Kosminė idėja tapo realybe. „Dubai“ bosas: apie kelią į Eurolygą, didžiausią iššūkį, finansus ir G.Žiemelį (9) išsamus interviu

Eurolyga šį sezoną jau lankėsi Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) – čia vyko finalo ketverto kovos.

Rungtynes iš tolo stebėti galėjo ir krepšinio žemėlapyje naujo Dubajaus klubo atstovai, tarp jų – bendraįkūrėjas ir generalinis vadybininkas Dejanas Kamenjaševičius. Tačiau nuo kito sezono JAE taps Eurolygos namais – jau oficialiai patvirtinta, kad „Dubai“ tapo Eurolygos dalimi.

Tuo tarpu D.Kamenjaševičius taip realizavo prieš beveik dešimtmetį pasakytus savo žodžius, kurie tada skambėjo utopiškai: „Mūsų tikslas – atvežti Eurolygą į Dubajų“, – sakė bosnis. Tokia jo frazė tada kažkam sukėlė juoką, kažkam – nesupratimą. Praėjus 9 metams tai tapo realybe.

Pats D.Kamenjaševičius – spalvingos gyvenimiškos ir krepšinio istorijos žmogus. Gimęs jis Bosnijoje ir Hercegovinoje, tačiau kaip pabėgėlis su šeimą kraustęsis į Ispaniją. Ten jis praleido daug laiko, išbandė save ir treniravime, ir vadyboje, kol galiausiai 2014 m. gyvenimas jį nubloškė į JAE. Taip darbą Vitorijos „Baskonia“ klubo štabe jis iškeitė į naują avantiūrą.

Dubajuje jis įkūrė krepšinio akademiją, o prieš keletą metų subrandino dar ambicingesnę idėją – klubą, kuris siektų Eurolygos. Kartu su verslininku Abdulla Saeedu Juma Al Naboodahu jis 2023 m. leidosi į šią kelionę.

Dar 2024 m. sausį buvo paskelbta – nuo kito sezono Dubajaus klubas žais Adrijos lygoje. Tai buvo būtina, norint, kad komanda gautų vietą aukščiausio lygio Europos turnyre. 2024–2025 m. sezonas „Dubai“ ekipai buvo išties sėkmingas: ji nužengė iki pusfinalio, kur 1:2 nusileido Belgrado „Partizan“ – būsimai Adrijos lygos čempionei.

Po Eurolygos finalo ketverto Abu Dabyje patvirtinta Eurolygos plėtra, kuri reiškė, kad ambicingas Dubajaus projektas gauna vietą lygoje.

„Pats darbymetis“, – šypsosi D.Kamenjaševičius, uždaręs vieno sezono lapą ir atvertęs naująjį. Nors gyvenimas šviečiant Dubajaus saulei ir primena atostogas, jos bosniui šią vasarą nenusimato, nes darbų – apstu.

Krepsinis.net portale – išsamus ir išskirtinis pokalbis su Dubajaus komandos vadovu apie naują krepšinio rinką, sėkmingus metus Adrijos lygoje, žingsnį į Eurolygą, keliones, būsimą biudžetą ir viziją ateičiai.

Dubai

– Jūs neprastai išmanote Artimųjų Rytų regioną, kadangi čia gyvenate daugiau nei dešimtmetį. Galima pastebėti, kad ne viena šalis čia ima skirti didesnį dėmesį krepšinio vystymui, žinoma, JAE – ryškiausias to pavyzdys. Jau nekalbant apie kitus sportus šiame regione. Kaip manote, kodėl būtent dabar į krepšinį čia nukreiptas toks dėmesys?

– Geras klausimas. Neseniai FIBA paskelbė analizę, kad JAE ir Singapūras yra tos rinkos, kur krepšinis labiausiai augo per pastaruosius 5–7 metus. Tai naudinga informacija visiems iš mūsų. Turime suprasti, kad tai, kas vyksta Dubajuje, nėra atsitiktinumas ar vienos dienos idėja, kuomet atsikėlėme ir pasakėme: ei, norime sukurti komandą Eurolygai. JAE yra šalis, kur krepšinis turi tapti populiariu, nes čia gyvena didelė dalis populiacijos iš Filipinų (o ten krepšinis yra numeris vienas), daug europiečių (lietuvių, latvių, rusų, serbų, graikų, turkų), kuriems šis sportas taip pat yra svarbiausias.

Praeitą sezoną Eurolygoje turėjome 18 komandų iš 10 skirtingų šalių, o iš šių šalių 1,7 mln. populiacija gyvena Dubajuje. Tai dar viena priežastis, kodėl Dubajus – tinkama nauja rinka Europai ir Eurolygai. NBA šią rinką atrado anksčiau, FIBA 2027 m. pasaulio čempionatą organizuos Katare, tad daug dalykų vyksta šiame regione. Jei žiūrėsime į istoriją, Artimieji Rytai visada buvo Europos krepšinio dalis – tai faktai, ne mano nuomonė. Jei žiūrėsime į laikotarpį nuo 1934 m. iki 1984 m., tokios šalys kaip Sirija, Libanas ar Egiptas varžėsi FIBA turnyruose. Egiptas laimėjo 1949 m. Europos čempionatą. Tik mes kaip europiečiai turime trumpą atmintį, kartais neigiame faktus.

Kitas dalykas: Europos krepšinis šiuo metu yra gilioje krizėje. Kovoti tenka su NIL kontraktais (NCAA reklaminės sutartys – Krepsinis.net), prarandame jaunus žaidėjus kasdien, kas savaitę, kas mėnesį. Ir kurį laiką jų Europoje neturėsime. Tai – didžiausias šio laikotarpio galvos skausmas Europai. NBA finalų žiūrimumas yra krito, kas rodo, jog krepšinis pasaulyje kenčia. Net ir NBA. Dėl to ji pati nori žengti į Europą, nes europiečiai turi istoriją, tradicijas, talentus, turnyrus, trūksta tik finansų, kad tie talentai liktų Europoje. Artimieji Rytai yra Europos kaimynas, tai galimybė ir esminis sprendinys problemoms, kuriant tarpusavio partnerystę. Tai kaimynas, kuris padės atstatyti namą, kad šis būtų stipresnis ir matomesnis kitiems.

Manau, kad taip pat finalo ketvertas JAE bei šio regiono klubas Eurolygoje bus tie žingsniai, kurie pristabdys NBA, tai bus geriausia, ką gali padaryti Europos krepšinis.

– Kiek suprantu jus, manote, kad partnerystė su Artimaisiais Rytais yra vienintelis teisingas kelias Europai šiuo metu?

– Kartais kaip europiečiai esame konservatyvūs, taip pat turime nemažai pabėgėlių iš Arabų šalių, kas neturi nieko panašaus su ta emigracija, kurią turime JAE. Tai kartais situaciją leidžia matyti kitaip, nei yra iš tiesų. Galima pateikti pavyzdį: turi žaidėją, nori jį išmesti, bet tada klausi trenerio – ar turi geresnį variantą? Taip ir atsakant į jūsų klausimą, taip, Artimieji Rytai yra kelias. Jei kažkas man atsakys „ne“, aš užduosiu klausimą: paaiškink, kokia tuo metu yra išeitis? Nes jos nėra. Jei kažkas mano, kad ateis NBA ir viską išspręs, užėmusi šią rinką, tai ne, tai bus Europos krepšinio mirtis. Visiems mums.

– Dubajuje esate daugiau nei 10 metų, čia vystėte krepšinio akademiją, bet kada kilo idėja, kad čia galima įkurti ir vyrų ekipą?

– Galite rasti mano interviu iš 2016 metų, kuriame sakiau: noriu Europos krepšinį ir Eurolygą atvežti čia. Taip viskas prasidėjo. Dėl to tai neturi nieko bendro su Dubajaus prabanga ir pinigais, tai apie žmones, kultūrą, ambicijas ir atsidavimą. Abdulla padėjo tai paversti realybe. Jei neturėtume žmonių su tokiu atsidavimu, aistra ir vizija, nieko nebūtų. Kaip sakęs yra šeichas Mohammedas, ne pinigai kuria viziją – vizija kuria pinigus. Kartais žmonėms sunku suprasti, kad Dubajus nėra vien apie pinigus, yra daug kitų dalykų, o sporto franšizės šiam miestui reikėjo. Kas bus naudinga ir Europos krepšiniui.

– Skaičiau jūsų minėtą interviu iš 2016 metų. Kokia tuo metu buvo Europos krepšinio visuomenės reakcija į pasakymą, kad atvešite krepšinį į JAE? Spėju, kad prieš dešimtmetį tai skambėjo kaip kosmosas.

– Taip, tai skambėjo pašėlusiai. Net dabar kažkam taip skamba, nors jau kai kurie žmonės mane gerbia labiau (Šypsosi). Prieš tuos 9 metus buvau lyg Robinas Hudas, kuris kovojo už tai, kas neįmanoma. Tada žmonės iš manęs juokėsi. Bet prie to esu pratęs. Man tai nerūpėjo, žinojau savo viziją, turėjau palaikymą iš įtakingų žmonių Dubajuje. O Dubajuje yra taip – jei kažką pradedi, tai ir pabaigi. Žinojome, kad laukia ilgas kelias, tai ne sprintas – tai maratonas. Buvome kantrūs, susidūrėme su pakilimais ir nuopuoliais, bet galiausiai esame šios Europos krepšinio plėtros dalimi.

Kamenjaševičius

– Dubajaus klubą įkūrėte su Abdulla Saeedu Juma Al Naboodahu. Ar jūs susiradote jį, ar kaip susikirto jūsų keliai?

– Taip, aš radau jį. Čia yra taip: turi 5 minutes pasikalbėti, jei sudomini, turi dar pusvalandį rytoj, dar 45 minutes vėliau ir po to galbūt valandą. Abdulla mano idėją suprato iš 5 minučių, jis didelis sporto protas, suprantantis šią sistemą. Manau, kad geriausia, ką padariau gyvenime, tai kuomet jį įtikinau šiai idėjai ir atvedžiau į krepšinį. Krepšiniui reikia daugiau tokių žmonių kaip jis. Jei tokius žmones turėtų Europos komandos, turėtume kitokią istoriją. Europos krepšinio problema yra ta, kad savininkai nėra tiek stipriai įsitraukę, o jei būtų daugiau tokių žmonių, jiems labiau rūpėtų ateitis, jiems labiau rūpėtų pinigai ir klubų likimas.

– Su kokiais sunkumais teko susidurti kuriant naują krepšinio darinį Dubajuje – naujoje rinkoje šiam sportui?

– Kaip jau sakiau, ne viskas vien apie pinigus – svarbiausia yra atrasti tinkamus žmones. Tai apima tiek komandos vadybą, tiek trenerius, tiek žmones. Turėjome palaikymą mieste, sukūrėme rungtynių ekosistemą, kuri labiau primena NBA patirtį, papildant ją Europos krepšinio stiliumi ir aistra. Dabar daugiau nei 100 tautybių palaiko šį klubą.

Kaip tik darėme žmonių apklausą, norėjome išgirsti, ko jiems trūksta Dubajuje. 72 proc. žmonių atsakė, kad jiems reikia sporto franšizės, kad savaitgaliais galėtų atvykti su šeima ir palaikyti klubą. Nebuvo minėtas specifiškai krepšinis – buvo minėtas sportas. Ir tai buvo geras signalas mums. Paskutinėse rungtynėse Adrijos lygoje su „Partizan“ ekipa turėjome 7 tūkst. žiūrovų. Paskutines 2–3 minutes visi stovėdami mus palaikė. Atrodė, kad įsikūrę būtume prieš 70 metų. Dubajui reikėjo šios komandos, šiai komandai reikia Dubajaus žmonių ir tai yra darna, kurią atradome.

– Prieš keletą metų verslininkas iš Lietuvos Gediminas Žiemelis taip pat turėjo idėją krepšinį kurti Dubajuje – tai buvo viena iš jo kelių krepšinio idėjų. Ar girdėjote apie ją?

– Girdėjau, bet jo idėja buvo kitokia. Abdulla vis dar palaiko su juo ryšį, žinau, kad jis norėjo įkurti dar vieną klubą šalia „Wolves“, kurio nebeliko, kuris žaistų vietinėje JAE lygoje. Buvo ir kitų tai daryti bandžiusių žmonių. Tai tik parodo, kiek sudėtinga tai įgyvendinti. Tai neparodo, ar esi sumaniausias, tai parodo, jog reikia ilgo kelio, kad geros vizijos taptų realybe. Gedimino idėja turi potencialą, jis yra puikus verslininkas aviacijos rinkoje. Manau, kad mes iš savo pusės pasauliui parodėme, kad net jei kažkas atrodo neįmanoma, Dubajuje tai tampa įmanoma.

– Prieš maždaug savaitę G.Žiemelis uždarė „Wolves“ projektą, kas parodė, jog įgyvendinti ambicingas idėjas nėra taip lengva, ypač, kai neateina laukiami rezultatai. Jūsų „Dubai“ projektas buvo sėkmingesnis – iškart pasiekėte pusfinalį Adrijos lygoje. Bet ar buvote pasiruošę tam, kas nutiks, jei pirmieji žingsniai bus sunkūs ir galimai nesėkmingi?

– Kurdami projektą žinojome, kad mums reikia laiko, kad turime būti kantrūs. Buvo žmonių, kurie tai bandė įgyvendinti Europoje ir jiems nepavyko, o čia esame Dubajuje. Žinome, kad kitas sezonas bus visiškai kitoks, nes žaisime dviejuose turnyruose. Buvome ir esame pasiruošę viskam, kaip jau minėjau, čia ne 100 m bėgimas, o maratonas. Ne viską matuojame tik rezultatais aikštėje, tai apima daugiau dalykų aplink aikštę: žiūrovų skaičių arenoje, komercinę pusę, akademiją. Taip pat mūsų darbą įvertina ir tai, jog žaidėjai po sezono sako, kad tai – geriausia organizacija, kurioje yra žaidę, nors jie yra matę aukšto lygio klubus. Tai yra tikroji sėkmė. Žinoma, rezultatai padeda, bet tai nėra vienintelis raktas į sėkmę.

Prepeličius

– Prisimenant praeitą vasarą: nauja komanda, nauja rinka, sudėtį reikia burti nuo nulio. Ar buvo sunku įtikinti žaidėjus jungtis prie Dubajaus ekipos?

– Viskas paprasta: negalėjome jiems parodyti kažkokių išorinių dekoracijų viršūnės, įtikinėjome žmones emocijomis ir pojūčiu. Dabar bus kita istorija. Jie žino, kas mes, žino, kas yra Dubajus, kažkas matė klubą per televizorių, „Coca-Cola“ arena – vieno ryškiausių prekinių ženklų pasaulyje.

– Jautėte, kad žaidėjai nerimavo, rinktis šį klubą ar ne?

– Žinoma, jiems tai buvo nežinoma teritorija, nežinoma organizacija. Mes taip pat žinojome, ką esame pajėgūs padaryti, bet nežinojome, ar ta pavyks. Tikrai nebuvo lengva įtikinti patyrusius žaidėjus atvykti čia.

– Neabejoju, kad gyventi ir žaisti Dubajuje žaidėjai mėgavosi. Kokias darbo ir gyvenimo sąlygas jie turėjo?

– Galiu pasakyti, kad mums nereikėjo permokėti, lyginant su Europos rinkos kainomis. Bet gyvenimo sąlygos, oras, saugumas Dubajuje žaidėjams ir jų šeimoms buvo geriausia, ką galėjo pasiūlyti šį miestas. Organizacijoje turime žmonių, kurie rūpinasi žaidėjų šeimomis, vaikai eina į geras mokyklas, gauna gerą išsilavinimą, šeimos gauna gerus būstus. Galų gale, kai kasdien matai saulę, nuotaika yra kita. Jūs Lietuvoje suprantate, ką tai reiškia (Šypsosi). Turėjome daug dalykų, kuriuos galėjome pasiūlyti.

Tayloras

– Prieš prisijungiant prie Adrijos lygos, girdėjote daug skepticizmo iš Balkanų kraštų, jog ačiū už pasiūlymą, bet mūsų lygai jūsų nereikia? Ko gero, jūs kaip kosmopolitiškas žmogus, gyvenęs skirtingose kultūrose, žinantis daug kalbų, turėjote įtikinti šio regiono krepšinio žmones.

– Žinoma. Girdėjome daug tokių komentarų, nes Europa – tikrai konservatyvus kontinentas. Yra dvi opozicijos: viena, kuomet žmonėms tiesiog trūksta žinių ir informacijos, kita – asmeninis požiūris, suprantant, kad Dubajus įneš savo standartus. Kas reiškia, jog tu ir tavo organizacija turės iki tų standartų pasitempti. Mes daug kalbėjome, aiškinome, įtikinėjome žmones, kad tai – pozityvu, kad mes nesugriausime Europos krepšinio rinkos, kad jiems mūsų reikia net labiau nei mums jų. Tai – pergalinga situacija abiem pusėms. Paklauskite teisėjų, komandų, žaidėjų, sirgalių, ką jie mano dabar. Kiek žinau, yra 3–4 tarptautinės komandos, kurios norėtų prisijungti prie Adrijos lygos, nes pamatė mūsų pavyzdį. Parodėme, kad Dubajus gali keisti dalykus, net per metus.

– Kokį turėjote planą B – kas jei Adrijos lyga nebūtų sutikusi jūsų priimti į savo šeimą?

– Dar anksčiau buvome užmezgę kontaktą su Vieningąja lyga, bet pradėjus karą Ukrainoje idėjos atsisakėme. Kontaktavome ir su kitomis vietinėmis lygomis, bet visada galvojome, kad geriausia išeitis mums – Adrijos lyga. Ir mes nesuklydome, nes tai tikrai pajėgus turnyras su gerais teisėjais – 19 jų teisėjauja Eurolygoje. Išmokome daug dalykų kitam sezonui ir esame pasiruošę kitam žingsniui – dviem turnyrams.

– Minite sėkmę už aikštės ribų, bet turėjote ir gerą sezoną aikštelėje. Ar esate patenkintas patekimu į pusfinalį, ar tikite, kad komanda galbūt galėjo geriau pasipriešinti Belgrado klubui, nes seriją pralaimėjote 1:2?

– Ne ne, „Partizan“ buvo geriausia komanda lygoje, jie tai įrodė, tapdami čempionais. Atidavėme viską ir tuo džiaugiamės. Reguliariajame sezone pralaimėjome tik 5 kartus, namie – dukart. Buvome aukščiau „Crvena Zvezda“ ekipos, kuri – tarp geriausių Europoje. Patekome į atkrintamąsias ir galiu reziumuoti, kad turėjome tikrai sėkmingą sezoną visapusiškai.

Kamenjaševičius

– Sezoną atidarėte skambia pergale namie prieš „Crvena Zvezda“, vienu metu išgyvenote 14 pergalių seriją. Kada supratote, kad ši nauja komanda gali šį tą nuveikti?

– Antrojoje sezono dalyje vaikinai priprato vienas prie kito, reikėjo laiko ir kantrybės, bet turėjome gerą kompaniją žmonių, kuri ir lėmė rezultatą. Dėl to atsakingai renkamės, kas liks, kas naujai atvyks į klubą, nes komandos chemija turi būti kaip šeima. Tai lemia, kaip tvarkysiesi su visais iššūkiais. Tu gali turėti gerą štabą, gerus žaidėjus, bet nebūtinai gerus žmones, ir tai padarys skirtumą.

– Galima pripažinti, kad klubo lankomumas buvo tikrai solidus: būta rungtynių, kurias aplankė 5, 6 ar 7 tūkst. žiūrovų, lankomumo vidurkis siekė 4,7 tūkst. Kokie buvo jūsų būdai pritraukti žiūrovus ir ar bilietų dalinote dykai?

– Buvo skirtingų būdų: turėjome renginių mokyklose, tam tikroms bendruomenėms pardavinėjome bilietus su nuolaidomis, kažkiek jų buvo nemokamų – apie 30 proc. Pardavėme apie 70 proc. bilietų. Turime džiaugtis tokiais rezultatais. Buvome treti lygoje pagal lankomumą, tai nuostabu pirmiems metams.

– Kas buvo pagrindiniai jūsų rungtynių lankytojai: vietiniai, čia esantys balkanai, europiečiai, turistai?

– Tie, kas čia gyvena, ne vien balkanai. Atvykdavo filipiniečiai, amerikiečiai, australai, anglai, kas nustebino mane, taip pat – izraeliečiai, graikai, turkai. Mažiau buvo afrikiečių, libaniečių, azijiečių. Manau, kitą sezoną jų bus tik daugiau. Žmonėms reikia kažko, kas juos identifikuotų su komanda, o „Dubai“ yra to pavyzdys, kuris apima mus visus.

– Kokia jūsų vizija, kaip sukurti didesnę sirgalių bazę Dubajuje?

– Dabar žaisime dvejose lygose, tad kai turėsime konkretų tvarkaraštį, bus lengviau planuoti dalykus. Taip pat, kai suformuosime sudėtį, tai irgi bus svarbus etapas visiems. Manau, tai bus įtraukiantys ir intriguojantys metai mums visiems. Esu tikras – žmonės atvyks į rungtynes, čia krepšinis tapo populiaresnis ir kitąmet bus dar aukštesniame lygyje.

Dubai

– Kelionės – vienas žodis, apimantis turbūt didžiausią iššūkį jums. Viena yra žaisti vietinį čempionatą ir per 2 valandas pasiekti kitą miestą, o visai kas kita gyventi kitoje valstybėje, skristi gana ilgą kelią, maža to, dabar tai daryti reikės ir Eurolygos mačams. Kaip planuojate tai išgyventi?

– Tai yra dalykas, kuris kartais mane liūdina, nes žmonės sako – kaip „Žalgiris“ ar kitas klubas nukeliaus į Dubajų? Aš atsakau: atsisės į čarterį, pamiegos lėktuve 6 valandas ir atskris. Pasitiksime juos šiltai kaip ir visas komandas. Bet kažkodėl niekas nesako: o kaip „Dubai“ keliaus visą sezoną? Komandos čia turės atkeliauti po vieną kartą sezoną, kartais net ne iš savo šalies, o, pavyzdžiui, iš Stambulo, jei vyks dviguba savaitė, kas užtruks 2–3 valandas. Tikrasis iššūkis yra, ką darysime mes?

Mes būsime sporto franšizė, kuri keliaus daugiausiai pasaulyje. Skaičiavome, daugiau nei 3 mėnesius būsime už Dubajaus ribų ir daugiau nei 3 savaites praleisime ore. Tai tikri skaičiai. Man yra įžeidimas, kai kažkas klausia, kaip kita komanda 6 valandas keliaus į Dubajų. Aišku, tai turės įtakos žaidėjų savijautai, sveikatai, rungtynėms, planams, mes tai suprantame, bet norime to iššūkio, norime būti Europos krepšinio dalimi. Tai bus didžiausias iššūkis mums.

– Dėl šios priežasties ta pati „Gran Canaria“ nebenori grįžti į Eurolygą, nors progų tam turėjo.

– Būtent. Bet praeityje komandos taip pat keliaudavo į tolimus kraštus: tą patį Las Palmą, Krasnodarą, Kazanę, Žemutinį Naugardą. Tokių kelionių klubai turėdavo ir nieko nenutiko. O dabar klausimas kyla dėl Dubajaus ir atrodo, kad tai – kelionė į mėnulį. Nagi, tai neteisinga. Dvigubi standartai. Tiesiog akcentuoju tiesą: ką tai paveiks labiausiai, tai būtent „Dubai“ klubą.

– Yra nerimo, kaip pavyks susitvarkyti su šiuo sunkumu?

– Kai matysime kalendorių, žiūrėsime dieną po dienos, savaitę po savaitės, planuosime, kaip tai padaryti. Tai tikrai bus sunku.

– Iki beveik paskutinės minutės buvo atviras klausimas dėl Eurolygos plėtros. Ar turėjote abejonių, jog klubai gali jai nepritarti?

– Žinojau, kad gali būti visko, tad turėjome planą B ir C. Dabar matome, kad plėtra ir Rytų įtraukimas yra realybė. Švęsime šį sprendimą, kad jis taps oficialus (pokalbis vyko dar prieš oficialų Eurolygos klubų sąrašo patvirtinimą – Krepsinis.net). Tik pakartosiu – tai bus pozityviausias Eurolygos sprendimas per pastaruosius 10 metų, kurio lyga nepasigailės.

– Šį sezoną turėjote apie 4 mln. eurų biudžetą, kiek jis augs, prisijungus prie Eurolygos?

– Noriu pabrėžti, kad tikrai laikysimės visų Eurolygos prabangos mokesčio ir „algų kepurės“ taisyklių. Turime numatę iš viso apie 14,5 milijonų biudžetą, kuris bus 10–11 vietoje lygoje.

– Kaip manote, kiek pinigų komandai reikia, kad būtų konkurencinga Eurolygoje, kovoje dėl atkrintamųjų?

– Apie 15–17 milijonų. „Paris“ parodė, kad galima tai padaryti ir su mažiau pinigų, bet įprastai, žvelgiant į pastaruosius metus, reikalingas vidurkis būtų mano minėtas skaičius.

– Kiek dabartinės sudėties žaidėjų turi kontraktus kitam sezonui?

– Turime 6–7 vaikinus, kurie turi kontraktus. Norime išlaikyti tęstinumą, ne tik žaidėjų tarpe, bet ir biure.

– Apie Dubajaus klubo pasirašymus sklando nemažai mitų ir gandų. Kiek jų yra tiesa, o kiek – ne?

– Jei tai būtų tiesa, turbūt turėtume 3 skirtingas sudėtis. Minimi gal 15 kandidatų, žinoma, 1, 2 ar 3 bus tiesa, bet likę – ne, tuo tarpu žmonės galės sakyti „aš sakiau“, nutylėdami tuos, kuriuos prašovė. Esame rinkoje. Bandysime pasirašyti geriausius įmanomus žaidėjus savo komandai, telpant į biudžeto rėmus, esu tikras, turėsime konkurencingą sudėtį. Dėl to norime ir tęstinumo, nes tai pavyzdys, kaip nebūtinai turėti didelius pinigus, kad kažką pasiektumei.

– Ar žaidėjų sąraše turite lietuviškų pavardžių?

– Šiuo metu ne. Bet ateityje tikrai norėtume turėti lietuvių. Esu didelis Lietuvos krepšinio gerbėjas, manau, kad jūsų šalies krepšinis yra tikrai stebimas ir mūsų komandos nariai vyko pasimokyti iš „Žalgirio“. Tai parodo, kiek gerbiu Lietuvos krepšinio organizacijas. Lietuviai yra geri žaidėjai savo šalyje, kuomet nori, kad jie išvyktų, turi jiems mokėti. Tai kiek apsunkina. Bet žinau, kad lietuviai – talentingi, jie gali pridėti kitokio krepšinio prizmę.

Golemacas

– Komandą šį sezoną treniravo Jurica Golemacas. Norėdami tęstinumo planuojate toliau keliauti su juo?

– Tikiuosi, kad jis dar 10 metų dirbs Dubajuje. Tai vienas kylančių jaunųjų trenerių, padėjome jam tapti dar geresniu. Jis gerai pritapo Dubajuje ir yra viena mūsų sėkmės priežasčių. Esu tikras, kad kitą sezoną jis turės naujų iššūkių, jam tai bus nauja, bet padėsime Juricai. Manau, jis dar ilgai bus su mumis.

– Trenerių rinkoje J.Golemacas yra gana naujas veidas. Kaip galite apibūdinti šį specialistą?

– Jei žiūrėsime į kylančius trenerius Europoje, turėsime tokius žmones kaip Alimpijevičius, Pistiolis, Navarro, šalia jų yra ir Jurica. Jis trejus metus dirbo „Cedevita Olimpija“ komandoje ir darė gerą darbą Europos taurėje bei vietiniame čempionate. Jis jaunas, prisitaikantis treneris, gerai komunikuojantis, lojalus. Manau, ateityje jis bus vienas ryškiausių trenerių Europoje.

– Jau kalbėjome apie anksčiau sutiktus skeptikus. Kaip manote, jų dar liko ar Dubajaus projektas jau įtikino krepšinio visuomenę?

– Yra tokių, kurie netikėjo mumis ir kalbėjo negatyviai, bet dabar jie arba slepiasi, arba ateina prašyti darbo (Juokiasi). Ta pati istorija kaip visada, toks gyvenimas. Viskas gerai. Manau, dabar irgi yra skeptikų, bet tai tik motyvacija mums. Tai laiko klausimas, kada parodysime žmonėms, kad jie klysta.

– Viename savo interviu sakėte „per karjerą man daugiau kartų nepavyko nei sekėsi“. Ar jaučiate, kad su „Dubai“ klubu situacija gali būti priešinga?

– Man nepavyko daug kartų, tikrai daug kartų, daug kartų gyvenime buvau nusivylęs. Padariau daug klaidų. Bet jei esi pakankamai stiprus ir protingas, pereini per tai, išmoksti ir išeini dar stipresnis. Dabar esu daug labiau subrendęs kaip žmogus. Daug mokausi ne tik iš savo klaidų – ir iš kitų. Manau, kad mums kaip žmonėms geriausia, kas gali nutikti, tai pralaimėjimai. Per šias patirtis tu gali išmokti, kaip laimėti.

– Anksčiau esate dirbęs treneriu. Ar kartais dar pasiilgstate šio darbo?

– Kažkiek, dėl to visada esu šalia komandos, štabo. Bet esu atradęs save kitoje nišoje krepšinyje. Esu žmogus, kuris visada mokosi, niekada nepasakysiu: esu geras, viską žinau. Ne. Mokaus kasdien, stengiuosi būti vis geresnis.

– Esate minėjęs, kad Svetislavas Pešičius yra jums lyg tėvas. Dar vis palaikote artimą ryšį su šiuo treneriu?

– Taip, jis yra tas žmogus, kuris man ne tik pavyzdys, bet ir mentorius. Jis man parodė daug dalykų, už kuriuos esu dėkingas. Jo gyvenimiška ir sporto patirtis yra neaprėpiama. Jis visada mane palaikė ir nušviesdavo skirtingus kampus gyvenime, kurių galbūt nemačiau pats, bet tai – jo patirtis.

– Kadangi prieš 9 metus pasakėte, kad atvešite Eurolygą į Dubajų, ir tai tapo realybe, paklausiu, kokią prognozę turite JAE būsimiems 10 metų?

– Jei pasakyčiau, turėtumėte antraštę ir žmonės iš jos juoktųsi (Juokiasi). Manau, kad per šį laiką Dubajus pakeis daug dalykų Europos krepšinio rinkoje, globalizacija ir revoliucija ateina. Krepšinis ateityje atrodys kitaip. Krepšinis nepriklauso kažkam konkrečiai – JAV ar Europai, krepšinis priklauso visiems, turime būti atviri. Krepšinis ir pasaulis keičiasi, reikia prisitaikyti prie to. Esu tikras, kad finansiškai, socialiai, iš televizijos teisių pusės ir jaunimo ugdymo perspektyvos bus galima parodyti pavyzdį, ne kaip skaldytis, o kaip apjungti.

„Ilgoji pertrauka“: kodėl Tubelis norėjo palikti „Rytą“, o Smailagičius – „Žalgirį“, kas prisijungs prie LKL ir Eurolygos rinkos naujienos