostičius viskas aukščiausiu lygiu, patys suprantate.

– Kaip manote, ko jums tada trūko, kad būtumėte įsitvirtinęs klube?

– Oi, daug ko trūko – visko. Buvau vėlyvo brendimo vaikas, lieknas, kurį stumdė visi, kas norėjo. Dabar irgi nepasižymiu fiziškumu, bet kaip diena ir naktis – pasitikėjimo taip pat daugiau, nei tada, kai išeidavau kaip visiškai jaunas žaidėjas atsidaryti taškų sąskaitą.

– Ko jums davė pora legionieriaus metų Slovakijoje (Bratislavos „Inter“) ir Portugalijoje (Madeiros CAB)?

– Patirties. Pamačiau kitokio krepšinio. Portugalijoje ir gyvenimiška patirtis buvo pirma tokia, kai išvažiavau toli nuo šeimos, draugų ir savo kultūros. Mane tai užaugino kaip žmogų ir sportininką. O pernai Slovakijoje gavau pasitikėjimo. Su Tomu turėjome žalią šviesą – dviese tempėme komandą. Pamačiau, kad kažkiek galiu žaisti krepšinį, nes po Portugalijos buvo visokių minčių, gal čia ne man.

– Galvojote baigti karjerą?

– Gal ne taip tiesiogiai, bet minčių buvo negatyvių. Jei negali žaisti Portugalijos lygoje, jei sunku, galvoji, ką čia darau.

– Iš jūsų patirties: iškeisti NKL į užsienio patirtį buvo geras sprendimas?

– Geras. Vis tiek į užsienį nevyksti su tikslu, kad dabar grįš į LKL. Taip, smagiau žaisti prie savų žmonių, savo kultūros, bet mano toks tikslas nebuvo. Aš tada žaidžiau Marijampolėje, tapome čempionais, kitą sezoną žaidėme finalo ketverte. Matai, kad nebėra, ką daryti NKL, ieškai savęs kažkur kitur. Mano pasirinkimas buvo vykti į Madeirą, tikrai nesigailiu. Jei yra žmonių, kurie mato, jog NKL yra atsižaidę, nori kažką išbandyti – drąsiai važiuokite ir žiūrėkite, kas gausis.

– Sutinkate, kad Lietuvos rinkoje yra per didelė atskirtis tarp NKL ir LKL lygų?

– Tikrai faktas, atskirtis didelė, ne visi gali ją perlipti, ypač, jei atvažiuoji pas trenerį, kuris tave LKL ribos, gali dar labiau sėsti ant suolo. Kitas dalykas, jei atvyksti pas trenerį, kuris tavęs nori. Dar priklauso, kokioje sistemoje esi – tie patys „Žalgirio“ dubleriai kasmet išleidžia žaidėjus ir viskas tvarkoje.

– Nemažai buvusių jūsų komandos draugų Molėtuose dabar irgi pasiekė gerą lygį, kaip Dovydas Giedraitis ar Arnas Beručka.

– Taip, ir Karolis Lukošiūnas. Kaip sakau, reikia ir sėkmės, priklauso, kur ir pas ką išvyksti, kokios traumos, kaip klostosi sezonas.

– Kaip manote, kas jums bus svarbiausia artimiausiais metais: žaisti aukštesnio lygio klube ar gauti daugiau žaidybinio laiko?

– Nežinau, negalvojau apie tai, kad ir kaip keistai skambės. Pas serbą sportuojame daug, visada pavargę, stengiamės pasiruošti kitai treniruotei ir negalvojame toli į priekį. Ateis vasara, pasibaigs sezonas, tada prasidės mintys, reikės ir su agentu apsitarti.