Lemtingas lūžis, nuo kurio reikia atsispirti (43)

Ilgos bevaisės atakos, neparuošti metimai, klaidos ir jokios ugnelės žaidime. Taip Lietuvos vyrų rinktinė pradėjo 2015 metų Europos čempionatą. Tačiau laiku padariusi išvadas ji atsikratė didžiausių blogybių ir atsidūrė ten, kur pagal savo pajėgumą atsidurti ir turėjo.

Viskas prasidėjo Klaipėdoje. Liepos 29 dienos vakarą šalies krepšinio gerbėjai turėjo pirmąją progą pamatyti, kaip atrodo šiek tiek atsinaujinusi Lietuvos rinktinė. Pirmasis įspūdis nuteikė optimistiškai. Pirmoji rinktinės varžovė Australijos komanda palūžo prieš energija ir agresyvumu spindėjusius lietuvius: 68:80 – Klaipėdoje, 85:92 – Šiauliuose.

Emocingą krepšinį Lietuvos rinktinė rodė ir susitikime su austrais (86:71), ir rungtynėse su turkais (86:74). Tada atrodė, Europos čempionate matysime rinktinę, kuri kažkuo primins 2010 metais Turkijoje bronzos medalius nukalusią komandą.

Lūkesčiai matyti greitą, sklandų ir rezultatyvų puolimą ėmė staigiai blėsti galutinėje pasirengimo stadijoje – Graikijoje vykusiame „Akropolio“ taurės turnyre. Finalinė repeticija su Graikija tapo įžanga į pirmąjį skyrių.

Pirmąjį skyrių, kuriame tarsi įgudę rašytojai Lietuvos krepšininkai niūriu žaidimu iliustravo kančią ir vargą, pagardinę į neviltį varančios dramos prieskoniais.

Matėme krepšinį, kurio matyti nenorėjome. To krepšinio matyti nenorėjo niekas. Net ir didžiausi šio žaidimo entuziastai, kuriems dešimt žaidėjų aikštelėje – tarsi dešimt figūrų šachmatų lentoje.

Dramatiška pergalė prieš Estiją buvo lemiamas argumentas, privertęs Lietuvos rinktinės trenerių štabą pripažinti, kad rungtynių eigos kontrole paremtas žaidimas, orientuotas į komandos didžiausią jėgą J.Valančiūną, gali virsti liūdnu nuosprendžiu tikslui varžytis septintose olimpinėse žaidynėse Nepriklausomybės laikotarpyje.

Tai buvo vakaras, kai nebetylėjo niekas, net ir patys rinktinės krepšininkai, kurie paprastai stengiasi skambius pareiškimus pasilaikyti sau.

„Kol kas vyksta Lenkijos variantas, tik šviečia geresnė pabaiga grupėje“, – tada nebevyniojo į vatą Jonas Mačiulis. Jis tą vakarą išgelbėjo Lietuvą nuo dar vieno fiasko krepšinio aikštelėje. Jis nutiesė mums kelią į ketvirtfinalį.

Milaknis

Lūžis

Ilgas pokalbis rūbinėje. Galima nuspėti, kad dar ilgesnis vakaras viešbutyje ir bemiegė naktis tą dieną kankino daugelį Lietuvos rinktinės žaidėjų. Išaušo permainų laikas. Arba dabar, arba niekada.

Permainoms Lietuvos rinktinės žaidime peno davė ir J.Valančiūno problemos su sveikata. Iki pat rungtynių su Čekija pirmojo kėlinio vidurio nebuvo aišku, ar ryškiausia komandos žvaigždė bus pajėgi padėti kovoje dėl pirmosios vietos D grupėje.

Pirmosios susitikimo su Čekija minutės buvo bene nervingiausios šiame čempionate. Tokio emocingo Jono Kazlausko ilgokai neteko matyti nei Lietuvos krepšinio sirgaliams, nei, ko gero, patiems krepšininkams. Pirmoje mačo dalyje jis matė tai, ko tikėjosi daugiau nepamatyti: stagnaciją, baimę ir paniką savo auklėtinių žaidime.

Jis pagaliau pakėlė nuo atsarginių žaidėjų suolelio Artūrą Milaknį. Jis ryžosi žaisti trimis gynėjais vienu metu. Jis mėgino įžaidėjo pozicijoje Renaldą Seibutį. Visų šių eksperimentų tikslas buvo aiškus – rinktinės puolime reikia aštrumo, reikia greičio, agresyvumo. Galiausiai, reikia į žaidimą įtraukti perimetro žaidėjus.

Lūžis įvyko trečiojo kėlinio pirmosiomis akimirkomis. Lietuvos rinktinė į aikštelę sugrįžo turėdama dviženklį deficitą (27:37), tačiau spurtas 9:0, kurį vainikavo uždegantis Mindaugo Kuzminsko dėjimas, leido priartėti per tašką (36:37). Pasikinkę bangą Lietuvos rinktinės krepšininkai po trijų kėlinių turėjo 4 taškų persvarą (55:51).

Komandos žaidime po labai ilgos pertraukos pasipylė greiti išpuoliai, nustojus nuolatos ieškoti J.Valančiūno, pozicinis puolimas tapo įvairesnis, čekų gynybai ėmė grasinti drąsūs reidai į baudos aikštelę.

Nors pergalė prieš čekus buvo pasiekta tik po pratęsimo, visiems tą dieną buvo aišku: išvados – padarytos. Gal kiek pavėluotai, tačiau ne per vėlai.

„Daug kalbėjome, kad jeigu nesiveršime krepšio link, nebūsime agresyvūs ir judėsime lėtai, viskas tada stringa. Turime greitinti žaidimą. Dėl to buvo daug klaidų, bet turime eiti ta linkme“, – tada kalbėjo J.Kazlauskas.

Mačiulis

Istorinis J.Mačiulio benefisas – pokyčių pasekmė

Dvylika sekundžių. Kamuolys – Lietuvos rinktinės žaidėjų rankose. Perdavimas J.Mačiuliui. Jonas priima kamuolį, tačiau nemato, kad šalia jo stovi varžovas. Jam tai nerūpi. Jis drąsiai atakuoja ir kala vinį į Gruzijos rinktinės karstą – 83:79!

34 taškai, 6 atkovoti kamuoliai, 7 išprovokuotos pražangos, 4 perimti kamuoliai, 3 rezultatyvūs perdavimai ir tik 2 pramesti metimai. Arba trumpiau tariant, 50 naudingumo balų ir geriausias individualus pasirodymas Europos čempionatų istorijoje per pastaruosius 14 metų.

J.Mačiulis viso čempionato metu buvo tas žmogus, kuris tempė Lietuvos rinktinę sunkiais momentais. Tačiau 50 naudingumo balų – tai pasirodymas, kuris ne J.Valančiūnui atrodė neįmanomas iki kardinalių pokyčių.

Rungtynėse su Gruzija J.Valančiūnas sukrapštė vos 5 taškus, tačiau tai nesutrukdė komandai sužaisti rezultatyviausių čempionato rungtynių (pelnyti tiek taškų, kiek mače su čekais, kuriame buvo žaidžiama penkiomis minutėmis daugiau).

Susitikime su Gruzija Lietuvos rinktinės perimetro žaidėjai (M.Kalnietis, R.Seibutis, A.Milaknis, M.Kuzminskas ir J.Mačiulis) atliko 74 procentus visų komandos metimų. Kai rinktinės puolimo fokusas apleido vidurio puolėjo poziciją, perimetro žaidėjai tapo svarbūs. Tolimais metimais, prasiveržimais, nuolatiniu judėjimu be kamuolio jie pagyvino komandos puolimą. Pastarasis pagaliau tapo nebe toks nuspėjamas.

Su padidėjusia įvairove puolime, ūgtelėjo ir perimetro krepšininkų pasitikėjimas savo jėgomis. Iš pagalbininkų, kurių tikslas – maitinti kamuoliais J.Valančiūną, jie tapo svarbia grandimi ir tuo mėgaujasi. Susitikime su gruzinais labiausiai mėgavosi J.Mačiulis. Jis tapo tikru koncertmeisteriu, kuris be problemų pakeitė į taktą nepataikiusį J.Valančiūną.

Seibutis ir Pachulia

Greitesnis krepšinis – efektyvesnis

Apie tai, kad rinktinė nuo rungtynių su čekais pradėjo žaisti gerokai greičiau ir jai tai daryti sekasi geriau byloja ir skaičiai. Greitesnės bei agresyvesnės atakos ne tik į žaidimą įtraukė daugiau krepšininkų, tačiau ir padidino puolimo efektyvumą.

Pritaikius krepšinio pasaulyje plačiai paplitusią formulę skaičiuoti žaidimo tempą („Pace“), matomi ryškūs skirtumai tarp to, kaip Lietuvos rinktinė žaidė pirmuose keturiuose grupės etapo susitikimuose ir pastaruosiuose dvejuose su čekais bei gruzinais.

Jeigu pirmuose keturiuose mačuose Lietuvos rinktinės „Pace“ reitingas siekė 77,7, tai per pastaruosius du susitikimus su Čekija ir Gruzija – 94,5. Tai – didžiulis pokytis, simbolizuojantis, kad rinktinės atakų skaičius rungtynėse gerokai išaugo. Palyginimui, 2014 metų pasaulio čempionate, kuriame Lietuvos rinktinė užėmė ketvirtąją vietą, „Pace“ reitingas siekė 85,7.

Padidėjęs atakų skaičius išėjo į naudą ir puolimo efektyvumui. Šis statistinis faktorius yra tiksliausiai nusakantis, kiek geras yra komandos puolimas. Jeigu ekipa pasižymi aukštu pelnytų taškų vidurkiu žaisdama greitai, tačiau atakas išpildo nekokybiškai, puolimo reitingas gali būti mažesnis už komandos, kuri pelno mažiau taškų žaisdama lėčiau, tačiau kokybiškiau išnaudodama progas užpulti varžovų krepšį.

Lietuvos rinktinė pradėjo žaisti greičiau, tačiau kartu ir kokybiškiau. Per pirmuosius keturis grupės etapo mačus J.Kazlausko auklėtiniai per 100 atakų vidutiniškai pelnydavo 102,9 taško, o per pastaruosius du susitikimus – 108,0 taško. Tai skirtumas, kuris praėjusiame sezone skyrė pirmaujančias puolime Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) ir Eurolygos komandas nuo vidutinio lygio.

Akivaizdu, kad šiai Lietuvos rinktinei parankesnis yra greitesnis žaidimas, kuriame nėra pernelyg išreikšto lyderio. Tai agresyviais veiksmais paremtas puolimas, kuriame aktyviai dalyvauja visi penki aikštelėje esantys žaidėjai.

Kalnietis

Rezervai

Nors pokyčiai Lietuvos rinktinės žaidime nuteikia optimistiškai, ši komanda dar turi nemažai rezervų, kuriuos geriausia būtų panaudoti jau ketvirtfinalyje su italais.

Pradėję žaisti greičiau Lietuvos krepšininkai ėmė gintis prasčiau. Akivaizdu, kad tam didelę įtaką padarė ir didelis pastarųjų dviejų varžovų (čekų, gruzinų) pajėgumo pranašumas prieš pirmuosius keturis oponentus (ukrainiečius, estus, latvius, belgus).

Jeigu pirmuosiuose keturiuose mačuose Europos čempionate lietuviai savo varžovams per 100 atakų vidutiniškai leisdavo pelnyti 95,4 taško, tai pastaruosiuose dvejuose susitikimuose – 102,9 taško. Tai skirtumas, kuris taip pat skyrė elitines NBA ir Eurolygos komandas nuo gebančių gintis vidutiniškai.

Kitas rezervas – tritaškiai metimai. Tai žaidimo elementas, kurio svarba pasikeitusiame lietuvių puolime išaugo stebėtinai. Pagal šį žaidimo rodiklį Lietuvos rinktinė, kuri tolimus metimus iki šiol metė 32,7 proc. taiklumu, tarp Europos čempionato komandų yra šešioliktoje vietoje.

Rungtynėse su Gruzijos krepšininkais lietuviai iš toli atakavo 24 kartus, tačiau realizavo vos 8 metimus. Nepaisant ne itin solidaus tritaškių pataikymo procento (33 proc.), Lietuvos rinktinė paneigė grupės etape įsivyravusį mitą, kad prieš gruzinus laimi komandos, kurios pasinaudoja jų dovanėlėmis atakuoti iš toli.

Iškalbingas faktas, kad per pastarąsias dvi rungtynes Lietuvos rinktinė metė beveik tiek pat tritaškių (46), kiek per keturis mačus prieš tai (52), labai aiškiai byloja, jog šį žaidimo elementą kuo skubiau reikia šlifuoti.

Labiausiai pasitempti reikia dviems Lietuvos rinktinės gynėjams: M.Kalniečiui ir R.Seibučiui. Pastarasis šiose Senojo žemyno pirmenybėse prametė visus 9 mestus tritaškius, o M.Kalnietis pataikė vos 6 iš 29 (21 proc.). Paradoksalu, tačiau niekada ryškiomis snaiperio savybėmis nepasižymėjęs J.Mačiulis tapo tokiu mirtinu ginklu iš toli, kokio pavydėtų visos komandos – jis realizavo 10 tritaškių iš 17 mestų (59 proc.).

Lietuva

Išspaudžiant maksimumą

Lietuvos rinktinės puolime matomi teigiami pokyčiai, komandos žaidimas tapo gyvesnis, ne toks nuspėjamas, greitesnis, agresyvesnis ir galiausiai, efektyvesnis. Žengtas pirmas tvirtas žingsnis teisinga linkme.

Pasiektas etapas, kuris gali tapti atsakymu, ar laiku susivokusi komanda gali pasidabinti Europos čempionato medaliais. Panašu, kad dabar tai nėra taip miglota, kaip atrodė grupės etapo pabaigoje.

Savotišką atgimimą išgyvenanti Lietuvos rinktinė turi neužtraukti stabdžių ir parodyti progresą dar bent vienerioms rungtynėms. O geriausiai, dar bent trejoms.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra