Kontrolinėse rungtynėse – skausmingos pamokos (81)

Silpnas žaidimas antroje rungtynių pusėje pabaigoje, nesustyguota gynyba, per didelis aukštaūgių skaičius komandoje, prastas lyderio Lino Kleizos išnaudojimas, daug trenerių eksperimentų, gera Tomo Delininkaičio forma, silpnas Simo Jasaičio pasirodymas.

Tai keletas pastebėjimų iš Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kontrolinių dvikovų. Šią savaitę mūsų šalies nacionalinė komanda Graikijoje išmėgins jėgas „Akropolio“ taurės turnyre.

Kol kas nė vieno mačo lietuviai nesužaidė labai gerai – su slovėnais ir britais didesnę rungtynių dalį rungtyniavo neblogai, su latviais – vidutiniškai, su ispanais – labai blogai.

Tai tik draugiški mačai, tad gilių apibendrinamų išvadų daryti dar negalima ir nereikia. Kluptelėjimai kontrolinėse rungtynėse nieko nereiškia, jei komanda sportinės formos viršūnę pasiekia per svarbiausias varžybas. O toks smūgis šlapiu skuduru per veidą kaip akistatoje su ispanais gali išeiti į naudą.

Nors tai buvo draugiškos dvikovos, kai kurie rinktinės privalumai ir trūkumai jau aiškėja. Aiškiausiai ekipos bėdos išryškėjo per košmarišką vakarą Sevilijoje.

Gal ir skaudokai skamba krepšinio šaliai Lietuvai, bet ispanai pastaruosius keletą metų tiesiog už mus krepšinį žaidžia geriau. Tiesa, reikia turėti savigarbos ir neleisti, kad varžovai nuolat laipiotų ant galvos. O Ispanijos krepšininkai per visą mačą mūsiškius murkdė veidu į purvą.

Taip, ispanai jau dabar yra puikios sportinės formos. Taip, dauguma jų krepšininkų yra individualiai stipresni už lietuvius. Taip, jiems tąkart ir sekėsi – pataikė ir iš septynių metrų, ir per iškeltas rankas. Tačiau pralaimėti šeimininkams, kurie, be to, žaidė be Pau Gasolio, beveik 30 taškų skirtumu nelabai padoru.

Tokios triuškinamos nesėkmės gali psichologiškai sužlugdyti kai kuriuos žaidėjus. Apmaudu, kad dalis mūsų krepšininkų antroje rungtynių pusėje jau nesikovė ir tik nekantriai laukė, kada baigsis tas košmaras.

Tiesa, tai toli gražu - ne vienintelė nesėkmės priežastis. Bene iškalbingiausia detalė – Jorge Garbajosa ar Rudy Fernandezas pirmoje dvikovos dalyje iš toli ne kartą atakavo būdami tiek laisvi, kad galėjo net spėti surūkyti cigaretę. Tiesa, šįkart taip atsitiko ne dėl mūsų vyrų kovingumo stokos. Paprasčiausiai, manau, buvo pasirinkta neteisinga gynybos sistema. Kai ji pasikeitė, traukinys jau buvo nuvažiavęs.

Mūsų treneriai nusprendė gynyboje pasirinkti vadinamąjį „step out“ variantą. Pateiksiu iškalbingai iliustruojančią situaciją iš to mačo. Įžaidėjui Ricky Rubio ties tritaškio linija užtvarą stato Marcas Gasolis. Robertas Javtokas pakyla iš baudos aikštelės ir trukdo R.Rubio prasiveržti po krepšiu ar atakuoti iš toli arba vidutinio nuotolio. Tada Kšyštofas Lavrinovičius, palikęs J.Garbajosą, pasaugo M.Gasolį, kad šis neatsidengtų laisvas baudos aikštelėje sužaidęs „du prieš du“ su R.Rubio. O tuomet ispanai numeta kamuolį ant tritaškio linijos nuobodžiaujančiam laisvam J.Garbajosai. Ir...sviedinys – skylėje.

„Step out'o“ taikymas, ko gero, būtų neišvengiamas, jei Ispanijos rinktinėje būtų galėjęs žaisti Jose Manuelis Calderonas, kuris puikia meta iš įvairių distancijų. Jei prie jo mūsų vidurio puolėjas nepakiltų aukštyn, tikriausiai būtų liūdni popieriai. Tuo tarpu R.Rubio, kad ir koks būtų supertalentas, nėra labai geras metikas, be to, moka patikimai atakuoti tik iš statinės padėties (nepašokęs). Taigi tikrai buvo galima pabandyti palikti jį apylaisvį.

Lietuvos rinktinės strategai, aišku, nekvaili, galbūt tiesiog šlifavo „step out'o“ variantą ir neplanavo žūtbūt laimėti prieš ispanus. Tačiau toks sprendimas ar eksperimentas baigėsi itin skaudžiu antausiu. Kai gynybos sistema buvo pakeista, priešininkai jau buvo įsismaginę, ir sustabdyti jų žudančią puolimo mašiną buvo beveik neįmanoma.

Sustabdyti – ne, bet pristabdyti – taip. Tokiu atveju, tarkim, galima pasitelkti šiurkštoką individualią gynybą ties pražangos riba. Kad ir prisirinktų lietuviai daug pražangų, turime juk gana ilgą atsarginių žaidėjų suolelį. O ispanus toks kietas žaidimas, kuris jiems nelabai prie širdies, galbūt ir būtų išmušęs iš vėžių. Tačiau, skirtingai nei su latviais, mūsiškiai Sevilijoje rungtyniavo palyginti švelniai ir inteligentiškai.

Dar viena problema. Tame mače mūsų „taranas“ Linas Kleiza pirmuosius taškus pelnė tik trečiajame kėlinyje. Nepasakyčiau, kad jis buvo labai nuostabiai dengiamas. Tiesiog, manyčiau, nekaip buvo išnaudojamas. Buvo ne viena ataka, kai L.Kleiza net nepačiupinėdavo kamuolio. Taip, nekart jis pats nesugebėdavo įveikti varžovo gynybos vienas prieš vieną ar nepataikė iš neblogų padėčių (juk nėra jis puikus snaiperis).

Tačiau kodėl NBA jau užsigrūdinusiam žaidėjui nesuteikus šanso pelnyti taškų iš baudos aikštelės, jei jam kitaip pasižymėti nepavyksta (natūralu, kad galingo kūno sudėjimo L.Kleizai stinga starto greičio norint įveikti priešininko gynybą vienas prieš vieną žaidžiant toliau nuo krepšio. Dėl to blaškydamasis jis kartas nuo karto „įlipa į medį“). Šis puolėjas gerai rungtyniauja stovėdamas nugarą į krepšį, sugeba efektyviai sužaisti gavęs kamuolį „ant ūselio“. Nesvarbu, kad turime daug gerų priekinės linijos žaidėjų – pelnyti taškai L.Kleizai suteiktų papildomo psichologinio dopingo. O leisti tokiam pajėgiam krepšininkui ilgai lakstyti be kamuolio ir nesukurti galimybių atakoms – per didelė prabanga. O ir per dvejas rungtynes su latviais didelę dauguma taškų šis puolėjas pelnė pats susikūręs progas atakoms.

Kad ir koks psichologiškai stiprus būtų krepšininkas, kuris laikomas vienu ekipos lyderių, kai jam komandos draugai nesudaro galimybių atakuoti pusę kėlinio ar ilgiau, toks žaidėjas vis tiek pradės nervintis ir blaškytis.

Galbūt apskritai visą žaidimą reikėtų lipdyti aplink L.Kleizą. Sunku pasakyti. Bet pats Ramūnas Butautas neseniai pasakė, kad Linas – visapusiškai subrendęs krepšininkas. Pasitikėjimo savo jėgomis nestokojantis L.Kleiza tikrai nėra psichologiškai trapus ir nedrebina kinkų lemiamais momentais. Neįsivaizduoju, kuris dar Lietuvos rinktinės žaidėjas galėtų būti ryškus vedlys. Turiu omeny ne vieną mačą.

Lietuvos rinktinė puldama naudoja gerokai daugiau derinių nei tada, kai rungtyniavo Šarūnas Jasikevičius. Natūralu. Anksčiau didesnę mačo dalį Šaras sumaniai atlikdavo derinį du prieš du su vienu iš mūsų aukštaūgių ir neretai to pakakdavo. Dabar tokių kūrėjų kaip Š.Jasikevičius nėra. Mūsų „mažiukams“ kartais reikės žaisti ne pagal derinius, jei juos bus iššifravę priešininkai ar suplanuotos kombinacijos nepasiteisins. Būtent taip atsitiko dvikovoje su ispanais, kai visiškai nesiklijavo komandinis žaidimas.

Tačiau Mantas Kalnietis ir Andrus Mažutis toli gražu nėra tokie improvizavimo meistrai kaip, pavyzdžiui, jaunasis R.Rubio. Vienas malonumas buvo žiūrėt, kaip jam vadovaujant žaibiškai ir efektyviai „vaikšto“ kamuolys Ispanijos rinktinėje.

Ankstesniame bloge rašiau, kad įžaidėjo pareigas gali gerai atlikti Artūras Jomantas, bet dabar pradedu abejoti. Nelabai jaukiai jis jaučiasi šioje pozicijoje. O atsižvelgus dar į tai, kad gerokai šlubuoja A.Jomanto metimas, jis žaidimo dirigentu gali pabūti tik trumpam ir tik iš bėdos.

Aišku, tai pastebėjo ir rinktinės treneriai. Tiesa, esu įsitikinęs, kad šis krepšininkas reikalingas ekipai, bet tik kaip lengvasis puolėjas ar atakuojantysis gynėjas. Tad dabar spėju, kad komandoje, vis dėlto liks R.Butauto numylėtinis A.Mažutis. Kito pasirinkimo lyg ir nėra – nejaugi komanda liks su vienu įžaidėju M.Kalniečiu?!

Šioje situacijoje galima numanyti, kad pagrindinis kandidatas iškristi iš dvyliktuko – Paulius Jankūnas. Turint komandoje tiek daug priekinės linijos žaidėjų sunku bus Lenkijoje su tomis ekipomis, kurios žaidžia labai greitą krepšinį.

Ne pačios tvirčiausios ir Simo Jasaičio pozicijos. Kol kas jis atrodo liūdnokai. Būdamas snaiperis nuolat prašauna ir būdamas laisvas, o jis turėtų būti stabiliausias rinktinės metikas. Tiesa, Simas ir prieš Pekino olimpiadą per kontrolines rungtynes taip pat žaidė blankiai, o olimpinėse žaidynėse pasirodė neblogai.

Kas dar labiausiai krito į akis stebint kontrolines mūsų rinktinės rungtynes? Greitų efektyvių kontratakų stygius, prasta brolių gynyba, gera Tomo Delininkaičio sportinė forma.

Plačiau atn.lt