„Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ kelias Eurolygoje (461)

Didžiausias krepšinio portalas Baltijos šalyse Krepsinis.net pristato naują blogą. Nuo šiol mintimis su jumis dalysis žinomas žurnalistas Vaidas Čeponis.

V.Čeponis – ilgametis sporto žurnalistas. Dešimt metų praleido dienraštyje „Lietuvos rytas“, buvo žurnalo SPO:) redaktorius, dirbo laikraštyje „Olimpinis sportas“, įvairiuose kituose leidiniuose. V.Čeponis daug metų pats žaidė krepšinį: atstovavo Panevėžio jaunučių, jaunių rinktinėms, Vilniaus universiteto (VU) komandai Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybėse (prieš LKL įsikūrimą), treniravosi su šalies jaunių rinktine. Jam aikštėje teko ne kartą varžytis su Kauno „Žalgiriu“, rungtyniauti su tokiomis Lietuvos krepšinio žvaigždėmis kaip Žydrūnas Ilgauskas, Saulius Štombergas, Gintaras Einikis. Atstovaudamas VU ekipai jis tapo Lietuvos studentų lygos prizininku, žaidė kartu su dabar jau karjerą baigusiais Rolandu Skaisgiriu, Dainiumi Gulbinu, dabartiniu Marijampolės „Sūduvos-Arvi“ treneriu Linu Šalkumi.

Beveik trisdešimt metų intensyviai domiuosi krepšiniu, atidžiai seku šios sporto šakos įvykius, domiuosi jos užkulisiais. Noriu pasidalyti mintimis apie „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ pasirodymą šio sezono Eurolygoje.

Abiejų klubų patekimas tarp 16 stipriausiųjų – neblogas rezultatas, bet abi komandos galėjo žengti aukščiau. Ypač „Lietuvos rytas“. Nors abiejų ekipų sudėtis apylygė, tačiau vilniečiai demonstravo brandesnį ir akiai malonesnį krepšinį nei kauniečiai. Jei ne M.Nielseno ir M.Petravičiaus traumos, neabejoju, kad „Lietuvos rytas“ būtų iškopęs į ketvirtfinalį ar net finalo ketvertą. Pagrindiniai vilniečių koziriai šį sezoną – taškų gaminimo mašina H.Price'as, kaip ant mielių tobulėjantis M.Petravičius, kone idealus fizinis pasirengimas, gana darnus komandinis žaidimas, sumanūs trenerių veiksmai. Tiesa, manau, kad strategas A.Trifunovičius darė vieną esminę klaidą.

Beveik visą sezoną jis pasikliovė tik smogiamaisiais žaidėjais, tuo tarpu A.Šležui, M.Gecevičiui, J.Jordanui dažniausiai tekdavo tik žiūrovų vaidmuo, nors jie krepšinį žaisti moka. Medikai teigė, kad M.Petravičiaus trauma – išsekimo padarinys.

Tikriausiai taip pat buvo ir su M.Nielsenu. Jautėsi, kad paskutinėse rungtynėse su „Ariu“ kojas sunkiai vilko ir H.Price'as, kai kurie kiti krepšininkai. Atrodo, A.Trifunovičius bando lygiuotis į tokius Europos krepšinio diktatorius, kaip D.Ivanovičius ar Z.Sagadinas. Buvęs „Tau Ceramica“, „Barcelona“ treneris D.Ivanovičius savo žaidėjus nuvarydavo kaip arklius, jiems reikėdavo tiesiog gyventi sporto salėje. Dėl nuovargio traumų palaužti krepšininkai (L.Scola, A.Nocioni ir kt.) krisdavo kaip lapai. Tačiau D.Ivanovičius, drausdavęs auklėtiniams prieš varžybas kalbėtis mobiliaisiais telefonais, neatsisakė savo despotiškų metodų. Turbūt be reikalo – jo vadovaujamos komandos Europoje, net Ispanijoje didelių kalnų nenuvertė.

Z.Sagadinas itin svarbių pergalių taip pat neiškovojo. Galbūt jis buvusiam savo asistentui A.Trifunovičiui padarė ir šiokią tokią neigiamą įtaką. Alinantis darbas per treniruotes, o paskui nuolatinis buvimas aikštėje apie 35 minutes per rungtynes atima norą mėgautis krepšiniu. Jis tampa juodu darbu. Prie staklių ariantis darbininkas turi bent dvi poilsio dienas, o krepšininkai lieja prakaitą beveik be perstojo.

Išmintingai elgdavosi (gal ir dabar taip elgiasi) Vokietijoje dirbantis Š.Sakalauskas. Kai jis vadovavo „Lietuvos rytui“, prašydavo savo lyderių (A.Giedraičiui, E.Elliottui ir kt.) per nereikšmingus mačus ar dvikovas su žymiai silpnesniais varžovais net neiti į rungtynes, o pabūti namie su šeima, pažiūrėti filmą ar paskaityti knygą. Paskui krepšininkai vėl pasiilgsta kamuolio, jiems vėl viskas atrodo šviežia ir įdomu.

A.Trifunovičiaus taktika – uraganišku tempu priblokšti priešininkus jau pirmajame ketvirtyje, dažnai spausti juos visoje aikštėje pamirštant ant suolo atsarginius žaidėjus neretai buvo efektyvi, tačiau kartais trumparegiška.

Keletas minčių apie atskirus žaidėjus. H.Price'as – turbūt geriausias „Lietuvos ryto“ legionierius per visą klubo istoriją, bet ir jis ne kartą dvikovų pabaigose, įsijautęs į mesijo vaidmenį, pamesdavo galvą. Čia jau reikėtų įsikišti A.Trifunovičiui ir kartais trumpam užmauti apynasrį komandos lyderiui.

Ch.Eidsonas – intelektualus, taiklią ranką turintis, itin koordinuotas, šoklus žaidėjas, tačiau per didelis inteligentas aikštėje, neretai vengia imtis iniciatyvos. Jei ištaisytų šį trūkumą ir pagerintų gynybą, tikrai atsidurtų Europos grandų akiratyje.

K.Bajramovičius įrodinėja, kad „Lietuvos rytas“ neprašovė pasirinkęs ir šį legionierių. Jis neturi akivaizdžių silpnų vietų. Bosniui tik stinga šiek tiek ūgio po krepšiu grumiantis su aukštesniais oponentais.

Eurolygoje paaiškėjo, koks svarbus komandai yra M.Nielsenas. Nors jo statistika nėra itin įspūdinga, tačiau australas aikštėje atlieka ypač daug naudingo nematomo darbo.

Vaikiško veido J.Jordanas sugeba žaisti ir kaip subrendęs krepšininkas. Pavyzdys – Baltijos lygos rungtynės Vilniuje su „Žalgiriu“. Tiesa, šis firminių perdavimų meistras dar labai nestabilus. Jei rungtyniautų ilgiau, gal būtų kitaip. Manau, treneriai galėtų H.Price'ą dažniau pastumti į atakuojančio gynėjo poziciją, o J.Jordanui patikėti žaidimo dirigento vaidmenį.

J.Vromanas – kovotojas iki kaulo smegenų, bet jam trūksta technikos, metimo iš vidutinio nuotolio.

Daug džiaugsmo vilniečių sirgaliams anksčiau suteikęs R.Štelmaheris patiria vieną traumą po kitos. Turbūt būtų klaida laikyti jį toliau ekipoje.

Jei M.Petravičius ištobulintų metimą iš vidutinio nuotolio, tikriausiai būtų tvirtas Lietuvos rinktinės narys. Ir dabar jis, ko gero, jau jos vertas. Ypatingo talento neturintis Marijonas įrodė, kad uolus darbas daro stebuklus.

Šį sezoną buksuoja A.Jomantas. Tikiu, kad patikimai besiginantis, universaliai prie krepšio mokantis prasiveržti Artūras dar parodys, ką gali. Nemaža jo bėda – lėtas kamuolio išmetimas. Jam tiesiog verkiant reikia tobulinti šį žaidimo elementą.

A.Jomantą iš starto penketo išstūmė gerokai pasitempęs M.Lukauskis. Jo didžiausias galvos skausmas – kamuolio varymas kaire ranka ir veržimasis į kairę pusę.

