Lietuvos rinktinė T.Delininkaičiui kelia nostalgiją: jie tikrai gali pakartoti tai, ką padarėme 2010-aisiais (24) interviu

2010-ieji. Turkija. Visų nurašyta ir net 5 naujokus sudėtyje turinti Lietuvos rinktinė padaro tai, ko turbūt nei jie, nei visa Lietuva nesitikėjo. Be krūvos atsisakiusių žaisti žvaigždžių Lino Kleizos vedami vyrai duoda į kaulus tokiems mohikanams, kaip Ispanija, Prancūzija, Serbija ir parsiveža Pasaulio taurės bronzos medalį. Niekas negalvojo, niekas netikėjo, tačiau tyli svajonė tapo realybe.

2023-ieji. Filipinai. Net 5 naujokus sudėtyje turinti Lietuvos rinktinė į Filipinus išleidžiama be didesnių lūkesčių. Komandoje nėra tokių žaidėjų, kaip Domantas Sabonis, Marius Grigonis, Edgaras Ulanovas, Rokas Giedraitis, Lukas Lekavičius ir kitų traumuotų arba atsisakiusių padėti. Tačiau rinktinei tai – nė motais.

Sakysite, kad trijų pergalių pirmajame etape buvo tikėtasi, nes varžovai nebuvo patys pajėgiausi, nes ir taip reikėjo su jais susitvarkyti. Bet... Kaip buvo pasiektos visos pergalės?

Rinktinė pamiršo visus kompleksus ir tai, kad reikia žūtbūt kišti kamuolį po krepšiu, o tada tikėtis, kad Jonas Valančiūnas paims bei padarys viską. Mūsiškiai žaidžia be lyderių, nes visi yra tokie. Kiekvienas nuo suolo pakilęs žaidėjas duoda savo impulsą, o atotrūkio nuo starto penketo ir atsarginių suolelio praktiškai nėra.

Lietuviai žaidžia gražiai, laisvai ir nebeliko kančios, kurią galbūt matydavome kai kuriose praėjusiose rinktinėse. Paprasčiausiai nėra įtampos, kuri ankstesnėmis vasaromis buvo sukelta didelių lūkesčių, o šiemet jų – tiesiog nėra.

Ir visa tai – kažkur matyta. Kur? Tomas Delininkaitis turi atsakymą.

„Įspūdis – labai geras. Rinktinė rodo gerą žaidimą ir tas laisvumas, natūralumas, greitas žaidimas man primena mūsų 2010 metų rinktinę. Niekas iš mūsų nieko nesitikėjo, kaip ir dabar, garsių pavardžių nebuvo. Važiavome, kovėmės, ėjome keliais ir nuėjome iki medalių. Ši rinktinė labai panaši į mūsų. Pavardžių didelių nėra, bet vyrai įspūdingai kaunasi, lipa ant kiekvieno kamuolio. Taip, kad manęs nenustebino toks startas“, – tinklalapiui Krepsinis.net sakė 2010-aisiais bronzą nuskynęs krepšininkas.

Paklaustas, kokius jausmus sukelia 2010 metais Turkijoje pasiekta bronza, T.Delininkaitis per daug apie tai nesiplėtė ir išstojo drąsiai.

„Labai gerus. Sunku nusakyti žodžiais. Tai buvo fantastiškas laikas. Linkiu vyrams patirti tai, ką patyrėme mes, nes tik patyrę jie supras, koks jausmas nustebinti visus, kai tavimi netiki. Jie tikrai gali ir turi visus šansus pakartoti tai, ką mes padarėme 2010-aisiais. Nes ką jie demonstruoja, yra super. Aišku, ateina labai rimti varžovai, bet dabar galime laimėti prieš bet ką. Tikrai turime pasitikėjimą tai padaryti“, – sakė buvęs Lietuvos rinktinės žaidėjas.

– Kol kas mūsiškiai žaidžia labai laisvai. Kas leidžia lietuviams taip jaustis? – Krepsinis.net paklausė T.Delininkaičio.

– Matosi, kad treneriai yra suteikę didžiulį pasitikėjimą ir tiki visais krepšininkais, žaidimas sudėliotas, visi žino, ką daryti. Dėl to mūsiškiai pagavo gerą bangą, atėjo dar didesnis pasitikėjimas, o kai tiki savo jėgomis, viskas vyksta labai natūraliai ir tu pasijauti dar geresnis. Atmosfera taip pat labai daug lemia. Pamenu, kad 2010 m. ji buvo įspūdinga, todėl turėdami gerą chemiją žaidėme lyg ant sparnų. Matosi, kad šioje rinktinėje yra taip pat ir visi vienas už kitą pastovi.

Tomas Delininkaitis

– Ar sutinkate, kad tai yra laisviausiai, natūraliausiai žaidžianti rinktinė nuo 2010-ųjų?

– Tikrai taip. Visi dalinasi kamuoliu, visi meta, visi bėga. Jaučiasi ta laisvė. Kalbant apie gynybą, Tadas Sedekerskis išvis man primena Mindaugą Žukauską, kuris buvo visiški klijai gynyboje ir gindavosi prieš varžovų lyderius. Tadas taip pat atlieka didžiulį darbą. Labai labai gražu žiūrėti ir mėgaujuosi žiūrėdamas rinktinę.

– Kuo dar panašūs lietuviai į tą 2010-ųjų rinktinę?

– Panašu tai, kad vyrai eina prieš visas prognozes ir kaunasi. Nors neturi tų pavardžių, išeina kiekvienose rungtynėse maksimaliai susikoncentravę. Tik skirtumas tas, kad mes visuomet pradėdavome rungtynes nuo didžiulio skirtumo, šita rinktinė pradeda nuo pliuso, sau prastai pradėti neleidžia, ima jautį už ragų ir nejuokauja.

– Komanda nebėra tiek priklausoma nuo Valančiūno. Kaip galėtumėte taip paaiškinti?

– Vyrai tiesiog pajuto, kad jie gali. Visi patikėjo savo jėgomis ir yra labai sveikintina, kai nėra bet kokia kaina dairomasi į Joną. Aišku, Jonas yra lyderis, koks pas mus buvo Linas Kleiza, bet visi kiti pagalbiniai žaidėjai daro didžiulį darbą ir tai daro mūsų rinktinę pavojinga. Slovėnai turi vieną super žaidėją, kuris viską daro pats – kuria, pelno taškus, bet čia yra rizikinga. Kuo daugiau turi žaidėjų, kurie yra geros formos ir gerai žaidžia, tuo rinktinė pavojingesnė.

– Kiek svarbu, kad nebėra žaidžiamas tas „kančios krepšinis“ – t.y kai kamuolys nėra kišamas vien po krepšiu ir laukiama, ką padarys Jonas Valančiūnas?

– Labai gerai, kad vėl po daug laiko žaidžiame greitą krepšinį. Matome, kaip smagu žiūrėti ir kaip laisvai žaidžia komanda. Aišku, viskas turi būti su protu, nes negali bėgti aklai, reikia ir pozicinių atakų. Vien bėgdamas daug nepasieksi, reikia pažaisti ir per Joną. Tikrai reikia pagirti trenerių štabą už puikų darbą, nes kol kas matome rinktinėje balansą tarp greičio ir pozicinių atakų. Viskas yra puikiai sustyguota. Svarbu išlaikyti tokį žaidimą ir aš manau, kad rinktinė gali eiti toli.

Valančiūnas

– Puolimas sklandus, tačiau gynyboje taip pat turime savo žmonių. Kokį įspūdį palieka rinktinės besiginantys žaidėjai?

– Gynyba yra ne ką mažiau sklandesnė nei puolimas. Puikus balansas tarp gynybos ir puolimo. Viskas yra sustatyta į vietas. Dar kartą pagyros trenerių štabui, nes viskas sudėliota labai gerai. Turime visapusišką komandą. Malonu žiūrėti, nėra net prie ko prisikabinti. Aišku, yra smulkių detalių, bet į antrąjį etapą einame su didžiule jėga. Esu iš tų žmonių, kurie rinktinės rungtynes žiūri atsistoję, tačiau šitą rinktinę žiūriu su seniai matyta ramybe. Pirmajame kėlinyje prieš Juodkalniją dar stovėjau, bet vėliau atsisėdau (šypsosi).

– Rokas Jokubaitis žaidžia kaip tikras lyderis. Ar Roką jau galime priskirti prie elitinių Europos įžaidėjų kategorijos?

– Nenorėčiau kalbėti apie elitinius ar ne elitinius žaidėjus. Faktas, kad Rokas žaidžia galingai, puikiai vadovauja komandai ir turėti tokį įžaidėją žengiant į antrą etapą yra puiku. Labai džiaugiuosi, kad po Šaro atėjo Kalnietis, o po Kalniečio Jokubaitis. Daugeliui metų turime įžaidėją, kuris vis dar auga ir atrodo vis galingiau. Rinktinė per n metų nežaidė tokio krepšinio, kokį ji žaidžia dabar ir tai yra didžiulis Jokubaičio nuopelnas.

Jokubaitis

– Kaip vertinate rinktinės šansus kitame etape? Kas bus esminiai akcentai?

– Vertinti nenorėčiau. Nesu tas, kuris vertina. Laikysiu kumščius ir palaikysiu tikrai. Ateina grėsmingi varžovai, sunku kažką pasakyti, bet žinau tiek, kad turime visus šansus nuveikti daug. Rinktinė turi puikų štabą, kuris, net neabejoju, kad paruoš komandą tinkamai.

– Kokį įspūdį palieka Graikijos rinktinė ir kokius šansus mes turime prieš juos?

– Visos mūsų kelyje esančios rinktinės tikrai yra įveikiamos. Žiūrint į lietuvių potencialą, į jų žaidimą, tai mes tikrai galime nueiti toli ir nei graikai, nei amerikiečiai mums nėra neįveikiami. Tikrai galime įveikti abi komandas.

– Kaip dabar rinktinei reikia per anksti neatsipalaiduoti?

– Tai – labai svarbu. Vyrams reikia suprasti, kad vienas pralaimėjimas gali nubraukti visą darbą. Pralaimėjimas graikams gali užkirsti mums kelią į atkrintamąsias. Kad ir kiek gero išsakiau apie rinktinę, situacija labai slidi ir svarbu neužmigti ant laurų, nes jau penktadienį laukia dar vienas finalas. Į olimpą reikia lipti labai aukštai, svarbus kiekvienas žingsnis. Darbas padarytas neblogas, bet būtų apmaudu sustoti dabar.

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys