Kroatai išryškino keturias Lietuvos rinktinės žaidimo problemas, kurios kelia nerimą (55)

Antras slogus pralaimėjimas per tris dienas. Taip Lietuvos rinktinei baigėsi Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių grupės etapas.

Paskutiniame pirmojo etapo susitikime Jono Kazlausko auklėtiniai vienu metu išgyveno kažką panašaus, kaip ir mače su ispanais. Trečiojo kėlinio pabaigoje komandas skyrė 22 taškai. Lietuviams pavyko pademonstruoti charakterį, tačiau rungtynės buvo pralaimėtos įtikinamai – 81:90.

Po antrosios nesėkmės paeiliui Lietuvos rinktinės strategas Jonas Kazlauskas pripažino, kad mačas su kroatais vėl parodė daugybę silpnų vietų komandos žaidime.

„Ir šios rungtynės parodė daug silpnų mūsų vietų, – pripažino treneris, kuris taip pat neslėpė nusivylimo kai kurių savo auklėtinių nusiteikimu. – Kai kuriems žaidėjams reikėtų nusileisti ant žemės.“

Pamėginkime pasižiūrėti, kokias ryškiausias spragas Lietuvos rinktinės žaidime atskleidė kroatai.

Kuzminskas

1. Gynyba vienas prieš vieną ir D.Šaričiaus faktorius

Ši Lietuvos rinktinė visada gali tikėtis rimtų sunkumų prieš komandas, kurių svarbūs žaidėjai yra mobilūs aukštaūgiai. Lietuvos rinktinės pagrindiniai priekinės linijos žaidėjai – Jonas Valančiūnas ir Paulius Jankūnas – nepasižymi greitu šoniniu judėjimu. Tai sukelia rimtų problemų gynyboje.

Susitikime su kroatais dėl to labiausiai kentėjo P.Jankūnas. Nors puolime jis buvo vienas iš dviejų patikimiausių žaidėjų, gynyboje jam teko ne kartą pripažinti D.Šaričiaus greičio pranašumą.

Geriausias pavyzdys, trečiojo kėlinio pradžia. Iš pradžių, D.Šaričius suklaidino P.Jankūną, atakuodamas priešingą užtvaros pusę, paliko lietuvį už nugaros ir pelnė lengvus taškus iš po krepšio. Netrukus kroatas sėkmingai atakavo prie jo sugrįžtantį P.Jankūną ir išprovokavo pastarojo pražangą.

Kai antrajame kėlinyje J.Kazlauskas pamėgino sužaisti žemu penketu, D.Šaričius trumpam tapo Mindaugo Kuzminsko košmaru. Sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje turėjęs rungtyniauti būsimas Niujorko „Knicks“ naujokas akivaizdžiai nebuvo pasirengęs tam, ką jam pasiūlys D.Šaričius.

Vien antrajame kėlinyje kroatų žvaigždė tris kartus pasižymėjo, susitvarkęs su M.Kuzminsko gynyba. Dukart – žaidimu „ant ūselio“ ir vieną kartą prasiveržimu link krepšio.

Problemų gynyboje vienas prieš vieną laikas nuo laiko turėjo visi pagrindiniai Lietuvos rinktinės žaidėjai. J.Valančiūnas buvo „išmaudytas“ Darko Planiničiaus, D.Sabonis nesusitvarkė su tuo pačiu D.Šaričiumi, J.Mačiulis – su Bojanu Bogdanovičiumi, R.Seibutis – su Krunoslavu Simonu.

Visi tie pavieniai gynybos vienas prieš vieną brokai susidėjo į bendrą krūvą ir stipriai prisidėjo prie kroatų smaginimosi puolime antrajame ir trečiajame kėliniuose.

Seibutis

2. „Du prieš du“ gynyba – susitvarkymas su užtvara ir J.Valančiūno problemos

Ne mažiau nei gindamiesi vienas prieš vieną, susitikime su kroatais lietuviai turėjo problemų ir „du prieš du“ gynyboje. Čia išryškėjo kelios ne tiek taktinės, kiek fundamentalios problemos.

Pagrindiniai Lietuvos rinktinės gynėjai – R.Seibutis ir Mantas Kalnietis – nėra patys greičiausi ir staigiausi perimetro žaidėjai. Gana aukšti, tačiau gana nepaslankūs (ypatingai, M.Kalnietis) jie susiduria su rimtomis problemomis, mėgindami išeiti iš užtvarų.

Kai varžovų aukštaūgis stato užtvarą, M.Kalnietis, R.Seibutis ir tas pats Marius Grigonis dažnai įstringa užtvaroje, taip suteikdami pernelyg daug laiko savo tiesioginiam oponentui imtis veiksmų.

Jeigu Lietuvos rinktinės aukštaūgis tokiose situacijose yra J.Valančiūnas, rimtos problemos kyla dviem atvejais – tada, kai varžovų aukštaūgis yra gerai pataikantis iš toli, ir tada, kai varžovų žaidėjas su kamuoliu yra pavojingas prasiveržime arba metimu iš vidutinio nuotolio.

Taip jau yra, kad su J.Valančiūnu efektyviai gintis nuo „du prieš du“ galima tik „flat“ sistema, kai aukštaūgis nekyla iš baudos aikštelės ir prižiūri tiek žaidėjo su kamuoliu, tiek aukštaūgio judėjimą krepšio link.

Jeigu tokioje situacijoje besiginantis gynėjas uždelsia susitvarkydamas su užtvara, susidaro situacija, kai J.Valančiūnas turi stabdyti žaidėjo su kamuoliu prasiveržimą, palikdamas be priežiūros kertantį aukštaūgį. Vienas perdavimas – lengvi taškai.

Tuo tarpu, jeigu varžovų aukštaūgis (pavyzdžiui, Pau Gasolis) yra gerai metantis iš toli, tas žaidėjas su kamuoliu, sutraukia J.Valančiūno priežiūrą, kol jo tiesioginis oponentas tvarkosi su P.Gasolio užtvara. Susidaro situacija, kad J.Valančiūnas nenori praleisti daug erdvės įgijusio varžovų gynėjo link krepšio, tačiau dėl to palieka be priežiūros P.Gasolį.

Visą tą situaciją puikiai skaitydamas varžovų gynėjas atlieka paprasčiausią perdavimą P.Gasoliui, o šis netrukdomas smeigia iš toli.

Kroatai tokių „pikenpopo“ situacijų praktiškai nežaidė, tačiau buvo keli momentai, kai D.Šaričius baudė kiek pernelyg atsitraukusį į baudos aikštelę J.Valančiūną taikliais tritaškiais.

Taigi, kai aikštelėje turi tokį pakankamai lėtapėdį aukštaūgį kaip J.Valančiūnas, būtina, kad perimetro žaidėjai atiduotų maksimalias jėgas, stengdamiesi susitvarkyti su užtvaromis. Kitaip J.Valančiūnas paprasčiausiai fiziškai negali vienas spręsti iškylančių rimtų problemų.

Kalnietis

3. M.Kalniečio ir J.Valančiūno „du prieš du“

Kažkada J.Valančiūnas buvo žmogus, kuris daugybę taškų rinko „du prieš du“ situacijose. Pamažu jis tapo aukštaūgiu, kuris tokiose situacijose yra labai sunkiai išnaudojamas.

Pirmiausia, pastatęs užtvarą, J.Valančiūnas linkęs apsisukti prieš kirsdamas į baudos aikštelę, kas jo ir taip lėtą startinį greitį dar labiau sulėtina.

Antra, susitikime su kroatais Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas ne kartą nesugraibė komandos draugų perdavimų „du prieš du“ situacijose. Sunku pasakyti, kokia to priežastis, tačiau akivaizdu, kad lyderiu turėjęs būti Toronto „Raptors“ „centras“ nesusitvarko su psichologinėmis problemomis.

Per rungtynes su kroatais M.Kalnietis ir J.Valančiūnas „du prieš du“ žaidė apie 20 kartų, tačiau vos vienintelį sykį įžaidėjas atliko perdavimą vidurio puolėjui, kuris pelnė du taškus.

Lietuvos rinktinė šią situaciją dažnai mėgino išnaudoti kitaip. Kadangi kroatai, kaip ir visi lietuvių varžovai, skiria didžiulį dėmesį šio dueto „pikenrolui“, buvo ieškomi žaidėjai, likę laisvi ties perimetru, kai jų tiesioginiai oponentai stengdavosi uždaryti perdavimo linijas J.Valančiūnui.

Tai yra protingas „du prieš du“ situacijos išnaudojimas, stengiantis išdarkyti gynybą ir realizuoti laisvų atsidūrusių kitų komandos žaidėjų progas metimui į krepšį. Vis dėlto mače su Kroatija lietuviai tomis progomis pasinaudoti nesugebėjo.

Pirmiausia, problema kyla tada, kai aikštelėje yra J.Valančiūno ir D.Sabonio tandemas. M.Kalniečiui žaidžiant „pikenrolą“ su Jonu, D.Sabonio žmogus pasislenka į baudos aikštelę ir neleidžia ten įvesti kamuolio, palikdamas Domantą be priežiūros. Gavęs kamuolį ties 5 metrais nuo krepšio, D.Sabonis negali tos erdvės realizuoti. Jis meta pro šalį arba išvis neatakuoja.

Kita problema, kurią išryškino kroatai, M.Kalniečio sunkumai, tvarkantis su agresyvia „pikenrolo“ gynyba. Kai Kroatijos krepšininkai agresyviai atakavo kamuolį valdžiusį M.Kalnietį (aukštaūgis iššoko aukštai ir kartu su gynėju spaudė Lietuvos rinktinės atakų organizatorių), pastarasis dažnai nuleisdavo galvą, akimirkai nespėdavo įvertinti situacijos ir pamatyti laisvo komandos draugo ties tritaškio linija. To uždelsimo pakakdavo, kad lietuviai nepasinaudotų atsivėrusiu langu sudarkyti kroatų gynybos.

Agresyvi gynyba prieš „pikenrolą“ būtinai reikalauja trečiojo žmogaus pagalbos. Labai dažnai tas trečiasis žmogus palikdavo minėtą D.Sabonį, o taip pat M.Grigonį, P.Jankūną ar M.Kuzminską be priežiūros ties tritaškiu. M.Kalniečiui ne kartą sunkiai sekėsi perskaityti tokias situacijas prie agresyvios gynybos ir atiduoti tikslų perdavimą neuždelsus.

Tačiau kai M.Kalnietis situaciją perskaitydavo laiku, kamuolį priėmęs M.Kuzminskas ne kartą sudvejodavo metimu į krepšį, o jeigu vis dėlto atakuodavo, tai dažniausiai netaikliai. Lygiai taip pat ir M.Grigonis, kuris neišnaudojo aibės idealių progų atakuoti iš toli.

Vienintelis P.Jankūnas buvo tas žmogus, kuris baudė kroatus už jų agresyvią gynybą ir pastangas suardyti M.Kalniečio ir J.Valančiūno žaidimo gijas. Jis susmeigė ne vieną tritaškį ir metimą iš vidutinio nuotolio.

Valančiūnas

4. Žaidimas „ant ūselio“ su J.Valančiūnu

„Kažkiek praradome, kai perdavinėjome kamuolį Jonui Valančiūnui, nors tikėjomės, kad tai bus mūsų pranašumas“, – po pralaimėjimo kroatams pripažino J.Kazlauskas. Taip, šiame mače Lietuvos rinktinė savo puolimą per žaidimą „ant ūselio“ grindė pakankamai tiesmukai.

J.Valančiūnas žaidimui nugara į krepšį dažnai buvo vedamas tarsi per prievartą stengiantis, kad jis pagaliau pajustų savo žaidimą. Deja, prievarta dažniausiai nėra geriausias spendimas skiepyti pasitikėjimą savo jėgomis.