Jaunojo M.Gecevičiaus pliusai – auksinė ranka ir šalti nervai. Minusas – prastas starto greitis.

A.Šležas netinka A.Trifunovičiaus žaidimo schemoms, nes kaip sunkusis puolėjas per žemas, o kaip antrosios linijos žaidėjas – per lėtas. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad treneris klysta laikydamas šį patyrusį žaidėją statistu.

Nemažai potencialo turintis M.Anisimovas galėtų po krepšiais efektyviau išnaudoti savo galingą kūną. Jis turėtų mokytis apgaulingų judesių, atakuoti kabliu ir iš vidutinio nuotolio.

Be abejonės, žalgiriečiai antrajame Eurolygos etape susidūrė su pajėgesniais varžovais nei „Lietuvos rytas“. Vis dėlto kauniečiai turėjo šansą prasibrauti toliau. Kas sutrukdė?

Pirmiausia – žaidimo drausmės stoka. M.Brownas, M.Popovičius pataiko ir svarbiais momentais, ir iš neįtikėtinų padėčių, tačiau iš toli jie svaido neleistinai dažnai. Už tokias avantiūriškas atakas, tarkim, E.Messina ar Ž.Obradovičius, ilgam pasodintų ant suolo ar net išvarytų iš komandos. R.Grigas neturi tokios galimybės, nes „Žalgiris“ – ne žvaigždžių prikimšta komanda. Vis dėlto tuos snaiperius derėtų išmokyti saiko.

Kauniečių strategas nuolat kartoja, kad „Žalgiris“ turi aukšto lygio metikų, todėl jiems dažniausiai ir patikima baigti atakas. Tačiau lazda gerokai perlenkiama. Spėju, kad žalgiriečių antrosios linijos žaidėjai per mačą kamuolį vidutiniškai kontroliuoja apie 80 procentų. Taip, E.Žukauskas, M.N'Diaye toli garžu nėra taškų darymo monstrai, bet jie, gavę kamuolį, turi nebūtinai mesti. Gali jį vėl atiduoti komandos draugams. Kai aukštaūgiai, ypač E.Žukauskas, per rungtynes beveik nepačiupinėja sviedinio, ūpas kautis krinta. Priešininkams užduotys ginantis smarkiai palengvėja, kai kamuolys juda tik ties tritaškių metimo linija.

Ne vienerius metus pažįstu R.Grigą. Jis – protingas, gabus vyras, puikiai dirbęs su „Žalgiriu“ jaunimu, bet perėjimas į aukščiausio lygio suaugusiųjų krepšinį jam nėra rožėmis klotas. Ne visada pavyksta tinkamai sureaguoti į besikeičiančius įvykius aikštėje, pasitaiko neapgalvotų keitimų. Jei R.Grigas trokšta tapti geru strategu, jam žūtbūt reikia išmokti anglų kalbą. Per minutės pertraukėles vyrauja chaosas – D.Maskoliūnas verčia R.Grigo nurodymus užsieniečiams, o šis patarinėja lietuviams. Treneris galėtų imti pavyzdį iš J.Kazlausko, kuris sugebėjo perkąsti anglų kalbą jos visiškai nemokėdamas. Beje, ši spraga iš dalies trukdo Lietuvos treneriams prasiveržti į tarptautinę areną, kurioje dominuoja buvusios Jugoslavijos mokyklos atstovai.

Trumpa įvertinsiu pagrindinių „Žalgirio“ žaidėjų indėlį Eurolygoje.

M.Brownas ištempė klubą keliuose mačuose, bet jis atnešė ir nemažai žalos. Drįstu teigti, kad prie karjeros saulėlydžio artėjančio amerikiečio „Žalgiriui“ nereikėtų pasilikti kitą sezoną.

M.Popovičius – nerealių gabumų metikas, išprovokuotų pražangų asas, bet vis dėlto ribotų galimybių žaidėjas, galintis ir nuskandinti ekipą. Jis, kaip tipiškas atakuojantis gynėjas, yra gerokai per žemas. Turbūt ne veltui kažkada J.Kazlauskas nenorėjo jo kviesti į „Olympiakos“. Be to, negerai, kad Popas mėgsta dažnai bet kokia kaina papildyti savo taškų sąskaitą.

Komandos smegenys D.Collinsas idealiai „mato aikštę“, atlieka krūvą juvelyrinių perdavimų, beveik nedarė vaikiškų klaidų. Tiesa, jo rezultatyvumas smarkiai bangavo.

G.Jurakas – kovingumo pavyzdys, bet kaip ir M.Popovičiui jam stinga ūgio. Slovėno efektyvumą menkina prastokas metimas iš vidutinių ir tolimų nuotolių.

M.N'Diaye iš pradžių grūmėsi kaip liūtas, rinko taškus, tačiau pastaruoju metu jo elementai išseko. Krinta į akis nekoks jo fizinis pasirengimas.

D.Markota – nelabai vykęs „Žalgirio“ pirkinys. Nemėgstantis (gal ir nelabai sugebantis) po lentomis kautis kroatas – eilinis vidutiniokas Europos krepšinyje.

„Žalgirio“ aistruoliai turbūt daugiau tikėjosi iš E.Žukausko. Taip, jis gesina nemažai metimų, kamšo skyles baudos aikštelėje, bet puolant Žukio naudingas iš esmės lygus nuliui (ne tik dėl to, kad ekipos draugai jam šykšti kamuolio). Eurelijus aikštėje greitai pavargsta. Taip pat nepajėgia pasistumdyti su tvirtesniais, atletiškesniais, nors ir žemesniais centrais. Dar žaisdamas „Neptūne“ E.Žukauskas mėgdavo kartoti, kad dažnai kilnoja svarsčius, tačiau prisiauginti raumenų jam taip ir nepasisekė.

J.Mačiulis sveikatos turi kaip žvėris. Puikius fizinius duomenis jis ne kartą idealiai išnaudodavo. Tiesa, jam neretai pristigdavo šalto proto. Jonas puldamas ne kartą „lipo į medį“, varžovų gynybos sieną bandydavo pramušti gana primityviai. Dar vienas J.Mačiulio Achilo kulnas – nestabilus metimas.

P.Jankūnas – bene stabiliausias kauniečių krepšininkas Eurolygoje. Pauliui reikėtų patobulinti apgaulingų judesių arsenalą puolant.

Šilto ir šalto matęs D.Šalenga pasirodė kaip psichologiškai trapus žaidėjas. J.Mačiulio šešėlyje atsidūręs žaidėjas taip ir nepajėgė efektyviai įsitraukti į žaidimą nuo atsarginių suolo.

Merginų numylėtinis M.Kalnietis nebetobulėja. Gal progresuotų dažniau, jei būtų dažnesnis svečias aikštėje. Dabar jį temdo stipresni legionieriai.

Daugybė lietuviško krepšinio mylėtojų piktinasi, kad „Žalgiryje“, „Lietuvos ryte“ – per daug svetimšalių. Šių klubų vadovai atrėžia, kad geri lietuviai – jiems ne pagal kišenę. Tačiau šiuos argumentus į šipulius sudaužė alkani Belgrado„Partizan“ krepšininkai, pažeminę „Panathinaikos“ turtuolius. Man tai – maloniausias šios Eurolygos momentas. Vienu mažiausių biudžetų Eurolgoje disponuojantys serbai, savo gretose turintys tik vieną užsienietį (vieno kito juodkalniečio neskaičiuoju), įrodė, kad piniginės storis ir žvaigždžių gausa nėra lemiamas veiksnys šiuolaikiniame krepšinyje. Taip, serbai, kaip bebūtų graudu, išugdo daugiau talentų nei lietuviai.

Niekas galingiausių Lietuvos klubų vadovams neliepia pirkti Ž.Ilgausko, Š.Jasikevičiaus, R.Šiškausko, A.Macijausko, R.Kaukėno, D.Songailos, L.Kleizos ar brolių Lavrinovičių, tačiau jaunų talentingų mūsų šalies žaidėjų su žiburiu ieškoti nereikia. O kitų perspektyvių nevalia pūdinti ant atsarginių suolo. Kas išdrįs pasiginčyti?