M.Pocius po „Žalgirio“ pergalės Malagoje: apie sėkmingą Kuzminsko ir McGratho žaidimą, aukštaūgius ir greitą puolimą (30)

Kauno „Žalgirio“ klubas penktadienį Eurolygos „Top 16“ devintajame ture 83:67 įveikė Malagos „Unicaja“ krepšininkus ir įsirašė į savo sąskaitą labai svarbią pergalę. Krepsinis.net apžvalgininkas Martynas Pocius tradiciškai pateikia savo įžvalgas apie minėtą susitikimą.

Mindaugas Kuzminskas. Geriausias sezono rungtynes Mindaugas sužaidė tada, kai to labiausiai reikėjo „Žalgiriui“. Puolant kažkokių naujovių nepamatėme: krašto puolėjas metė iš toli, „centravo“, įkirtinėjo, rinkosi kamuolius po varžovų krepšiu, atliko puikų ir savalaikį perdavimą Darjušui Lavrinovičiui. Svarbiausia, kad visa tai darė drąsiai ir pasitikėdamas savimi. Tremmellas Dardenas penktadienį puolime taip žaidė neblogai, tačiau turėjo bėdų gynyboje, kadangi, kaip jau esu minėjęs anksčiau, susispaudžiant per toli atsitraukia nuo savo dengiamojo, kurie paprastai būna aukštesni už 194 cm ūgio legionierių, todėl negali pasinaudoti ilgų rankų pranašumu, nespėja grįžti į saugią gynybinę poziciją ir gauna metimus, ką matėme trečiojo kėlinuko pradžioje, kai Krunoslavas Simonas pataikė du tritaškius. Susispaudimas yra „Žalgirio“ komandos gynybos vienas iš esminių pagrindų, todėl vakar būtent Mindaugo ūgis bei mobilumas nuo trečiojo kėlinio padėjo apriboti ne tik Simono, bet ir Sergi Vidalio laisvę: per paskutines 13 minučių rezultatyviai žaidę krepšininkai ne tik taškų nesurinko, bet ir metimus į krepšį atliko labai retai. Vėlgi, neblogų rungtynių Mindaugas šiame sezone jau yra sužaidęs ir nuolatinio tobulėjimo paneigti negalėtų niekas, todėl, žiūrint į ateitį, dabar svarbiausia yra įsitikinti, kad krepšininkas sugeba išlaikyti ir bent minimalų stabilumą, kuris komandai atneš kur kas didesnę naudą nei pasikartojantys blykstelėjimai.

Aukštaūgiai. Tai, kad tiek Franas Vasquezas, tiek Luka Žoričius gana anksti prisirinko asmeninių pražangų, buvo vienas iš esminių momentų, atvedusių „Žalgirį“ į labai svabią pergalę. Tai po rungtynių paminėjo ir „Unicaja“ vyr. treneris Jasminas Repeša. Šiems krepšininkams sėdint ant atsarginių suolelio, kauniečių situacija kovoje dėl atšokusių kamuolių iškart pagerėdavo. Trečiajame kėlinuke aikštelės šeimininkai ėmė išnaudoti tai, kad Kšištofas Lavrinovičius nusileidžia jėga Žoričiui, todėl visas Malagos ekipos žaidimas ėmė suktis būtent apie savo vidurio puolėjo individualius veiksmus. Ir tai veikė – Brolis dukart prasižengė, kartą apsiginti nesugebėjo. Leisdamas oponentui pelnyti taškus. Ketvirtajame kėlinuke Joanas Plaza į situaciją reagavo, grąžindamas į aikštelę Robertą Javtoką. Nors pirmajame kėlinuke Robertui žaidimas nepasisekė, būtent jo geros užtvaros pagyvino kauniečių puolimą per paskutines 10 minučių. Privalau pagirti Mario Delašą, kuriam vakar teko užduotis kamšyti komandos draugų skyles, atsirasdavusias varžovams žaidžiant „du prieš du“. Tiesa, gynyboje prieš šį varžovų žaidimo elementą turėjo bėdų ir pats kroatas, nes su Lafayette'u palikdavo per didelius tarpus, pro kuriuos gynėjai sugebėdavo arba išlysti, arba perduoti kamuolį laisvam komandos draugui. Bet jei Mario gindavosi prie krepšio, nuolat ir laiku ateidavo į pagalbą, neprisirinkdamas bereikalingų pražangų.

Donaldas McGrathas. Įspūdis tikrai geras ir drąsiai galima teigti, kad debiutas šio sezono Eurolygoje pavyko. Vėlgi, ką jau esu minėjęs dar žaidžiant Ibrahimui Jaaberui, kauniečiams yra labai svarbu turėti skirtingų tipų įžaidėjus. Tiesa, vakar Lafayette'as nedemonstravo to nuolat mano kritikuojamo kamuolio perlaikymo, stengėsi ieškoti aukštaūgių užtvarų ir asmeniniu žaidimu nepiktnaudžiavo, iniciatyvos ėmėsi tada, kai to reikėjo. Donaldas į komandos žaidimą įnešė ramybės, bei geresnę gynybą asmeniškai. Svarbiausia, kad tuo metu, kai savo poilsio minutes gaudavo Oliveris, „Žalgirio“ žaidimas nerodė jokių buksavimo požymių, buvo ramus ir racionalus. Žinoma, jei nebuvo prarandami kamuoliai, kur „pasižymėjo“ Rimantas Kaukėnas. Tolimi Donaldo metimai pridėjo dar vieną ginklą Kauno komandos puolimui, nes varžovų gynėjai bus priversti jį prižiūrėti iš arti, sudarant galimybes žaidimo paaštrinimui prasiveržimais. Lieka tikėtis, kad naujasis „Žalgirio“ legionierius nevengs dažniau imti žaidimą į savo rankas, ko, mano nuomone, labiausiai trūko Jaabero žaidime. Žinoma, Ado Juškevičiaus situacija tampa sudėtingesne, tačiau, mano nuomone, kol yra galimybė kabintis už vietos aštuntuke, to ir reikia siekti. Adas gali sužaisti geras rungtynes, tačiau stabilumo ir užtikrintumo stoka yra esminė priežastis, dėl kurios gynėjas nesulaukia didesnio trenerių pasitikėjimo.

Greitas puolimas. Mano jau nuolatine tapusi ir mėgstama tema. Pirmojo kėlinuko pradžioje, kai „Unicaja“ viena po kitos surengė greitas atakas, galvojau, kad ši liga nėra gydoma ir didžiulė bėda „Žalgirio“ gynyboje išliko, tačiau verta pastebėti, kad po iškart paimtos Plazos minutės pertraukėlės Malagos kontratakos tapo reta išimtimi: atsimenu tik tolimą Marcuso Williamso tritaškį, kurio galėjo ir nebūti, jei McGrathas nebūtų užstrigęs Zorano Dragičiaus užtvaroje. Tai tikrai džiugina ir leidžia tikėtis, kad išvados tikrai buvo padarytos. Madrido „Real“ greitą žaidimą labai mėgsta, todėl jį stabdyti bus viena svarbiausių užduočių kito turo rungtynėse. Tuo tarpu kauniečių puolime greičio vis dar trūksta. Vakar įsiminė bene 4 bandymai nubėgti į greitą puolimą, dukart jie buvo sustabdyti pražangomis, kartą iš toli prametė Marko Popovičius, ir kartą dėjimu užbaigė Darjušas. Žinoma, įsivelti į skubotą žaidimą nereikia, tačiau būtina stengtis susikurti galimybes pelnyti lengvus taškus, nes geresnio atlygio, sunkiai atidirbus gynyboje, krepšinyje turbūt nėra.