Laisvuoju agentu tapęs D.Redikas: savęs nelaikau „nurašytu“, nes žinau, kad galiu dar daug parodyti (38) išskirtinis interviu

Visus įmanomus jaunučių, jaunių ir jaunimo čempionatus su „Auksiniu jaunimu“ vadinama karta laimėjęs Dovydas Redikas dabar atsidūrė krepšininkams nemalonioje situacijoje – sezonas prasidėjo, o gynėjas neturi klubo.

Gruodį 22-ąjį gimtadienį švęsiantis krepšininkas 2010 metais pasirašė ilgalaikę sutartį su Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda, tačiau joje įsitvirtinti taip ir nesugebėjo. Galiausiai, pastarąją vasarą, D.Redikas abipusius susitarimu nutraukė sutartį su Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzos medalių laimėtojais ir dabar yra laisvasis agentas.

Praėjusį sezoną Pasvalio „Pieno žvaigždėse“ praleidęs 192 cm ūgio gynėjas portalui Krepsinis.net atvirai papasakojo apie savo karjerą „Lietuvos ryte“, ateities perspektyvas ir siekius bei davė atsaką kritikams, kurie yra linkę „nurašyti“ šį jauną krepšininką.

– Kas nutiko pernai, kai susipykote su D.Bauermannu ir buvote paskolintas „Pieno žvaigždėms“?

– Nieko ypatingo neįvyko – tiesiog toks nesusipratimas. Tarp mūsų perbėgo juoda katė ir tiek. Galbūt nesutapo mūsų interesai. Nebuvo kažkokio didelio konflikto. Turbūt tuo metu jam buvo bloga nuotaika ir pernelyg jautriai į viską sureagavo. Viskas galbūt išėjo į naudą.

– Kodėl nutraukėte sutartį su „Lietuvos rytu“? Galbūt jūsų savo komandoje nepageidavo V.Šeškus?

– Su treneriu Šeškumi net nekalbėjau ir nežinau jo nuomonės. Turbūt tai buvo klubo vadovų sprendimas. Pirmiausia buvo galvojama, kad mane paskolins, bet vėliau nusprendėme nutraukti kontraktą. Galbūt jie nematė manęs savo planuose, tad priėmėme sprendimą gražiai atsisveikinti. Galbūt dar kažkada sugrįšiu į „Lietuvos rytą“.

– Kaip manote, kas sutrukdė įsitvirtinti „Lietuvos ryte“?

– Mano pozicijoje būdavo tikrai labai pajėgūs žaidėjai. Aleksandras Džikičius mane statydavo žaisti įžaidėju ir nors man ši pozicija nėra svetima, bet nesu tikras atakų organizatorius, o labiau ir toje, ir atakuojančio gynėjo pozicijoje galintis rungtyniauti krepšininkas. Buvau savo žaidimą radęs, kai komandą treniravo Darius Maskoliūnas. Tuomet net Eurolygos mače su CSKA gavau žaisti 20 minučių. Buvau įgavęs trenerio pasitikėjimą, bet vėliau turėjau peties traumą, kai tris mėnesius sportuoti negalėjau. Tas faktorius tikrai sutrukdė. Aš tikrai stengiausi ir atidaviau visas jėgas. „Lietuvos rytas“ man daug davė kaip žaidėjui. Matyt nepasisekė ir tiek.

– O jaunam žaidėjui sunku yra būti „Lietuvos ryte“, kai iš tavęs visi laukia rezultatų ir patiri spaudimą?

– Kai tu žaidi tarp gerų krepšininkų ir aukštame lygyje, tave automatiškai padaro geresniu. Kai tu rungtyniauji su tokiais kaip Tyrese‘as Rice‘as ar Renaldas Seibutis, pats tampi geresnis. Atsakomybė yra dvigubai didesnė, nes visi reikalauja maksimumo, bet žvelgiant iš žaidimo prizmės, šiek tiek net lengviau, nes aukšto kalibro žaidėjai tave suranda laisvą ir tu gauni galimybę, kurią telieka išnaudoti. Žinoma, jaunam žaidėjui tokiame klube yra labai sunku. Čia reikia pabūti, kad suprastum. Neslėpsiu, malonumas yra didelis ir nenusakomas, kurį reikia patirti pačiam.

– Labai sunku būti be darbo, kai sezonas jau prasidėjo?

– Sunkiausias dalykai, kai neturi klubo ir esi jaunas. Tai yra labai didelis psichologinis iššūkis. Tiesiog tu lauki, nori geriausio varianto, galvoji išvykti, bet jau susitari ir turi skristi, bet viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir tu vėl grįžti į pradinį tašką. Bet aš sportuoju individualiai, rengiuosi, nes esu profesionalas. Laukiu sprendimo ir greitu metu turėčiau jau kažkur rungtyniauti.

– Norėtumėte žaisti Lietuvoje ar užsienyje?

– Po praėjusio sezono aš pasakiau, kad noriu į užsienį, bet neturėjau tokios geros statistikos, kad kažkur išvažiuoti. Vis dėlto dar yra kelios galimybės ir pats norėčiau pradėti legionieriaus duoną. Kai esi pažaidęs užsienyje, lengviau vėliau pereiti į geresnę komandą.

– Kodėl būtent po praėjusio sezono nusprendėte, kad norite išvykti rungtyniauti svetur?

– Tiesiog pats pagalvojau, kad noriu išbandyti save užsienyje, paragauti legionieriaus duonos. Nežinau, kas tai lėmė, bet labai norėjosi išbandyti savo jėgas kitur.

– Nemažai krepšinio gerbėjų yra linkę jus nuvertinti ir priskirti prie tų, kurie per savo karjerą jau nieko nepasieks. Ką galėtumėte jiems pasakyti?

– Visada bus tų, kas kritikuos ar girs. Reikia tokių žmonių. Man tai yra tarsi stimulas labiau stengtis. Aš laukiu savo šanso ir tikiuosi, kad jį išnaudosiu. Aš savęs nelaikau „nurašytu“, nes žinau, kad galiu dar daug parodyti. Tiesiog man reikia atsidurti tinkamoje komandoje, kur dirba tinkamas treneris ir žaidžiama pagal schemą, kurioje galėčiau atsiskleisti.

– Kokį save įsivaizduojate po penkerių metų?

– Visada norisi geriausio ir svajoji apie aukščiausias lygas bei geriausias komandas. Norisi įsitvirtinti geroje komandoje, galbūt net Eurolygos. Norisi pasiekti aukštą lygį ir jį išlaikyti. Noriu būti geidžiamas žaidėjas, kurio pageidautų klubai ir būčiau įdomus rinkai. Noriu mėgautis tuo, ką darau. Reikia į krepšinį žiūrėti ne tik kaip į darbą, bet ir į kaip malonumą. Negali žinoti, kas bus po penkerių metų, bet tikrai svajoju apie geriausią.