M.Kuzminskas: apie Lietuvos klubų dėmesį, karčius metus AEK, L.Lekavičiaus pasą ir rinktinės vargus (8) interviu

Tarp laisvų Lietuvos krepšininkų kol kas yra ir Mindaugo Kuzminsko pavardė. 36-erių puolėjas sako, kad ruošiasi taip, lyg žaisti reikėtų jau rytoj, tačiau yra nusiteikęs laukti tiek, kiek reikės.

„Esu visiškai ramiame laukime, priešingai nei anksčiau, kai norėjosi kuo greičiau gauti kontraktą“, – sako veteranas.

Pastaruosius trejus metus M.Kuzminskas praleido Atėnų AEK klube. Jei po pirmųjų dvejų kelionės namo būdavo liūdnesnės, nes palikti Atėnų nesinorėjo, tai šiemet viskas buvo kitaip. M.Kuzminskas, sezonui įpusėjant, vis daugiau laiko leido ant suoliuko, o to priežasčių puolėjas nesupranta iki šiol.

„Visuomet geriau žinoti tiesą, kad ir kokia skaudi ji bebūtų. Čia – ta situacija, kai esi gerietis, veteranas, nekėliau jokių bangų, iš manęs komanda negavo jokios negatyvios emocijos. Kasdien ėjau ir treniravausi, palaikydavau komandos draugus visomis įmanomomis priemonėmis. Kartais tas geras charakteris neprideda, nes jei pasielgtum atvirkščiai, gal nukentėtų komandos interesai, bet pats asmeniškai gautum daugiau – ko nusipelnei“, – sako M.Kuzminskas.

13 minučių ir 6,6 taško vidurkis Graikijos lygoje, 12 taškų ir 4,6 taško vidurkis Čempionų lygoje – tokia buvo lietuvio praeito sezono statistika.

Jis iš šono stebėjo AEK komandos kovą Čempionų lygos finale, kurį galiausiai laimėjo Vilniaus „Rytas“.

„Buvau pasiruošęs visus „Ryto“ derinius, ne kartą ėjau pas trenerius ir kalbėjau apie jų žaidėjų skautingą. Mano nuomone, tame buvo nemažai spragų. Padėjau gauti „Ryto“ visas žaidybines schemas, atspausdinau ir nunešiau. Labai norėjau laimėti“, – apgailestavo M.Kuzminskas.

Krepsinis.net – pokalbis su juo apie dviprasmišką etapą Atėnuose, Luko Lekavičiaus graikišką pasą, ramų kontrakto laukimą, Igną Brazdeikį Malagoje ir situaciją Lietuvos krepšinyje.

– Mindaugai, papasakokite, kaip eina jūsų vasara?

– Vasara bėga greitai, kaip visuomet, itin produktyviai, kuo džiaugiuosi. Turiu daugiau laiko, galiu jį skirti šeimynai, aplankiau nemažai vaikų stovyklų. Manau, kad kol esu įdomus, kol vaikams norisi kažką sužinoti, norisi pasidalinti patirtimi ir pasikalbėti. Negali žinoti, po 5–10 metų galbūt jau būsi visiškai neįdomus ir to niekam nebereikės. Tuose tarpuose nuo veiklų dar ir pasportuoju.

– Jau esate įjungęs aktyvų sporto režimą ar kol kas lengvesnį – vasarišką?

– Aš tas žmogus, kuris praktiškai niekada nesustoja. Net jei išvykstame atostogų, vis tiek palaikau ritmą, skiriasi tik pratimų pobūdis: traumų prevencija, jėgos ir ištvermės pratimai bei pan. Dirbu mažiau nei tada, kai man buvo 22–23 m., tačiau formoje esu neblogoje ir galėčiau eiti į aikštelę (Šypsosi).

– Kuomet kalbamės, šalia jūsų komunikabilumą rodo ir sūnus Jonas. Kiek įtakos atostogoms daro šis mažasis šeimos narys?

– Faktas, kad jis dabar mūsų prioritetas numeris vienas. Jeigu jo veikla kertasi su mano dabartinėmis treniruotėmis, renkuosi vaiką. Bet vienas kitam netrukdo, jis pakankamo amžiaus, kad pasiimčiau jį į salę, kad jis palakstytų ir pažiūrėtų. Kartais patrukdytų (Juokiasi). Tuo pačiu yra džiaugsmas ir didelis emocinis užtaisas. Ne kartą esu sakęs, kad ypatingai žaidėjų, kurie susilaukia pirmagimio, žaidimo kreivė dažnai kyla į viršų. Nors jie ir turi mažai poilsio, bet tuo etapu supranti, kad krepšinis yra ne viskas.

– O patį Jonuką krepšinis jau kažkiek domina ar bet kuris kamuolys jam kol kas tiesiog žaidimo įrankis?

– Kol kas jis šiaip pasižaidžia, bet pagrindinius krepšininkus žino ir atpažįsta. Kaip tik šią savaitę buvome Jakučionio stovykloje – jis jau žino, kas yra Kasparas, nusifotografavo, laimingas. Visiškai nebandau jo nukreipti kuria nors linkme. Manau, kad vaikai turi turėti savo vaikystę, išbandyti viską, kas patinka, o kai ateis atitinkamas amžius, tada jau galima bandyti juos kažkur nukreipti.

View this post on Instagram

A post shared by Mindaugas Kuzminskas (@mkuzminskas)

REKLAMA

– Turbūt galėčiau pasakyti, kad šis sezonas Atėnuose jūsų fiziškai labai neišvargino.

– Fiziškai visiškai nebuvau pavargęs – tokius sezonus galėjau sužaisti ir du iš eilės. Bet psichologiškai – buvau. Nėra lengva nežaisti, kai tą gali daryti, kai tą įrodinėji treniruotėse. Ypatingai, Čempionų lygos finalo ketverte, kur buvau visiškai optimalios formos, bet nepakilau nuo suolo. Labai skaudu, labai gaila, manau, kad nuo to labiau nukentėjo komanda nei aš pats. Po tokio psichologiškai sunkaus sezono norėjosi kuo greičiau grįžti namo.

– Su kokiomis emocijomis palikote klubą, kuriame vis tik praleidote nemažą laiką – 3 metus?

– Dviprasmiškomis, nes taip ir nesupratau priežasties, dėl ko taip buvo pasielgta. Iki Naujų metų dar gana sėkmingai rungtyniavau, buvau gavęs traumelę, o grįžęs po jos, taip ir nerungtyniavau. Nežinau, ar tai susiję labiau su kito žaidėjo atvykimu, ar straipsniais apie algų vėlavimą. Po jų, kaip sutapimas, rungtyniavau mažai. Man treneris to aiškiai taip ir nepaaiškino.

– O klausėte?

– Mes turėjome puikų santykį, sakyčiau, turime jį tokį iki šiol, bet atsakymo negavau. Po sezono gavau tik jo atsiprašymą dėl susiklosčiusios situacijos, tačiau taip iki galo nesupratau, dėl ko situacija tokia buvo.

– Nebuvo keista, kad priežastis taip sunkiai įvardinama jums kaip veteranui ir šios komandos senbuviui? Atrodytų, kad buvote savo statusu nusipelnęs bent jau nuoširdumo.

– Faktas. Visuomet geriau žinoti tiesą, kad ir kokia skaudi ji bebūtų. Čia – ta situacija, kai esi gerietis, veteranas, nekėliau jokių bangų, iš manęs komanda negavo jokios negatyvios emocijos. Kasdien ėjau ir treniravausi, palaikydavau komandos draugus visomis įmanomomis priemonėmis. Kartais tas geras charakteris neprideda, nes jei pasielgtum atvirkščiai, gal nukentėtų komandos interesai, bet pats asmeniškai gautum daugiau – ko nusipelnei.

– Ar dabar pasielgtumėte kitaip?

– Ne, manęs jau nepakeisi (Šypsosi). Nuoširdžiai norėjau kažką laimėti su Atėnų klubu, iškovoti titulą, nors du Čempionų lygos ketvertai iš eilės taip pat yra neblogai. Vis tiek karjera rudeniop, jei ne link žiemos, tie titulai nesimėto.

Kuzminskas

– Neseniai skaitėme apie jūsų vieną laimėtą FIBA teismą, ar nusimato kitų?

– Oi, bus, ir šitas bus gerokai didesnis (Juokiasi). Tik patikslinsiu, kad su „Pinar Karšiyaka“ jau viskas seniai išspręsta, atsiskaityta ir turbūt jau net išleista. Keista, kad ta naujiena tik dabar pasirodė.

– Atmetus šį paskutinį sezoną, kiek smagūs jums buvo ankstesni metai Atėnuose? Atrodė, ir lygis vis dar aukštas, ir aplinka žaisti Graikijoje yra ta, kuri leidžia mėgautis kasdienybe.

– Galiu pasakyti, kad žinojau, kur važiuoju. Manau, kad kiekvienas žaidėjas atvykdamas turi žinoti, kokie dalykai yra geri, kokie – blogi. Kas mane sužavėjo, tai žmonių, žiūrovų atsidavimas komandai, palaikymas yra kosminis, iš kartos į kartą, ateina tėvai, vaikai, anūkai. Nesvarbu, komandai sekasi ar ne kažkurį sezoną, jie vis tiek išlieka ištikimi klubui. Smagu, kad gatvėje žmonės ateina, kalbina, nusimano apie krepšinį.

Nepaisant to, kad paskutinis sezonas asmeniškai buvo nekoks, pagarbą jaučiu iki šios dienos. Šeimai tai buvo nuostabi vieta, prieš jūros, geras oras, gera lyga. Šiame karjeros etape, tai buvo gera stotelė man, gaila tik, kad gale gavosi įpiltas šaukštas deguto.

– Jei reikėtų rinktis, kur gyvenimas jums buvo malonesnis: Atėnuose, kur praleidote 3 metus, ar Malagoje, kur žaidėte tiek pat laiko?

– Malaga man yra pirma meilė, išvažiavau ir man tai buvo pirmas užsienio miestas. Su visa pagarba Graikijai, man ispaniška kultūra yra priimtinesnė: didesnė tvarka, juolab, buvau išmokęs ir kalbą, komunikacija buvo paprastesnė. Abi vietos yra nuostabios, bet, jei reikėtų rinktis vieną, pagal gyvenimą ir organizaciją rinkčiausi Malagą. Mums, kaip krepšininkams, vis tiek šie dalykai neatsiejami.

– Kaip manote, ar Ignui Brazdeikui Malaga bus tinkama vieta atgauti tiek emocinį pasitikėjimą, tiek žaidybinį ritmą?

– Aš Iggy parašiau, kad jam tai turėtų būti ideali vieta. Nepaisant to, kad visada sakome, jog Ispanijos lyga yra stipriausia Europoje, iš šono sunku suprasti, kokio lygio tai vietinės pirmenybės. Manau, kad tai – aukščiausio lygio krepšinis. Ignui ta vieta tikrai stipriai padės atsigauti. Sakyčiau, kad jis labiau yra psichologinėje duobėje nei žaidybinėje, jam reikia pajusti ritmą, malonumą – gyvenimo taip pat. Tikiu, kad jam su šeima ir naujagimiu tai bus ideali vieta grįžti ten, kur jis turi būti.

Kuzminskas

– Ar jums pačiam emociškai buvo lengviau atsisveikinti su Atėnais, kuomet, kaip sakote, atsirado tas šaukštas deguto statinėje? Veikiausiai, kai viskas gerai, gyvenimas mielas, o žaidimas – malonus, palikti tokią vietą būtų sunkiau.

– Buvau pagalvojęs apie tai. Ankstesnius du sezonus, kuomet kildavau lėktuvu, būdavo savotiškas liūdesys ir nostalgija. Dabar kilau su šiokiu tokiu džiaugsmu. Iš dalies gaila, kad jis buvo, nes manau, jog kitokiomis aplinkybėmis galėjau ten prabūti ilgiau. Turiu omenyje ne tik žaidybines, bet ir finansines aplinkybes.

– O AEK nebuvo pateikus jums jokio pasiūlymo likti ir dar kurį laiką pažaisti „į skolą“?

– Konkrečiais skaičiais kalbėti nelabai galiu, bet viską sudėjus gautųsi, kad už dyką žaidžiau vieną sezoną. Nepaisant to, gal ir būčiau svarstęs pasiūlymą, jei žaidybiniai dalykai būtų buvę kitokie, kaip kad pirmus du sezonus. Man keisčiausia, kad po tiek metų, būnant tokiose skolose, nebuvo visiškai jokios komunikacijos iš klubo pusės, jokio atsisveikinimo ar panašių dalykų. Nes kai buvau svarbus ir reikalingas, pokalbių būdavo daug. Man žmogiškasis ryšys visuomet būdavo itin svarbus.

– Turbūt taip parodytas organizacijos profesionalumo lygis.

– Gal ne tiek profesionalumas, kiek žmogiškumas. Nenoriu, kad skambėtų, jog visas klubas toks. Tikrai ne, yra jame daug gerų žmonių, su kuriais iki šiol palaikome ryšį, bet faktas, jog kažkurioje grandyje yra spragų. Užpildžius jas, susitvarkius finansinę pusę, tai tikrai yra gera vieta žaisti.

– Hipotetinis klausimas jums: jei dėl kontrakto reikėtų pasikeisti pilietybę, ryžtumėtės tam?

– Žinau, kur lenki (Juokiasi). Man tai būtų daug lengviau, nes mano mama gimė tremtyje – galėčiau be problemų turėti du pasus. Bet niekada to nesvarsčiau. Luko atveju, aš su juo esu ne kartą kalbėjęs, pasakydavęs to sprendimo pliusus ir minusus. Galima jį suprasti: jis planuoja gyvenimą Graikijoje, jo žmona – graikė, vaikai auga toje aplinkoje, jis neplanuoja su šeima grįžti į Lietuvą. Tas pasas žymiai prisidėtų prie kontrakto ir finansinių dalykų, nes jis galėtų dar ilgai žaisti Graikijoje, kur vietinių žaidėjų dabar labai reikia, o jų nėra. Juos komandos graibsto.

Suprantu šią pusę, suprantu šeimos pusę, tik labai norėčiau, kad jam būtų pritaikyta kuri nors išimtis ir jis galėtų turėti du pasus. Berods, yra galimybė išlaikyti pasą už nuopelnus, jis yra laimėjęs medalį su rinktine, daug kartų tapęs LKL čempionu su „Žalgiriu“, būtų nuostabu. Man apskritai nepatinka tas įstatymas, kuomet negali turėti dviejų pasų. Esame demografiškai krentanti šalis, manau, kad tokių asmenybių paleisti nesinorėtų: to paties Luko, Žydrūno Ilgausko ar Alvydo Pazdrazdžio.

Lekavičius

– Jau užsiminėte apie Badaloną ir finalo ketvertą. Kiek sunku sėdėti ant suolo ir negalėti padėti, kuomet komanda bando iškovoti titulą?

– Sunku, apskritai visada yra lengviau žaisti nei sėdėti. Visomis prasmėmis. Ypač, kai visą savaitę man buvo sakoma, kad žaisiu, būsiu reikalingas. Buvau maksimaliai pasiruošęs tiek pusfinaliui, tiek finalui. Buvau pasiruošęs visus „Ryto“ derinius, ne kartą ėjau pas trenerius ir kalbėjau apie jų žaidėjų skautingą. Mano nuomone, tame buvo nemažai spragų. Padėjau gauti „Ryto“ visas žaidybines schemas, atspausdinau ir nunešiau. Labai norėjau laimėti. Ne dėl to, kad čia „Rytas“ – apskritai to norėjau prieš bet kurią ekipą. Deja, ne viskas gyvenime taip, kaip norisi.

– Turite atsakymų, dėl ko tą savaitę buvote vedžiojamas už nosies tuščiais pažadais?

– Ne, neįsivaizduoju.

– Labai skaudu buvo iš geriausių vietų stebėti praktiškai stebuklingą „Ryto“ išsigelbėjimą?

– Stebuklingą, tikrai galima tai pasakyti. Manau, buvome stipresnė komanda: 10 kartų su jais žaistume ir 9 laimėtume. Čia buvo tas vienas kartas, kai gavome. Tiesiog neužteko jėgų, tie patys žaidėjai arė pusfinalyje ir finale, nors tikrai buvo galima parotuoti, suteikti jėgų, ypač, prie plius 20. Būtume ramiai užsidarę rungtynes.

– Jums buvo suvokiamas „Ryto“ sprendimas atsisveikinti su Giedriumi Žibėnu?

– Man čia buvo kraujo nuleidimas. Aš asmeniškai nebūčiau taip daręs. Manau, kad Žibėnas yra treneris, kuris daug kartų pranoko lūkesčius. Žinant „Ryto“ ir „Žalgirio“ finansines galimybes, laimėti LKL dukart, dar kartą būti arti titulo, iškovoti taurę Čempionų lygoje – nežinau, ar dar kuris treneris yra tiek sykių pranokęs lūkesčius.

Man buvo savotiškai keista, keista buvo ir visiems AEK klube, kurie po tos žinios atėjo į treniruotę ir sakė: kas čia atsitiko? Paaiškinau, kas nutiko su pralaimėjimu „Juventus“, kad tai buvo savotiška jų sezono tragedija, bet imant ilgą laikotarpį, nemanau, kad tai buvo teisingas sprendimas. Atleidimas buvo viena, bet man dar keisčiau buvo komunikacija po to. Nežinau visų detalių, bet, kiek mačiau iš viešos erdvės, tas išsiskyrimas nebuvo tiek gražus, kiek turėjo būti. Duok Dieve, kad jiems pasiteisintų.

Vienintelis pozityvus dalykas, jog „Ryto“ organizacija nusprendė turėti lietuvį trenerį. Manau, kad esame per daug nudegę su užsieniečiais ir dažnai per mažai vertiname savus specialistus, kurie yra tikrai labai aukšto lygio.

– Ieškant kažko gero bloguose dalykuose, kaip manote, ar toks jūsų neintensyvus sezonas galbūt kažkiek jums gali prailginti karjerą?

– Prieš tai 3 metus žaisdavau tikrai daug. Dabar fiziškai jaučiuosi geros kondicijos, tik yra toks dalykas, kad bet kur važiuoti nenoriu. Ačiū Dievui, gyvenimas sudarė aplinkybes, kad man nereikia kažkur vykti vien dėl pinigų. Norisi, kad būtų ir gera vieta šeimai, ir laiminti organizacija, ir geras atlyginimas. Esu realistas, žinau, kad po tokio sezono, dar būnant tokiuose metuose, solidų kontraktą gauti bus sunku. Kantriai laukiu, agentas vis praskanuoja rinką, kelios opcijos buvo – netiko, toliau vasaroju laukime. Bet visiškai ramiame laukime, priešingai nei anksčiau, kai norėjosi kuo greičiau gauti kontraktą.

– Kokie dabar yra jūsų prioritetai: laimėti, žaisti daug minučių, o ne vėl sėdėti ant suolo, mėgautis gyvenimu ar į karjeros galą užsidirbti kuo didesnius pinigus?

– Visur po truputį. Manau, kad dar galiu žaisti atitinkamame lygyje daugiau minučių, aukštesniame lygyje būti labiau pagalbinis, turiu tos kantrybės ir ramybės. Man tinka daug variantų. Žiūrėsiu, kad būtų gera vieta šeimai, aišku, svarbus ir finansinis aspektas. Laikau savo kainą, kuri realistiškai galbūt ir nėra tokia, bet ačiū Dievui, kad nereikia ieškoti vietos kažkuriose lygose, kurios nėra patrauklios, vien tam, kad turėčiau darbą.

– Jei ant stalo būtų pasiūlymas iš organizacijos, kuri yra laiminti, ir iš ne tokios sėkmingos, bet galinčios jums pažadėti svarbų vaidmenį, ką rinktumėtės?

– Vienareikšmiškai, laiminčią. Nes laimėjimai neša visai kitą nuotaiką tiek pačiam, tiek ir šeimai, nes vis tiek tai parsineši į namus. Asmeninės ambicijos šiuo karjeros tarpsniu yra gerokai žemiau komandinių.

Kuzminskas

– Kaip suprantu, dar nesate iš tų, kuriuos tėvynė labai šauktų namo, ir būtumėte pasiruošęs bet kam, kad tik būtumėte Lietuvoje?

– Mane žiauriai šaukia Lietuva (Juokiasi). Baigus sezoną komandos draugai klausė, ar dar važiuosiu prie jūros ar į salas, sakiau, kad ne. Po vakarienės pirmu skrydžiu namo. Aš tiek metų negyvenu Lietuvoje, norisi kiekvieną minutę čia pasiimti. Tuo pačiu suprantu, kad dar galiu žaisti.

– Sakote, kad laikote kainą, tai spėju, kad Lietuvos klubams esate nelabai įperkamas.

– Jei atvirai, buvo susisiekusios trys komandos. Bet net nepriėjome iki finansinių sąlygų ir konkrečių pasiūlymų. Buvo užklausos ir tiek, pasakiau, kad kol kas ne.

– O kiek pasiūlymų užsienyje esate atmetęs?

– Tuoj paskaičiuosiu (Juokiasi). Be Lietuvos, realistiški buvo trys. Buvo vienas pasiūlymas likti Graikijoje.

– Neprasta pasiūla.

– Ne, klubai kurie giliau pasidomi, pasiskambina komandos draugams, žino, kad galiu žaisti ir sezonas buvo labiau išimtis iš taisyklės.

– Kokios priežastys kol kas lėmė, kad tų pasiūlymų taip ir nepriėmėte?

– Kaip ir iš rinktinės išėjau, dar galėdamas kažkiek žaisti, taip ir klubiniame krepšinyje norėčiau pabaigti savo karjerą, būdamas gana aukštame lygyje. Su visa pagarba, nenoriu žaisti NKL ar Graikijos antroje lygoje. Vienas pasiūlymas buvo kiek žemesniame lygyje, bet su finansais, kokius turėjau dabar. Kiti du buvo atmesti dėl nelabai gyventi tinkamų vietų.

– Kokios yra tos šalys, į kurias pagyventi dar vyktumėte mielai?

– Ispanija, Italija, Graikija.

– Nėra netikėtos.

– Visiškai. Dar būtų pliusas, jei prie jūros ir su geru klimatu (Juokiasi).

– Komandų vasaros darbai, kaip bebūtų, eina prie pabaigos. Jei reikėtų, esate pasiruošęs laukti iki sezono vidurio, galbūt – Naujųjų metų?

– Taip, esu. Ruošiuosi, lyg reikėtų žaisti greitai, bet jei reikės palaukti, nėra problemų. Esu kantrus. Ar tai bus spalis, lapkritis, ar dar kažkas. Lauksiu, kiek reikės.

– Nebijote laukimo? Nes tiesiog nežinia, kada ateitų tas momentas, kuomet galėtumėte vėl žaisti. Galbūt laukimas gali ir užtrukti, gal reikės svarstyti, ar nuleisti savo kartelę.

– Nebijau. Atsimenu, esu padaręs pasirinkimą iš baimės – tai buvo po 2022 m. Europos čempionato, kai išvykau į Izmirą. Asmeniškai čempionatas nebuvo blogas, bet buvau nežaidęs gana ilgai, po karo išvykau iš „Zenit“, kurie manęs ilgai nepaleido. Klubai gal kažkiek prisibijojo mane imti, o aš norėjau kuo greičiau vykti į klubą po čempionato pabaigos. Tada priėmiau „Pinar Karšiyaka“ pasiūlymą. Manau, jei būčiau kantresnis, palaukęs mėnesį ar du, būčiau galbūt išlikęs aukštesniame lygyje.

Vieną kartą priėmiau sprendimą iš baimės, o dabar man jau nėra ko bijoti. 36 metai, gyvenu nuostabų gyvenimą, jei pasiūlymas atsiras vėliau – nieko tokio. Net jeigu ir neatsiras – nieko nepadarysi.

– Baimę turiu omenyje galbūt dėl to, kad nežinia, kiek laukimas truks, ir ar nenutiks taip, kad praleisti tektų visą sezoną. Po ko grįžti jau būtų sunku ir karjeros pabaiga atrodytų ne tokia, kaip norėtųsi.

– Jei taip nutiks, reikės galvoti. Dabar kol kas neapsikraunu.

– Kiek metų jaučiatės dar galintis žaisti gana solidžiame krepšinio lygyje?

– Tas aukštas lygis labai subjektyvi sąvoka. Jei kalbame apie pirmus divizionus, jei sveikata nepavestų, manau, galėčiau žaisti ir 3–4 sezonus, bet pats tiek nelabai norėčiau. Norisi kuo daugiau laiko praleisti su šeima ir baigti aukštesne nata nei pasiekti lygį, kuomet nebegali pažaisti.

– Galbūt jau sulaukėte kokių įdomių pasiūlymų užsiimti kita veikla?

– Gavau: ir būti sporto direktoriumi, ir agentu, ir net eiti į Seimą (Juokiasi).

– Primena Vladimiro Romanovo laikus.

– Tik ten nebuvo pasirinkimo (Juokiasi).

– Kažką iš šių dalykų svarstėte?

– Kas dėl politikos, tikrai nesvarstau, ne tam savo reputaciją tiek metų siekiau išlaikyti, kad per 2 savaites kas nors ją sugriautų be jokio pagrindo (Juokiasi). Juolab, kad bet kur einant, privalai turėti tam kompetencijos. Kitų variantų kol kas rimtai nesvarstau, bet jei pasiūlymų žaisti nebūtų, bus galima apgalvoti rimčiau.

Kuzminskas

– Krepšinio bendruomenės gretose ieškomas žmogus, kuris galėtų pretenduoti į būsimo asociacijos „Lietuvos krepšinis“ boso postą. Ar jūsų tokia galimybė nedomintų?

– Visų pirma, ten turi eiti žmogus, kuris atiduotų save 100 proc. Atrodo, kad prezidentas kažką pareguliuoja, kažkur nuvažiuoja – ne, ten yra nežmoniškas darbas. Kalbame apie vyrų rinktinę, bet yra ne vien ji. Yra ir jaunimas, ir neįgalieji, ir kurtieji, ir veteranai, visais turi pasirūpinti. Kol kas gyvenime su visais esu išlaikęs gerą ryšį, tikrai nenoriu turėti rinkimų, kaip praeiti, kuomet einama į asmeniškumus, kapstomasi po kažkur. Jei sugalvočiau, reikėtų eiti ten stačia galva, kol kas to daryti nenoriu.

– Kokias emocijas jums kelia apskritai visas šis etapas, kai labiausiai šnekame ne apie patį krepšinį, o tai, kas vyksta aplink jį?

– Nenoriu skambėti dviprasmiškai, bet kartais man to yra per daug. Suprantu, kai kalba žmonės, kurie nusimato, yra ekspertai, įvardina konkrečias bėdas, bet kai visa visuomenė, sirgaliai yra teisėjai, man yra per daug. Dažnai taip pametame esmę, dėl ko viskas vyksta.

Kaip bebūtų, liūdniausia yra dėl rezultatų. Būtų savotiška katastrofa nepatekti į Pasaulio čempionatą, neduok Dieve, ir į olimpiadą. Tuomet gautųsi, kad su tokia karta – Jakučioniu, Buzeliu, Ąžuolu, pridedant Jokubaitį, Valančiūną ir Sabonį – praleidžiame tokį laiką be čempionato. Būtų žiauriai gaila, nes sudėtis – kosminė. Tai atsilieptų ir ilguoju laikotarpiu. Kaip bebūtų, vaikai būrelius renkasi pagal emociją. Jei nebus geros emocijos iš krepšinio, jų automatiškai ateis mažiau, bus mažiau talento ir krepšinis nusiris žemyn.

Dabartiniai rezultatai netenkina nieko. Kai vietoje galvojimo apie medalius, galvojame apie patekimą. Bet nepameskime šalto proto. Pabandykime aiškiai ir konkrečiai įsivertinti bėdas, kaltuosius ir tai spręsti. Toks neigiamas fonas bendrąja prasme neprisideda nei prie krepšinio populiarinimo, nei, galų gale, prie pačių žaidėjų būklės, ypač artėjant pačioms svarbiausioms kovoms.

Kadangi pats tiek metų atstovavau rinktinei, nesinori būti tuo, kuris tik išėjęs kritikuoja, bet reikia aiškiai ir konkrečiai įvardinti problemas: pralaimėjimai – kodėl? Nenori žaidėjai važiuoti į rinktinę – kodėl? Ir panašiai.

Akivaizdu, kad buvo bandytos daryti permainos trenerių štabe ir man yra liūdna stebėti, kad kažkada prestižine buvusi vieta Lietuvos krepšinyje dabar nėra tokia geidžiama.

– Ar jūs išlaikote optimizmą šioje atrankoje į pasaulio čempionatą?

– Nelabai gali būti optimistiškas, kai toks patriotas kaip Jonas greičiausiai atsisako važiuoti į rinktinę. Nežinau tikrųjų priežasčių, reikėtų klausti jo, bet reikia tai išsiaiškinti, kad to nebūtų. Jonas savo pavyzdžiu yra įrodęs, kaip rinktinė jam rūpi. Bet kokiu atveju tikėsiu rinktine iki paskutinio šanso, nes, pasikartosiu, būtų skaudu visomis prasmėmis tokiai kartai praleisti čempionatą.

– Kas iš jūsų, kaip patyrusio žaidėjo, perspektyvos yra signalai, jog ateina laikas kažkokioms permainoms kolektyve?

– Per karjerą pastebėjau, kad pirmoji raudona lemputė – progreso nebuvimas. Arba kuomet tos pačios bėdos kartojasi daug kartų iš eilės ir nėra sprendžiamos: vienodi pralaimėjimai, konfliktai ir t.t. Kuomet dingsta trenerių tikėjimas žaidėjais ar žaidėjų tikėjimas treneriais. Tai – trys didelės raudonos lemputės, kad kažkas vyksta ne taip. Galime prisiminti, kaip kartais komandos nežaidžia gerai, bet matai, kad potencialas yra, kažkas auga. Tie patys mūsų 2013 ir 2015 m. čempionatai buvo panašūs, kai grupėje startuodavome sunkiai, bet kreivė vėliau kildavo aukštyn.