Lietuvos krepšinis – „patikimose“ rankose (72)

Eurolygos trečiadienis Lietuvos krepšinio aistruoliams iš „didžiojo“ virtęs juoduoju bei apnuoginęs tautos euforija laikinai uždangstytas mūsų klubinio krepšinio žaizdas, nugarmėjo į praeitį. Visi vylėmės, kad žaizdos ne tokios gilios. Tačiau stipriausių Europos klubų turnyras ne kokia nors sentimentali močiutė. Jis negailestingas. Ir nusispjaut jam į kieno bebūtų gerą nuomonę apie save, šlovingą praeitį ar pinigais paramstytą nekompetenciją.

Pradėkim nuo Vilniaus, nes Kauno komandos nuotykiai gerokai „linksmesni“. Rungtynių išvakarėse lažybų kontoros pranašavo 5-7 taškų persvarą klubui iš Atėnų. Vienas portalas gi „Rytui“ davė tik 25 prieš 75 duotus „Panathinaikos“. Mano prognozės buvo artimesnės bukmekerių pranašystėms. 47 prieš 53.

„Trečiadienio vakarą pamatysime tikrąjį A. Trifunovičiaus „Rytą“ be Š. Jasikevičiaus“ – rašiau išvakarėse. Pamatėme. Ir nebuvo taip blogai, kol.. Kol komanda žaidė virš savo galimybių, mano prognozės pildėsi. Tačiau graikų klubo gynybos dėka, Vilniaus komandos žaidimui grįžus į savąjį lygį, bei praradus vieną iš svarbiausių žaidėjų viskas pasikeitė kardinaliai. O Juk pusę rungtynių buvo garbingai kovota. Žinoma, net įraudęs iš pykčio Ž.Obradovičius per pertrauką saviškiams pasakė svarių, padėjusių nuvyti žiovulį, argumentų. Juk jis vienas geriausių savo profesijos meistrų.

Kas pralaimėjo rungtynes?

Žinoma, galima tradiciškai prikalti prie kryžiaus trenerį. Lietuva juk tradicijas gerbianti šalis. Tačiau ar nebuvo komanda mobilizuota, ar nesikovė, kol turėjo iš ko? Taip, buvo prašančių leisti Joną. Nesiginčiju dėl jaunojo mūsų talento gabumų. Tačiau Jonas yra tikras centras, žmogus, kuriam kamuolį reikia paduoti. Jei sunkieji kraštai M. Bjelica bei K. Bairamovičius reikalui prispaudus gali situaciją metimui susikurti ir patys (ką neretai puikiai darė), tai Jonui reikia pagalbos. Vienintelis įžaidėjo pareigas einantis Khalidas El Aminas – labiau mėgsta atakuoti pats, nei asistuoti partneriams. Netikiu, beje, kad ženkliai kitoks rezultatas būtų, jei nieko blogo nebūtų atsitikę Martynui. Gal kokį 10 taškų minuso mažiau. Juk ir M. Gecevičiaus specializacija gerokai kitokia.

Ar negalima buvo šito numatyti anksčiau? Net kiekvienam šio portalo komentatoriui-pirmokui buvo matyt, jog reikia įžaidėjo. Ar gali futbolo komanda žaisti be vartininko? Žinoma – gali. Tik rezultatai bus jau visai nebe futbolo. Apie juodąją skylę po krepšiu nebesikartosiu. Pridėsiu tik dar apie žvaigždes. Ne apie tas, pagal kurių judėjimą sudarinėjami horoskopai. Apie žaidėjus galinčius tempti komandą kritiniais momentais. Nors daug kas ginčijosi, sakiau, jog Kauno klube tokių nepastebėjau. “Lietuvos ryte” – juo labiau. Sakysite - Simas? Valančiūnas. Gecevičius. Būsiu nepopuliarus, bet sąžiningas prieš save patį ir nuoseklus, todėl nesutiksiu. Skirtumas tas, kad Kauno komandoje 9-11 žaidėjų – stipraus vidutinio europinio lygio. “Ryte” tokių matau tik 3-5. Kam apskritai reikėjo gaišt laiką (ir barstyt pinigus) dalyvaujant Vieningosios Lygos varžybose, jei ten nepakovot dėl patekimo į TOP-4? Arba dabar juokint krepšinio Europą nepadoriais skaičiais?

Leisiu sau dar kartą pacituoti ką jau esu sakęs anksčiau. „Stebėdami įvykius aikštelėje dažniausiai pamirštame dar vieną svarbų komandos narį. Jo aikštėje nėra. Ant atsarginių suolelio dažniausiai taip pat. Jis be sportinio kostiumo. Tačiau jis įvykiams aikštelėje nemažiau svarbus už ten esančius. Kartais jis lipa ant grėblio. Kartais virsta juokdariu. Juk jis tik žmogus.”

Tačiau Kauno komanda turi gerokai “linksmesnių” rūpesčių. Juk netikėjome, kad tokie dalykai galimi. Juo labiau legendinėje Lietuvos komandoje. Įtarėme, bet norėjome netikėti. Pasirodo – įmanoma absoliučiai viskas. Šiais laikais daug žmonių žaidžia įvairiausius žaidimus. Žaidimų industrija “iš oro” susižeria solidžius pelnus, vien dėl to, kad žmogui norisi pabėgti nuo atsibodusios kasdienybės ir tapti nors kiek įtakingu, tegu ir tik virtualaus pasaulio bosu. Kiekvienas turi teisę pabėgti kur tik jam norisi. Niekas gi niekam netrukdo. Kiekvieno žaidėjo sėkmės ar nesėkmės - jo paties privatus reikalas. Tačiau jei koks kurio nors žaidimo pradinukas pradėtų savo žaidimą žaisti mūsų galvose, būtų nejauku. Kai įsijungiame savo brangųjį draugą televizorių tikėdamiesi išvysti kvapą gniaužiančią atletų kovą, trenerių taktinį mūšį, o išvystame kokio tai žaidimą valdančio pradinuko nevykusius bandymus, pasijuntame apgauti.

Trečiadienį pagaliau įsitikinome, kad esame kvailinami. Supratome, jog tai trunka jau ilgokai. Jog iš mūsų paprasčiausiai tyčiojasi. Esame tapę savotiško realybės šou liudininkais. Iš mūsų mylimos komandos padarytas durnių laivas, kurio įkaitais yra visi tame laive esantys. Kai kurie ten turi net rimtas pareigas ir dedasi rimtais žmonėmis. Treneriais. Sporto direktoriais. Labiausiai gaila žaidėjų. Ar matėte Martyno Pociaus akis per minutės pertraukėlę paskutiniame ketvirtyje? Negyvas akis. Nenuilstančio kario negyvas akis. Jie kovėsi dėl kiekvieno metro.. Nepaisant visko, jie norėjo išsivežti pergalę. Tačiau žaidimą valdančio pirmoko planas buvo kitoks. Juk savo minutes aikštėje turi atšokti ir gražiausias EL “centras”. Legendinio siaubo filmo herojų primenantis komandos naujokas iškart įšoko į simbolinį blogiausių EL turo žaidėjų penketuką. Garantuotai ne trumpam. Kai tik didvyriškų žaidėjų pastangų dėka žaidimas pradėdavo klijuotis, bematant, naudojant mistines keitimų technologijas, buvo išderinamas dėl aukštesnių – komandos progreso tikslų. O graikas tik gudriai šypsosi ir ragina kovoti toliau. Juk jo pareigos komandoje tik tokios. Šypsotis, primerkus akį ir raginti. O juk, kad būtų dar sunkiau laimėti, galima žaidėjams ir bokso pirštines ant rankų uždėti ir po nedidelį svarmenį prie kojų prirakinti. Rezervų yra. Todėl, kad tik tokiomis, pasunkintomis sąlygomis žaidėjai progresuos nepalyginamai greičiau. Neilgai trūkus galėsim, kaip tai ką tik padarėm su M. Begičiumi, juos pelningai pardavinėti Europos piniguočiams. Atsiprašau. Pardavinėsim ne mes. Mes tik žiūrėsim.

“Man sunku suvokti, ką jis kalba” – pasakė Jonas Kazlauskas po susitikimo su legendinio Kauno klubo savininku. Lietuviams tokius dalykus suprasti sunku. Rimas Kurtinaitis irgi nepasižymėjo supratingumu. Algirdas Brazys buvo konkretesnis. Tačiau pinigai juk “nekvepia”. Pradžioj šokiruotas, Aco Petrovičius juk padėkojo už puikią praktiką ir galimybė tobulėti. Treneriui juk gerokai lengviau. Jam belieka tik šypsotis ir raginti. Ir laukti, kada bus atleistas.

Ne per seniausiai čia buvo publikuotas Blog’as, kurio autorius kiek nerišliai, gatvės žargonu gynė gerbiamą komandos mecenatą nuo kritikos strėlių. Neskubėjau su toli siekiančiomis išvadomis ir aš. Iš tiesų, juk V. Romanovui reikia padėkoti už tai, kad legendinė šalies komanda išliko. Tačiau ar tai – “Žalgiris”?

Ekonominės, finansinės ir bet kurios kitos mūsų gyvenimo realijos neišvengiamai remiasi į mus pačius. Valdžią, gerbūvį ir net pramogas turime tokias, kokių šiandien esame verti. Grandiozinis realybės šou, vienu pavadinimu – Lietuva. Su savo karaliais ir klounais, su vėpsančia, duonos ir žaidimų ištroškusia, patriotų minia, su linksmybėmis ir liūdesiu, su tikėjimu jog rytoj bus geriau.

Su pagarba, Ričardas Zabulionis