Lietuvos rinktinės gyvenimą sunkina akis badantis greitojo puolimo deficitas (59) visų rungtynių įrašas

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė olimpinėse žaidynėse nuskynė visas tris pergales. Rezultatas idealus. O žaidimas? Ne visai. Sakyčiau, jį galima pavadinti neblogu, bet tikrai ne puikiu.

Trečiosiose rungtynėse lietuviai itin sunkiai palaužė Argentiną 81:73. Šiame mače išvydome nuostabų Mindaugo Kuzminsko, Manto Kalniečio pasirodymą, efektyvių Jono Kazlausko sprendimų, bet šiame komentare – daugiau apie neigiamus dalykus, kurių irgi nestigo.

Manau, kad mūsiškiai galėjo išvengti sunkių kančių, jei nuo pirmųjų minučių būtų žaidę greitai – turiu omenyje staigias kontratakas. Pirmuosius taškus greitajame puolime Lietuvos krepšininkai pelnė tik trečiojo kėlinio pabaigoje.

Mūsų komandos žaidėjai bėgo dažniausiai tik tada, kai perėmė kamuolius. Tada jau stabdyti arklius būtų buvę tiesiog nedovanotina. Iš viso lietuviai greitose kontratakose pelnė vos 6 taškus, o varžovai, kurių pagrindiniai krepšininkai artėja prie 40-mečio slenksčio – net 19. Be to, priešininkų atsarginių suolas labai trumpas.

Progų žaibiškai šauti į priekį tikrai nestigo – juk mūsiškiai triuškinamai laimėjo kovą po krepšiais (51:29). Po savąja lenta jie atkovojo net 40 kamuolių, o oponentai – tik 23. Akivaizdžiai J. Kazlauskas nutarė remtis poziciniu puolimu. O jis neretai strigo ir kurį laiką buvo statiškas. Visa laimė, kad argentiniečiai fiziškai neatlaikė ir pakabino liežuvius ketvirtojo kėlinio antroje pusėje.

Turbūt daugelis sakys, kad 81 pelnytas taškas rodo solidų puolimą. Mano nuomone, į šios Argentinos rinktinės krepšį galima drąsiai mesti 100 ar daugiau taškų. 2010 metų pasaulio čempionato ketvirtfinalyje mūsiškiai Argentiną tiesiog nupūtė nuo kelio 104:85. Tuomet varžovai skirtumą sumažino tik mačo pabaigoje. Tada įspūdinga pergalė buvo iškovota daugiausia greito žaidimo dėka.

Jei oponentai lekia į kontratakas, tai nereiškia, kad mums nereikia bėgti. Atsakymas varžovams tuo pačiu ginklu – tai nėra įsivėlimas į jiems parankų žaidimą. Tiesiog savų kozirių išnaudojimas. O Lietuvos rinktinėje tikrai yra kam bėgti.

Mūsų ekipa pagal pelnytus taškus greitajame puolime užima paskutinę vietą turnyre – vid. 6,0! Tai nerimą keliantis faktas. Nenuostabu, kad šioje srityje aiškiai pirmi amerikiečiai (22,3). Tačiau mus smarkiai lenkia Serbija (15,7), Australija (14,7). Atsiliekame ir nuo Argentinos (12,0), Ispanijos (11,7), Kroatijos (10,0). Taip pat ir nuo visų kitų.

Gynyba vakar irgi nebuvo tobula. 39 metų Emanueliui Ginobili leisti įmesti 22 taškus per 28 minutes yra per daug. Jo kraitis būtų dar solidesnis, bet Manu nepataikė 7 baudų. Tiesa, metė net 17 – beveik kiek visa Lietuvos komanda.

Ginantis kilo ypač daug problemų, kai aikštėje buvo Jonas Valančiūnas. E. Ginobili įsigudrindavo taškus pelnyti net ir tada, kai mūsų pagrindinis „centras“ pasitikdavo varžovų lyderį baudos aikštelėje. Argentinietis tokiose situacijose efektyviai provokavo pražangas.

Akivaizdu, kad J. Valančiūnui J. Kazlauskas liepė aukštai, prie tritaškio linijos, agresyviai neatakuoti E. Ginobilio, nes tiesiog mūsų aukštaūgis per lėtas pristabdyti oponentų veteraną. J. Valančiūnas dažnai likdavo baudos aikštelėje. Kol E. Ginobili nepataikė iš distancijos, tol rimtų bėdų nekilo. Bet San Antonijaus „Spurs“ žvaigždei pradėjus pataikyti iš tolimesnių nuotolių, mūsų gynyba pradėjo griūti.

Pristabdyti E. Ginobilį pavyko tada, kai J. Kazlauskas išėmė J. Valančiūną ir lietuviai pradėjo žaisti žemesniu penketu. Puikiai net keletą kartų prieš Manu apsigynė Domantas Sabonis. J. Valančiūnas rungtyniavo 24 minutes. Manyčiau, kad truputį per ilgai.

Galbūt ketvirtasis kėlinys nebūtų buvęs toks komplikuotas, jei jo pradžioje mūsų treneriai būtų paprašę minutės pertraukėlės. Per keturias pirmąsias paskutinio ketvirčio minutes mūsiškiai pelnė tik 2 taškus, o argentiniečiai – 12. Jie ne tik persvėrė rezultatą, bet ir užsiaugino sparnus.

Nesutinku su teigiančiais, kad argentiniečiai mums neparankūs. Taip, jie turi tris keturis itin patyrusius ir vis dar aukšto lygio asus, bet jie jau ne tokie staigūs, šoklūs ir ištvermingi kaip anksčiau. Argentiniečių gretose nėra stabiliai pataikančių snaiperių. Na, gal išskyrus Carlosą Delfino, kuris prieš olimpiadą apie trejus metus nerungtyniavo jokioje komandoje. Per du kėlinius argentiniečiai sukrapštė tik 3 tritaškius iš 15-os, o apskritai iš toli atakavo 27 proc. taiklumu.

Per pirmuosius tris turus džiugių dalykų Lietuvos rinktinės žaidime daugiau nei liūdnų. Nebejoju, kad kai kuriuos trūkumus ištaisę mūsų vyrai gali nukauti bet ką. Netgi JAV krepšininkus.

NUOTRAUKOS: Olimpiada: Lietuva – Argentina (31 nuotrauka)

DAUGIAU >

Dėl „PlayStation 5“ verta trumpam tapti ir futbolo ekspertu! Spėk Pasaulio taurės rezultatus „Sportas.lt“ portale ir laimėk.