Komandos pasirinkimo kriterijus atskleidęs Š.Jasikevičius: labai sunku rasti tai, ką turiu Kaune (38)

Šarūnas Jasikevičius per pastaruosius keletą metų tapo vienu ryškiausių strategų visoje Europoje. Nenuostabu, kad lietuvis sulaukia tarptautinio dėmesio.

Su Kauno „Žalgirio“ strategu pasikalbėti susėdo portalo „Eurohoops.net“ kūrybinė grupė, kuri pasistengė pasigilinti į Š.Jasikevičiaus karjeros sprendimų kriterijus bei požiūrį į krepšinį.

– „Žalgiris“ praėjusį sezoną Eurolygoje pasirodė geriausiai nuo pat 1999-ųjų. Kaip sunku bus išlaikyti arba pranokti tokį lygį?

– Neturime apie tai galvoti. Praėjusiais metais apie tai negalvojome. Mentalitetas, kurį turime įkurti savyje – žiūrėti tik į artimiausias rungtynes. Daug didelių komandų kelia aukštus tikslus, bet nemanau, kad šiuolaikinėje Eurolygoje tai yra įmanoma. Turime žiūrėti tik į artimiausias rungtynes.

– Ką daryti sunkiau – vesti komandą kaip įžaidėjui ar kaip treneriui?

– Būti treneriui yra daug sunkiau. Tai labai sudėtinga profesija. Reikia rūpintis daugeliu dalykų, kelionėmis, spauda, dienos režimu. Vienu metu turi rūpintis beveik trisdešimčia žmonių, tai labai sudėtinga. Bet gerai, žaisti nebegaliu, o tai yra artimiausias dalykas žaidimui. Tai yra vienintelis dalykas, kurį moku gyvenime, todėl džiaugiuosi turėdamas tokią galimybę.

– Ar daug nervų ir bemiegių naktų kainuoja pasirengimas kiekvienoms rungtynėms?

– Ne, kiekvienais metais to yra mažiau ir mažiau. Metams bėgant tai tampa rutina. Kai tik gavau darbą, nebuvau užtikrintas tuo, ką darau. Dabar viską esu patyręs daug kartų ir tai padeda. Naktimis miegu ramiai.

– „Žalgiris“ žaidėjus turi rinktis kitaip nei CSKA, „Real“ ar „Fenerbahče“?

– CSKA ar „Fenerbahče“ negali rinktis kylančių žaidėjų, jie turi remtis užtikrintesniais variantais. Mes turime remtis informacija ir instinktais, kad suprastume, kas gali tapti gerais Eurolygos žaidėjais po pusmečio ar po metų. CSKA ir „Fenerbahče“ turi rinktis jau dabar tą lygį siekiančius žaidėjus. Bet viskas yra gerai. Esu apsuptas žmonių, kurie supranta, koks klubas esame.

– Esate itin emocingas tiek kaip treneris, tiek kaip žaidėjas, kartais net atrodote pakvaišęs. Su tuo gimėte, ar tai išsivystė laikui bėgant?

– Tikiu, kad kažkas nutiko, kai pirmą kartą paragavau sėkmės. Tapti prie to priprantamas ir turi spausti save, nes supranti, kiek darbo reikia įdėti, kad tai pavyktų. Viskas prasideda nuo savęs. Kaip treneris, turiu spausti ir žaidėjus. Kartais reikalauju daugiau nei jie gali. Bet kito kelio nėra. Tiek „Žalgiryje“, tiek kitose komandose turi iš žaidėjų išspausti viską, o kartais ir daugiau.

– Kaip sunku savo alkį perduoti žaidėjams?

– Tai nėra sunku. Tai vienintelis dalykas, kurį turiu padaryti. Perduoti alkį žaidėjams ir pats išlikti alkanu. Esu patenkintas dabartiniais žaidėjais. Jie kasdien sunkiai dirba, konkuruoja treniruotėse. Daugiau iš jų prašyti negaliu.

– Atlikdamas sprendimus labiau vadovaujatės faktais ar nuojauta?

– Kaip treneris, stengiuosi remtis faktais. Būti žaidėju yra paprasta, išeini į aikštę ir žaidi. Taip pat ieškai sau parankiausio trenerio. Kaip treneris, aplink save turi suburti daug svarbių dalykų. Visų pirma, turi rasti prezidentą, kuris suprastų, kas tu esi, žinotų tavo silpnybes ir stiprybes. Kuris suprastų, koks klubas esame ir neturėtų beprotiškų idėjų ar lūkesčių. Dirbu geriausiame klube pasaulyje, jie mane supranta ir visada paremia. Kalbėdamasis su kitais klubais suprantu, kad labai sunku rasti tai, ką aš turiu Kaune.

– Skiriasi mentalitetai?

Kai kurie žmonės tiesiog nesupranta krepšinio, nors valdo klubus, dirba vadyboje. Jei to nesupranti, tai jau labai didelė problema. Jie turi suprasti, kad jų darbas yra kitur.

– Koks yra būdas tai išsiaiškinti?

– Turi būti nuoširdus, kito kelio nėra. Ateini ir išdėstai savo lūkesčius, tikslus bei tada žiūrite, ar galite dirbti kartu. Bet tai sudėtinga. Statydamas namą nenurodinėsiu architektui, nes apie tai tiesiog neišmanau. Krepšinyje viskas lygiai taip pat.