LKL atkovotų kamuolių „monstras“ atvirai: apie ilgą kelią iki šlovės, peržiūras, skaudžius trenerio žodžius ir įspūdingą mačą (9) interviu

„Svajojau sužaisti bent vieną sezoną LKL“, – sako Julius Kazakauskas, prisiminęs etapą prieš penkerius metus.

Dabar jis – lygos rekordus gerinantis puolėjas, tačiau pirmojo šanso LKL J.Kazakauskas sulaukė ne taip seniai – tik prieš penkerius metus.

30 metų 196 cm ūgio krepšininkas žaidė dominuojančius sezonus Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), tačiau kol jos su Klaipėdos ekipa nelaimėjo, nepatraukė jokio klubo dėmesio.

„Aš suprantu, kad mane sunku pasiimti, kai matai, koks mano sudėjimas, kaip atrodau. Tikrai nesu prekinės išvaizdos“, – šypsosi Julius, kelią į LKL klubus turėjęs skintis per peržiūras ir vertę užsitarnavęs tik labai neseniai.

Šį sezoną Kėdainiuose J.Kazakauskas atsiskleidė ryškiausiomis spalvomis – rinko po 9,9 taško, atkovojo 9,3 kamuolio ir turėdavo 18,5 naudingumo balų vidurkį. „Nevėžio“ vedlys tritaškių taiklumą nuo 25 proc. (14/56) praeitą sezoną pakėlė iki 43 proc. šį (26/61).

Reguliariajame sezone J.Kazakauskas finišavo kaip neabejotinai geriausias lygos kovotojas po krepšiu ir kaip antras naudingiausias žaidėjas po „Šiauliams“ atstovaujančio Elvaro Fridrikssono (19,9 n.b.).

„Aš labai tikiuosi, kad tų pasiūlymų bus. Per karjerą nelabai jų turėjau, labiau reikėjo pačiam save stumti, šiemet, tikiuosi, bus kitaip“, – viliasi „Nevėžio“ vedlys.

Išsamus pokalbis su juo apie ilgą kelią iki LKL, savo vertės kūrimą čia, blankų etapą Pasvalyje, šou Estijoje ir šiuose metus Kėdainiuose – Krepsinis.net portale.

– Sezonas – jau baigėsi, kad jis finišuos jau po pirmojo etapo buvo aišku jau kurį laiką. Kokie buvo pirmi dalykai, kuriuos norėjosi ir norisi padaryti dabar, atėjus atostogoms?

– Nusipirkau naują dviratį, tai planuoju juo važinėtis, ilsėtis ir nieko daugiau. Klaipėdoje tikrai yra kur smagiai pasivažinėti.

– Kokie planai vasaros atostogoms? Ar pandemija neleidžia jų daug turėti?

– Šiemet nebeplanuojame nieko, kadangi artėja šeimos pagausėjimas (Šypsosi).

– Kalbant apie krepšinio dalykus, net tos komandos, kurios pateko į atkrintamąsias ir jau žinojo savo galutines pozicijas, neturėjo daug motyvacijos kautis dėl nereikšmingų pergalių. O koks jausmas žaisti, kuomet turi garbingai uždaryti sezoną, tačiau žinai, jog iš paskutinės vietos niekaip nepakilsi?

– Tos motyvacijos tikrai buvo, kiekvienas norėjo ir savo asmeninius rodiklius parodyti, kad gali žaisti geriau, o ir pergalių šį sezoną nebuvo daug, tad to jausmo laimėti norėjosi. Ypač, kai žaidi prieš „Rytą“ – motyvacijos netrūksta.

– Kaip tik paminėjote šias rungtynes, tai įdomu, kokia atmosfera buvo rūbinėje: ar tai buvo mačas, kuriame troškote parodyti, jog esate verti daugiau nei paskutinės vietos LKL?

