Lietuva – Tunisas: trys pliusai ir minusai (10)

Lietuva per vargus ir kančias palaužė Tuniso rinktinę – ketvirtfinalyje mūsų laukia kur kas galingesnė Rusija. Žurnalistas Martynas Pocius po rungtynių vėl išskyrė po tris lietuvaičių pliusus ir minusus.

Minusai

1. Nusiteikimas. Tie geri ir saulėti laikai, kai Lietuvos rinktinė viena ranka galėdavo apžaisti krepšinio trečiojo pasaulio šalis, baigėsi. Ir ne vien todėl, kad, kaip dabar madinga sakyti, “krepšinį moka žaisti visi”. Taip, kitos šalys tikrai pasitempė: jų jaunimas mokosi JAV, samdomi užsienio treneriai ir pan. Tačiau didesnė tiesa ta, kad mūsų rinktinėje jau pora metų vyksta kartų kaita. Komandos senbuvius pergalės taip kaip karjeros pradžioje nebedžiugina, todėl surasti motyvacijos rungtynėms prieš Tuniso lygio komandą kiekvieną kartą darosi vis sunkiau, o po rungtynių belieka kartoti tą pačią dainelę pavadinimu “nenusiteikėme”, nors prieš tokias dvikovas tvirtinama, kad visi nusiteikę kautis, jokių atsipalaidavimų būti negali. Laimei, šiandienos varžovas, panašu, pats išsigando, kad gali pateikti didžiulę sensaciją, todėl į rungtynių pabaigą įsigudrino prametinėti net iš pačių geriausių pozicijų. 

2. Klaidos pirmoje rungtynių pusėje. Retkarčiais prislopinama Lietuvos rinktinės liga vėl visu savo gražumu pasirodė pirmoje dvikovos pusėje: atviri ir lengvai perskaitomi perdavimai, perdavimai niekam, pražangos puolime, prarasti kamuoliai tiesiog jį atiduodant į rankas varžovus ar varantis ir pataikant sau į koją. Trumpai tariant, tai klaidos, kurias galima drąsiai pavadinti teniso terminais - “neišprovokuotomis”, nes ne Tuniso puiki gynyba privertė klysti Lietuvos krepšininkus, kaip, pavyzdžiui, prieš JAV rinktinę, tačiau patys lietuviai į kairę ir į dešinę dalino dovanas savo varžovas, kurie nesikuklino versti jas taškais.

3. Vidurio puolėjai. Tikėjausi, kad šiandien bus ta diena, kai J.Valančiūnas galės tikėtis kur kas daugiau laiko aikštelėje, pelnyti taškų ir įgauti pasitikėjimo. Tačiau tą pasitikėjimą jau pirmojo kėlinuko viduryje dėjimu per rinktinės jaunąjį vidurio puolėją prigesino S.Mejri. Puolime Jonas stengėsi, kiekvienoje atakoje matėme jį iškėlusį ranką ir prašantį perdavimo, tačiau komandos draugai apsimetė to nematantys, negana to, kai kuriais momentais jis buvo tiesiog išvaromas į kitą aikštelės pusę, kad L.Kleiza galėtų atlikti eilinį nesėkmingą bandymą sužaisti vienas prieš vieną. A.Kavaliausko indėlis puolime buvo geresnis, tačiau gynyboje prieš tą patį S. Mejri susitvarkyti nesugebėjo. Jei likdavo arčiau krepšio, rizikuodavo gauti metimą iš distancijos, jei eidavo iš paskos tritaškio linijos link, nusileisdavo greičiu. Todėl nenuostabu, kad paskutines 13 minučių mūsų rinktinė žaidė taip pat, kaip ir prieš JAV - be tikro vidurio puolėjo.

Pliusai

1. D.Songaila. Taip, R.Kaukėnas vienintelis tempė komandą pirmajame kėlinuke, taip, S.Jasaičio ir R.Seibučio pataikyti tritaškiai buvo labai svarbūs, tačiau būtent Dariaus išėjimas į aikštelę ir 6 iš eilės pelnyti taškai tapo tuo esminiu postūmiu, po kurio Lietuvos rinktinė galų gale perėmė iniciatyvą ir ėmė mažinti persvarą. Per kiek daugiau nei 12 minučių pelnyti 13 taškų, privertė daugumą krepšinio sirgalių krapštytis pakaušį galvojant, kodėl, būdamas stabiliausiu šio turnyro krepšininku D.Songaila tik besibaigiant trečiajam kėlinukui pagaliau pakilo nuo atsarginiu suolelio. Privaloma pabrėžti, kad krašto puolėjas nepriekaištingai dirbo ne tik puolime, bet gynyboje visiškai iš puolimo išjungė S.Mejri, iki tol kėlusį nemažai rūpesčių. 

2. Puolimas prieš zoninę gynybą 3-2. “Padarysime keturis kampus”, - pasakė K.Kemzūra per minutės pertraukėlę trečiajame kėlinuke ir ant derinių lentos nubraižė schemą: aukštaūgiai atsistoja į “ragų” poziciją derinuko pradžioje, o kiti du kamuolio neturintys krepšininkai - aikštės kampuose, įžaidėjas užsiveda besiginantįjį “ant užtvaros”, tada įvyksta greitas ją pastačiusiojo aukštaūgio kirtimas link krepšio nusivedant vieną iš priekinės varžovų linijos žaidėjų, išlaisvintas nuo gynėjo įžaidėjas su kamuoliu pajuda palei tritaškio liniją ir prie savęs pritraukia šone stovintį varžovą, o tada belieka perduoti kamuolį kampe stovinčiam laisvam komandos draugui, kurio vienintele užduotimi yra pasiųsti kamuolį į krepšį. Taip savo tolimus metimus “susmeigė” S.Jasaitis, to paties derinuko dėka laisvas metė ir R.Seibutis. 

3. Tritaškiai. Žinoma, aprašytasis derinukas būtų visiškai neveiksnus, jei Lietuvos rinktinės metikų tritaškiai būtų nepasiekę tikslo. Tikrai džiugina tai, kad toliašaudė lietuvių artilerija puikiai veikia antrose rungtynėse iš eilės. Ar tai ženklas, kad tas ginklas, kurio labai trūko Venesueloje, grįžta į komandos arsenalą? Norisi tuo tikėti, nes prieš Rusijos rinktinę pataikyti tiesiog yra privaloma. Ypač svarbu, kad iš toli pataikė net penki mūsų krepšininkai. Turėti įvairiu variantų yra privalumas, nes po krepšiu mūsų rinktinės krepšininkų laukia grėsminga priekinė linija su T.Mozgovu, S.Kaunu, A.Kirilenko ar V.Chriapa. Todėl vienintelė priemonė išvilioti juos toliau nuo krepšio ir susidaryti erdvės prasiveržimams - taiklūs metimai iš distancijos. 

Dėl „PlayStation 5“ verta trumpam tapti ir futbolo ekspertu! Spėk Pasaulio taurės rezultatus „Sportas.lt“ portale ir laimėk.