Lietuvos rinktinės „centras“ kamuolį „ant ūselio“ dažnai priimdavo jam nelabai priimtinoje dešinėje pusėje, kur jis negalėdavo pasinaudoti savo pranašumais, nes neturi stiprių kamuolio valdymo ir užbaigimo kaire ranka įgūdžių.

Priėmęs kamuolį dešinėje baudos aikštelės pusėje J.Valančiūnas dažnai mėgindavo vis tiek lįsti palei galinę liniją arba labai neužtikrintai judėdavo į kairę pusę. Tai lėmė aibę jo klaidų.

Be to, Lietuvos rinktinės „centras“ priimdavo kamuolį ne pačiuose geriausiuose taškuose. Dažnokai, tolokai nuo krepšio, kur jis dėl sunkiai suvokiamų priežasčių, užuot mėginęs stumtis kūnu, atsisukdavo priekiu į krepšį ir mesdavo tragiškos kokybės metimą iš vidutinio nuotolio.

Gerokai išbujojęs diskursas apie tai, kad J.Valančiūnas yra dvigubinamas ar net trigubinamas gynybos, vos priėmęs kamuolį, nėra visiškai teisingas. Susitikime su kroatais jis paprasčiausiai nesugebėdavo apžaisti tokių oponentų kaip Miro Bilanas ar D.Planiničius vienas prieš vieną. Tiesa, buvo situacijų, kai prieš pat metimą, jį sustabdyti mėgindavo ir į pagalbą nusileidęs antrasis kroatas.

„Ant ūselio“ J.Valančiūnas atrodydavo labai neužtikrintai. Dar pirmojo kėlinio pradžioje į atmintį daugeliui įstrigti turėjo momentas, kai „centras“ po susikeitimo ginamaisiais atsidūrė prieš kroatų įžaidėją Roko Leni Ukičių, tačiau užuot stipriai ir plačiai užsiėmęs poziciją, jis sukryžiavo kojas, prarado pusiausvyrą ir kamuolys iš jo rankų buvo išmuštas be jokio pasigailėjimo.

J.Valančiūno problemos Lietuvos rinktinėje šioje olimpiadoje yra dėl eilės priežasčių: jis neretai priima kamuolį nepatogioje pusėje ir pernelyg aukštai (dėl ko iš dalies yra ir pats kaltas, nes neužsiima tvirtos pozicijos), tačiau tuo pačiu akivaizdu, kad rinktinės vedliu turėjęs būti jaunas krepšininkas atrodo visiškai savimi neužtikrintas ir nesuvokiantis, kur yra stipriausias bei ko aikštelėje geriau nedarytų.

Dėmesį atkreipti dar reikėtų ir į J.Valančiūno sudėjimą. Akivaizdu, kad jis yra numetęs svorio, stengiantis Toronto klubo fizinio rengimo treneriams padidinti jo mobilumą aikštelėje. Įdomus dalykas yra tai, kad iš pradžių „Raptors“ augino lietuvio masę, o dabar prasidėjo procesas, kai J.Valančiūnas meta svorį, norint jį padaryti mobiliu ir atletišku aukštaūgiu.

Netekusio svorio, kas buvo didelis jo pranašumas „ant ūselio“ anksčiau, J.Valančiūno žaidime ėmė ryškėti gana didelės įgūdžių stokos problemos. Žaidime vienas prieš vieną „ant ūselio“ „centras“ yra pakankamai ribotas – skurdus įgūdžių arsenalas, silpnai valdo kairę ranką tiek prasiveržime, tiek užbaigime, kamuolį muša per aukštai, kas varžovams dažnai leidžia sėkmingai jį išmušti.

Nieko lengviau J.Valančiūnas negali tikėtis ir ketvirtfinalyje su australais, kur jo lauks labai rimtas oponentas  – vienas geriausiai besiginančių „centrų“ Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) Andrew Bogutas.

Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą „Facebook“

„Ilgoji pertrauka“: Lietuvos agentų darbas, vertę pakėlę LKL lietuviai, LKF galimybės „įpirkti“ aukšto lygio žaidėją, krepšininkų ilgaamžiškumas, nutekanti informacija iš klubų ir 3x3 rinktinių galimybės