– Manau, taip, tikrai nebuvome silpniausi, bet buvo banguotų dalykų – stabilumo nebuvo visiškai. Tiek komandos komplektacijoje, tiek trenerių kaitoje, tiek žaidime. Gavosi, kad neįvažiavome į tą formą, kurios norėjome ir tikėjomės.

– Jei reikėtų visą sezoną reziumuoti, koks jis buvo jums pačiam ir „Nevėžiui“?

– Man asmeniškai jis buvo geriausias, bet komanda turi tikslus ne tik laimėti, bet ir ugdyti jaunus talentus. Manau, kad viskas dviprasmiška: rezultatų, kurių tikėjomės, nepasiekėme, bet jaunimas gavo minučių, parodė save, kiek galėjo, o klubas vieną pusę išpildė.

– Buvo periodas, kai Marius Kiltinavičius trumpam paliko „Nevėžį“ – kiek tai išmušė iš vėžių jus?

– Tai labai pasijautė, tačiau visas tas periodas mums buvo sunkus ne tik dėl to: mes susirgome koronavirusu, išvyko treneris, išvyko pagrindinis įžaidėjas, buvome be jo, Gintvainis gavo traumą. Kai turi tiek jaunų, nepatyrusių žaidėjų, labai sunku žaisti be įžaidėjo ir patirties neturinčio žmogaus. Viskas susidėjo. Aš ir pats tada susirgau sunkiai, nežaidžiau 3–4 savaites.

– O kaip pačiam vėliau sekėsi sugrįžti į sportą, nes scenarijų būna įvairių: kažkam tai greitas ir nesunkus procesas, kažkas vargo turi daugiau?

– Aš sirgau labai stipriai – stipriausiai ir ilgiausiai komandoje, bet atsistačiau labai gerai. Iškart pradėjau daug sportuoti papildomai ir grįžau vos ne dar geresnis (Šypsosi). Gal ne geresnis, bet į formą grįžau greitai. Praleidau gal porą rungtynių ir kai grįžau, žaidžiau 30 minučių. Aišku, buvo sunku su nuovargiu, kvapo atgavimu, bet greitai įėjau į ritmą. Ačiū Dievui, pasekmių neliko, nes atlikome tyrimus, švietė ir plaučius, ir širdį – viskas gerai.

Kazakauskas, Luzas

– Kokia buvo reakcija, kuomet sužinojote, kad M.Kiltinavičius vėl treniruos „Nevėžį“? Situacija, kai treneris to paties sezono metu spėja ir išvykti, ir grįžti, švelniai tariant, ne dažna.

– Aš tai gerai reagavau, tikėjau treneriu ir džiaugiausi. Aišku, buvo keista, bet vadovai pamatė, kad su treneriu Gale’u žaidimas ne gerėja. Tuo pačiu su Mariumi į komandą atvyko ir Rafa Luzas, labai mums padėjęs, su visu tuo geresnis žaidimas ir atėjo.

– Davidas Gale’as atrodė įdomus specialistas, su savo kitokia patirtimi, ko davė darbas su juo ir ko „Nevėžiui“ įnešė šis specialistas?

– Man atrodo, kad jam reikėjo labiau patyrusių žaidėjų, nes jis buvo geros širdies, jis bandė eiti per pozityvą.

– Amerikietiškas mentalitetas?

– Nežinau, ar čia amerikietiškas, nes kiti sako, kad kaip tik pas juos yra sunkios treniruotės. To bijojome, kad bus viskas kaip JAV universitetuose, su daug bėgiojimo, daug darbo, bet jam atėjus tikrai to nebuvo. Jam gal buvo sunku kažko išreikalauti iš jaunimo, nes ko treneris prašydavo, to dažnai neišpildydavo. Taip ir gaudavosi, kad pergalių nebuvo. Jei jis būtų likęs tol, kol atėjo Rafa, būtų įdomu pažiūrėti – gal irgi viskas būtų kitaip pasisukę. Kaip ir sakau, naujas treneris, nauji žaidėjai, įžaidėjo stoka – sunku tokioje situacijoje būtų bet kokiam specialistui.

– „Nevėžis“ visame LKL kontekste išsiskiria kaip didžiausia talentų kalvė. Kaip atrodo darbas tokioje organizacijoje?

– Nežinau, ar čia tiesa, bet kažkur kažkas sakė, kad lygoje esame trečia komanda pagal žiūrimumą (Šypsosi). Dirbti su talentais yra ir įdomu, ir kartais pikta, nes visi žaidėjai nebebūna lygūs. Buvo ne tai, kad konkurencija, bet mes turėjome taikstytis prie jų. Žinojome, kokie jie svarbūs komandai tiek finansine prasme, tiek klubo vardo prasme. Prisitaikėme prie jų ir tiek. Aišku, smagu pabūti su tokiais žmonėmis, pavyzdžiui, su Arieliu dabar žaidi Kėdainiuose, o po metų gali sakyti, kad žaidžiau su NBA žaidėju (Juokiasi).

– Kaip suprantu, jautėsi šiokia tokia nelygybė, kad vieni turi užsitarnauti viską darbu, o kiti gauna minutes už tai, kad yra talentingi ir to čia atvyko?

– Gaunasi kaip mainai. Jie atvyksta čia į mažą miestą, gal ne pačią patraukliausią komandą, bet už tai jie gauna minutes ir galimybę tobulėti. Nesakyčiau, kad tai nelygybė, tiesiog Kėdainiuose viskas kitaip nei kitose komandose.

– Jums tai buvo antras sezonas Kėdainiuose ir nors prieš tai čia nerungtyniavote, tikrai žinote, kokia tai buvo organizacija iš draugų pasakojimų. Kaip pakito visas klubo mentalitatas su šia nauja valdžia ir Virginijumi Bulotu priešakyje?

– Manau, kad pasikeitė daug kas. Organizaciniuose dalykuose einama į priekį, savininkai – tik antrus metus krepšinio virtuvėje, jie daro gerą darbą ir kuo toliau, tuo geresnė ši komanda bus. Nepamirškime, kiek buvo palikta skolų. Labai smagu, kad komanda išliko lygoje, nors buvo paskutinė, manau, kad tai paskutinis kartas, kai šis klubas lieka paskutinis (Šypsosi).

– Kaip tik norėjau sakyti, kad „Nevėžis“ nėra tas klubas „apie nieką“ – tokių LKL yra. Jis turi savo misiją, idėjas, neblogus žmones organizacijoje, todėl likti paskutinėje vietoje turbūt labai apmaudu?

– Apmaudu tikrai, man labai apmaudu. Jei būčiau žinojęs, kad tikrai esame blogesni už kitus, tai būtų kitaip, bet kai matome, kaip mes žaidėme, kokius žaidėjus turėjome, bet likome paskutiniai, tai tikrai skaudu. Toks neišsipildžiusių svajonių sezonas. Atrodo, lyg viskas gerai, lyg ir galime, bet buvo tas blogas periodas, grįžo treneris, turėjome lemiamas rungtynes su „Neptūnu“, „CBet“ ir emociškai ėjome į apačią. Būtent po to laiko, kuris buvo svarbiausias, atrodėme prasčiausiai.

Kazakauskas

– Turbūt galima drąsiai sakyti, kad pačiam tai – geriausias sezonas karjeroje?

– Vienareikšmiškai, ir statistiniai rodikliai viską parodo.

– Jei nemeluoja LKL puslapis, esate 196 cm ūgio. Kaip būnant tokio ūgio žaidėju tapti kovingiausiu lygoje ir dominuoti po lenta?

– Aš nuo vaikystės taip žaisdavau. Niekada neišsiskyriau nei talentu, nei fizinėmis galimybėmis, bet norėjau žaisti krepšinį, man tai patiko ir radau savo arkliuką, kur galiu būti geriausias. Visur ir būdavau per savo kovingumą bei atkovotus kamuolius.

– Greitai pavyko atrasti šią stiprybę?

– Nuo mokyklos laikų, ten buvo vienas aukštesnis, kitas – gerai pataikantis, o aš – nieko išskirtinio neturintis. Pradėjau kautis, atėjo patirtis ir viskas susidėjo. Darau tai kasdien ir tai tiesiog pavyksta.

– Kokių „triukų“ turite, kai gautis tenka su rimčiausiais varžovais, kurie būna ir gerokai aukštesni?

– Jei tenka kovoti prieš aukštesnius, gali juos nugalėti greičiu, yra išvengimo manevrų – kaip išvengti, kai tave tveria, bėgti į kitą pusę, apibėgti. Yra visokių dalykų. Tuo metu bandai prisitaikyti prie situacijos. Šiaip kovoti prieš aukštesnius man dar lengviau nei prieš žemesnius, nes jiems sunku mane atitverti, kuomet aš mažas.

– Prieš ką kautis šį sezoną būdavo sunkiausia?

– Prieš „Žalgirį“, čia stebuklų neišradinėsiu. Turbūt prieš Jankūną buvo sunkiausia.

– Kiek pasitikrinau, apskritai LKL debiutavote tik 25-erių. Tai nėra labai didelis amžius, tačiau krepšininkui jau reikėtų kelių metų bėgyje pasiekti savo piką. Kokios mintys sukosi galvoje, kuomet iki 25-erių žaidėte tik NKL, ten tą darėte solidžiai, bet šansų LKL taip ir negaudavote?

– Progų eiti į LKL anksčiau nepasitaikė. „Neptūnas“ buvo stiprus, todėl neturėjau tokio klubo, kur mane paimtų kaip vietinį žaidėją, o kaip nevietinis pasiūlymų nesulaukdavau. Mane į LKL paėmė tik tada, kai tapau čempionu ir MVP. Turėjau labai gerą finalą ir prieš tai su „Trakais“, jį pralaimėjome, bet tada nusiėmiau 19 kamuolių – nesulaukiau nieko. Net ir po čempioniško sezono, nesakyčiau, kad sulaukiau pasiūlymo: pirmiausiai, vykau į peržiūrą Panevėžyje.

– Toks įspūdis, kad kaip gerai bežaistumei, kad sulauktumei šanso, turi būti laiminčios komandos dalimi?

– Kitiems gal ne, bet mano situacijoje buvo taip. Aš suprantu, kad mane sunku pasiimti, kai matai, koks mano sudėjimas, kaip atrodau. Tikrai nesu prekinės išvaizdos (Juokiasi). Kol žmonės nepamato, kaip žaidžiu, tol turbūt sunku. Į peržiūras vykau ir Panevėžyje, ir vėliau Alytuje – visur (Šypsosi).

– Vis buvo jausmas, kad vertę reikia įrodyti?

– Na, taip, man tikrai tai reikėjo daryti. Nieko negavau avansu.

– Ar žaidžiant NKL ir išaugus lygos marškinėlius buvo jausmas, kad ten užsibuvote jau per ilgai? Jei taip, kaip su tuo tvarkėtės psichologiškai?

– Aš visada norėjau žaisti LKL – mano tikslas buvo ten sužaisti bent kartą, bent vieną sezoną. Per daug apie tai negalvojau, man viskas buvo neblogai NKL, mokiausi, baigiau bakalaurą, išvykau į Trakus, baigiau magistrą ir tuo metu turėjau geriausią sezoną su „Nafta-Uni-Akvaservis“ bei išvykau iš jos į LKL.

– Kuomet taip norėjosi bent sezoną sužaisti LKL, kokią reikšmę turėjo tas Panevėžio suteiktas šansas?

– Emocijos buvo geros, buvo labai įdomu, ar galėsiu ten žaisti, ar ne. NKL jaučiausi labai stipriai, vaidmuo buvo stipriausias, o kai vykau į „Lietkabelį“ mąsčiau: aha, koks Labuckas žaidžia „trečiu numeriu“, būdamas 205 cm, aš – „ketvirtu numeriu“ 195 cm ūgio. Kaip čia bus? Emocijų buvo. Bet kai pradėjau žaisti pajutau, kad tikrai galiu. Galvojau, kad prieš mane visi norės centruoti, bet porąkart pabandė, pastovėjau ir prieš mane taip žaisti nebebandė.

Kazakauskas, Ndouras

– Kada pajautėte, kad savo vertę įgaunate ne tik NKL lygyje, bet ir LKL?

– Sakyčiau, kad labai neblogai debiutavau. Atsimenu, nuo suolo keičiau Vasylių, rinkdavau gal po 6 naudingumo balus per 15 minučių. Tada komandą treniravo Kazys Maksvytis ir ko jis norėdavo, tą iš manęs ir gaudavo. Tas sezonas buvo pirmas, nieko įspūdingo, bet lyg ir parodžiau, kad galiu žaisti.

Gaila, kad „Lietkabelis“ tada kilo į kitą lygį, manau, būčiau ten likęs, bet jie turėjo daugiau pinigų, įsigijo ir Lavrinovičius, man durys užsidarė. „Neptūnas“ tada irgi buvo stiprus, tai man liko tik „Dzūkija“, vykau ten. Man labai daug davė treneris Urlepas, jis jau po dienos pasakė man, kad nori, jog pas jį žaisčiau. Gavau didelį vaidmenį, maždaug 30 minučių laiko, neblogai sekėsi. Tada supratau, kad galiu ilgiau užsibūti šiame lygyje.

– Andrejus Urlepas turbūt buvo vienas griežtesnių trenerių, kokius turėjote?

– Taip, bet man jis turbūt nėra nieko blogo pasakęs (Šypsosi). Jis mane labai mėgo, daug pas jį žaidžiau, man buvo labai lengva, nes žinojau, ko treneris nori iš manęs. Jei tai darai, gali nepataikyti metimų, bet įvykdyk užduotis ir sužaisi.

– Jei pas A.Urlepą žaisti buvo lengva, pas ką buvo sunku?

– Pas Grigą žaidimas man buvo apie nieką, jis man buvo blogiausias treneris iš buvusių.

– Kaip tik Pasvalyje ir turėjote kone mažiausią rolę iš visų klubų LKL, kas tai lėmė ir kaip su tuo taikstėtės?

– Buvo sunku. Buvau po gero sezono „Dzūkijoje“, gavau šansą geresnėje komandoje, visą vasarą sportavau ir buvau gerai pasiruošęs sezonui. Atvykau į Pasvalį, sužaidėme geras draugiškas rungtynes, įmečiau gal 20 taškų, atkovojau 15 kamuolių, buvau geros formos. Grigas atėjo ir sakė: tu toks geras, aš negalvojau, kad tu toks kovingas.

Po to aš gavau traumelę – ėmė skaudėti nugara. Praleidau gal vienerias draugiškas rungtynes, atvyko Bobrovas, Lekūnas ir buvau pastumtas į šoną. Kaip supratau, treneris vos ne galvojo, kad aš apsimetinėju, jog man skauda, kad esu blogas, kad tingiu. Buvo labai skaudu ir liūdna. Tiek darbo buvau įdėjęs, o mane nurašinėjo vos ne kaip apsimetėlį.

– Kokia keista situacija, juk ir pats lankėtės pas medikus, atrodytų, suvaidinti, kad kažkas negerai, nei yra tikslo, nei labai lengva.

– Jis nesakė konkrečiai, kad apsimetinėju, bet sakė: tu čia turi žaisti, kažką kažką. Prasidėdavo ir situacijos, kur aš būdavau nekaltas, bet prie manęs treniruotėse prisikabindavo, ko gyvenime nebūdavo niekur. Aš visada darydavau viską, ko iš manęs norėdavo. Aš jau supratau, kad čia nieko nebus. Bet jam ir nepasisekė – greitai atleido (Šypsosi).

