Labiausiai patobulėjusi LMKL žaidėja M.Petrėnaitė: apie atsidavimą krepšiniui, viliones iš JAV ir ateities planus

Jau prabėgusiame Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) sezone labiausiai patobulėjusios žaidėjos prizą atsiėmė Ukmergės „Vilkmergės“ puolėja Martyna Petrėnaitė.

Pirmadienį 19-ąjį gimtadienį švęsianti M.Petrėnaitė pademonstravo galingą žaidimą ir užėmė antrąją vietą pagal rezultatyvumą (17,3 tšk.), ketvirtąją – pagal naudingumą (14,9 bal.) ir septintąją – pagal atkovotus kamuolius (7,1 per mačą).

181 cm ūgio M.Petrėnaitė LMKL pasakojo apie prabėgusį sezoną Ukmergėje, savo darbą, tobulėjimą ir ateities planus, kurie siejasi su Lietuva, nors mergina ir gavo pasiūlymų iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ten studijuoti ir žaisti krepšinį.

– Kaip jums sekėsi pritapti Ukmergėje?

– „Vikmergės“ komandoje buvau vadinama komandos „mama“, čia kaip kapitonė ir žaidėja. Iš visų jėgų stengiausi tiek aikštelėje, tiek už jos ribų padaryti komandą kaip šeimą. Manau, tai visai neblogai pavyko, nuo to gerėjo ir komandiniai rezultatai. Kadangi salėje beveik gyvenu, ten, Ukmergės technikumo salėje palikta didžiausia dalis mano širdies, darbo ir laiko – salėje net galėčiau miegoti.

Per laisvadienius apsilankydavau Ukmergės berniukų treniruotėse. Visada yra šaunu pasivaržyti prieš berniukus. O jie ir labai draugiškai priima. Gaunu gerų pamokų. Per šį sezoną teko save išbandyti ir daktarės, ir trenerės asistentės pareigose, labai smagu, kad Ukmergėje gavau tokias galimybes.

– Per vieną sezoną padarėte didžiulį žingsnį į priekį – iš atsarginės į pagrindines žaidėjas. Koks jausmas rungtyniauti 30 ir daugiau minučių bei būti ekipos lydere?

– Jis labai skyrėsi nuo praeito sezono Utenoje, kurioje buvau jaunoji žaidėja, buvau vadinama net „zuikiu“. Tuomet man kiekviena treniruotė buvo lyg rungtynės, mokiausi iš labiausiai patyrusių krepšininkių ir stengiausi niekada nepasiduoti joms ir tobulėti, jos man visada pagelbėdavo. „Utenos“ vyr. treneris Alfredas Vainauskas tuo metu ne tik prisidėjo prie mano augimo kaip krepšininkės, bet ir buvo kaip antras tėtis gyvenime. O Rimą Valentienę vadindavau antrąja mama, kuri visada globojo ir pataria iki šiol.

– Kaip manote, ar susitvarkėte su šiuo vaidmeniu, nes jums juk tik 18-ika.

– Ukmergės komandoje turėjau vesti komandą į priekį, labai džiaugiuosi trenerio palaikymu ir pasitikėjimu, tai mane vedė į priekį, stengiausi padaryti viską, ką galiu geriausiai. Neslepiu, kad turėjau nemažai erdvės, tačiau ją stengiausi išnaudoti protingai ir sukurti progas kitoms vedančioms žaidėjoms, o jaunimui įpūsti kuo daugiau pasitikėjimo, jog ateityje sėkmingai pakeistų visas mus. Myliu šią komandą.

– Kas yra jūsų didžiausia stiprybė?

– Manau mano viena didžiausių stiprybių yra, jog niekada nepasiduodu, nors jei ir nesiseka, sunku, bet nenuleidžiu rankų ir iki pat galo atiduodu visą širdį aikštelėje. Jeigu nesiseka kažkas, nepataikau, ar neprasiveržiu, stengiuosi save atrasti kitur. Esu kovotoja aikštelėje. Esu ne kartą išgirdusi, kad „aikštelėje ji galėtų ir numirti“. Būtent ši savybė galbūt ir tapo mano varikliuku.

Dažnai tenka keisti pozicijas ir prisiderinti prie žaidimo planų, tačiau galiu būti nenuspėjama, kadangi žinau tiek „mažų“, tiek „didelių“ žaidėjų žaidimą. Aikštelėje manęs visur turi būti pilna.

– Tapote didžiausią pažangą padariusia krepšininke. Kas lėmė tokį jūsų pasiekimą?

– Rezultatų padėjo pasiekti sunkus ir ilgas darbas, begalinis užsispyrimas, psichologinis sutvirtėjimas ir visų trenerių pagalba, kuriems esu be galo dėkinga. Džiaugiuosi būdama būtent čia, Ukmergėje. Jaučiu begalinį palaikymą miesto žmonių, ši aplinka – tai puiki terpė dirbti. Mano tikslas nebūti kažkuo, o būti savimi, kažko pasiekti savaip. Visada sakau, kad tobulėjimui nėra ribų. „Baimės ir limitai – tėra tik iliuzija. Tai mane veža... O brangiausių žmonių ir draugų palaikymas padeda nesidairyti atgal bei skintis kelią tolyn. Nesvarbu, ar eičiau greitkeliu, ar lipčiau į kalną. Blogai ar gerai. Jie visada su manimi.

– Ką jums reiškia šis prizas?

– Laimėtas labiausiai patobulėjusios krepšininkės titulas šiame LMKL sezone man tarsi davė dar vienus sparnus, tai labai didelė motyvacija. Esu be galo dėkinga tiems, kurie manimi tikėjo nepaisant visų nesėkmių ir kurie buvo šalia, kai ne tik viskas blizga, bet ir kai sunku.

– Kokie jūsų planai kitam sezonui?

– Nauja patirtis, ar būtų gera ar bloga, tačiau vis tiek patirtis. Dabar esu apmąstymuose, tačiau jau nebe paslaptis, kad kitą sezoną liksiu Lietuvoje. Ateityje galvoju apie užsienį. Buvau gavusi pasiūlymą iš JAV, ten nuvykau, apsidairiau – įspūdžiai nepakartojami, bet kiekviena vieta turi pliusų ir minusų. Labiau save matau europietiškame krepšinyje. Noriu per kitą sezoną įgyti dar daugiau patirties ir patobulėti LMKL kovose.