– Ir vėliau vykote į Estiją – Tartu „Ulikool“ klubą.

– Išvykau sezono viduryje. Tada į Pasvalį atvyko Petrauskas, buvau jau nelabai geros formos, buvo Lekūnas, Bobrovas – jie gaudavo žaisti. Norėjau išvykti, o treneris Petrauskas sakė: gal neišeik? Norime komplektacijoje pakitimų, bet tu gerai dirbi, pasilik. Tikrai su šiuo treneriu problemų neturėjau. Gavau pasiūlymą iš Tartu, klubai sutarė, Pasvalys mane paleido ir pasiėmė Olisevičių, viskas gavosi gerai, atsisveikinome be jokių priekaištų.

– Turbūt, kai taip trūko žaidimo laiko, išvykimas į Tartu, kur vaidmuo buvo nepalyginamai didesnis, tapo tikru atokvėpiu.

– Tais metais komanda dar buvo stipri. Tais metais BBL nugalėjome ir gerus „Šiaulius“, ir tą patį Pasvalį. Mano pirmos rungtynės Tartu ekipoje ir buvo prieš Pasvalį, jas laimėjome. Man per karjerą žaidimas Estijoje buvo vienas smagiausių etapų. Sąlygos – geros, žaidimo laiko – daug, žaidėjai – geri, buvo ir Čižauskas, ir Estijos rinktinės 3 žaidėjai, legionieriai. Laimėjome BBL trečią vietą, viskas baigėsi gražiai ir mane pasiliko dar metams.

– Ir tada su Arnu Velička tapote dominuojantys lygoje. Ar su tais kosminiais skaičiais nebuvo pojūčio, kad esate lyg 10-tokai prieš 7-okus tarpklasinėse?

– Nežinau, gal ne, toje Latvijos–Estijos lygoje buvo kelios geros komandos, žaidusios ir Vieningoje lygoje, ir Čempionų lygoje, bet buvo ir tokių, kurios NKL būtų viduryje ar net žemiau. Didelis skirtumas. Mes tą sezoną buvome viduriukas – likome lyg šešti.

– Kaip manote, ar tokie dominavimo sezonai duoda naudos asmeniniam tobulėjimui, ar galbūt pakelia nebent pasitikėjimą?

– Manau, psichologiškai man buvo lengva, nes žaidžiau daug ir gerai, bet į sezono pabaigą jaučiau, kad nesu tas žaidėjas, kuris nori būti pagrindinis. Man labiau patinka būti savo konkrečioje rolėje. Aišku, kaip patirtį priimu tai gerai, bet geriau rinkčiausi aukštesnį lygį su savo role, kur kiekvienas darytų tai, ką gali geriausiai.

Kazakauskas

– Šį sezoną buvote vienas ryškiausių LKL žaidėjų, kaip manote, kas lėmė tokį šuolį ir progresą būtent dabar?

– Net nežinau, gal po truputį ateina branda, turbūt dabar tie metai, kai 2–3 sezonus žaisiu geriausiai, kol esu pakankamai nesenas kūnu ir psichologiškai subrendęs. Ta sezono pradžia buvo gera, buvo Kariniauskas, Čepukaitis, Kalaitzakis – žaidimas buvo visiškas malonumas. Buvome visi su rolėmis, gerai pradėjome, buvo pergalių, individualūs duomenys vėliau nepasikeitė, tik dingo pergalės.

Sunku įvardinti, kodėl šis sezonas buvo geriausias, daug sportuoju kiekvieną vasarą, praeita nebuvo išskirtinė. Pradžioje sezono nemečiau daug tritaškių, man visi sakė: mesk, mesk. Atsimenu, Kariniauskas sakė: tu pas mus geriausiai pataikai, bet nemeti. Aš per treniruotes iš tiesų jei ne geriausiai pataikydavau, tai būdavau tarp tokių. Vėliau stengiausi tai integruoti į žaidimą. Kai nuėjo spaudimas, stresas, gavau progų, žinojau, kad mesiu ir pataikysiu, gerai ir sukrito.

– Savo sezoną uždarėte simboliškai – su galingu pasirodymu prieš „Rytą“ – 21 taškas, 18 atkovotų kamuolių, 8 rezultatyvūs perdavimai. Ar paties akimis tai vienas įspūdingiausių mačų karjeroje, ar jums jis niekuo neišskirtinis?

– Labai įdomios rungtynės. Tikrai nebuvau labai išskirtinai pasiruošęs, bandžiau suprasti, kodėl viskas sukrito ir nežinau. Pradžioje sukrito tritaškiai, nusiėmiau kamuolius, berods, per 5 minutes turėjau 8 taškus ir 8 kamuolius. Viskas tokia eiga ėjo, atrodė, viskas sekasi, kur duodi – ten įmeta, klaidų irgi išvengiau. Šiemet pirmąkart žiūrėjau savo rungtynes pats.

– Dažnai žaidėjai sako, kad nemėgsta to daryti, šias rungtynes peržiūrėti patiko?

– Tikrai patiko (Juokiasi). Pas mane buvo žmonos mama, sakė: atsisukame, pažiūrime dar kartą. Nuoširdžiai, savo rungtynes žiūrėjau po labai ilgo laiko.

– Gal jei nebūtų rungtynės su „Rytu“, kur pergalė slidi ir tokia ypatinga, treneris būtų paskatinę padalinti dar porą perdavimų iki trigubo dublio?

– Net nežinojau, kad tiek perdavimų esu atlikęs. Žinojau, kad turiu dvigubą dublį, nes per ilgąją pertrauką pasikvietė žurnalistas ir pasakė, net nebuvo minties dėl perdavimų. Tik vėliau priėjo Tadas Bulotas ir pasakė: tu žinai, kad trūko 2 kamuolių ir berods pirmąkart LKL istorijoje būtum pasiekęs 20-20 rodiklį. Tikrai negalvojau apie tai, labiausiai norėjau laimėti, nes tai padaryti prieš „Rytą“ gali tikrai ne kiekvieną kartą. Mažiausiai, apie ką galvojau, tai apie kelis statistinius rodiklius.

– Kai taip sekasi, kai rungtynės pergalingos, kai varžovai – ne bet kas, o „Rytas“, turbūt motyvacija dviguba ir jokių nuovargių nesijaučia?

– Svarbiausia, kad prieš tai nežaidžiau su „Žalgiriu“, nes turėjau truputį problemų su Achilu, uždegimą. Prieš „Rytą“ du kėlinius nieko nejaučiau, bet kai truputį nuėjo emocijos, jaučiau, kad skauda. Pradėjau vėl žaisti – vėl nieko nejaučiau, bet po rungtynių buvo viskas. Ryte vos iš lovos išlipau. Dėl to prieš „Šiaulius“ nerizikavome, kai rungtynės nieko nebelėmė, buvo traumelė, o kūnas prieš dvi dienas išvargintas.

– Žiūrint į šį jūsų sezoną iš šono, jausmas toks, kad jei ne dabar gausite progą kilti į geresnį lygį, tai kada dar. Ar pačiam irgi yra panaši mintis?

– Aš labai tikiuosi, kad tų pasiūlymų bus. Per karjerą nelabai jų turėjau, labiau reikėjo pačiam save stumti, šiemet, tikiuosi, bus kitaip. Pažiūrėsime.

– Kas pačiam būtų įdomiau: geresnės Lietuvos ekipos ar užsienis, kuriame praleidote tik kiek daugiau nei metus?

– Į nieką nespjaunu. Aišku, gims vaikas, gal šeimai būtų geriau Lietuvoje, bet jei sulauksiu kažkokio pasiūlymo, kuris viską atitiks, esu pasiruošęs keliauti.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra