Komanda, neturinti nugalėtojos mentaliteto (43)

Antrus metus iš eilės absoliutus reguliariojo sezono lyderis, pagrindinis favoritas ir „beveik“ čempionas. Tačiau užkeiktas pusfinalis išsklaido visas fantazijas ir Utenos „Juventus LKSK“ klubas lieka už superfinalo ribų. Kas kaltas, kad didžiausią biudžetą Nacionalinėje krepšinio lygoje turinti ekipa antrąsyk iš eilės nesugeba įgyvendinti iškelto tikslo ir neatveža į savo miestą čempionų taurės? Skaityk visus Arijaus Žako blogus.

Tikriausiai niekas nesiginčys, kad Utenos komanda yra pati solidžiausia ekipa NKL. Tiek pagal žaidėjus, tiek pagal biudžetą, tiek pagal areną, tiek pagal interneto svetainę, tiek pagal atstovo spaudai darbą, tiek pagal eilę kitų kriterijų. Tačiau problemų ekipoje taip pat nemažai.

Prieš pradedant nagrinėti temą, susitariam, kad šiame tekste pateikta realiais faktais pagrįsta mano nuomonė, todėl nevertėtų spekuliuoti tuo, jog informacija pateikiama nežinant realios situacijos arba viskas paimta tiesiog iš galvos.

Visiems puikiai žinomas posakis, kad laimi komanda, o pralaimi treneris. Todėl nuo jo ir pradėkime.

2005 metais uteniškiai su Mindaugu Kildišiumi priešakyje laimėjo Lietuvos krepšinio B lygą ir iškovojo teisę rungtyniauti A lygoje, tačiau dėl neaiškių priežasčių į ją pateko tik gerokai vėliau. 2007 metais Kildišiaus treniruojamas „Juventus LKSK“ klubas tapo Regionų krepšinio lygos čempionu, o strategas pripažintas geriausiu lygoje. Geriausio trenerio titulą treneris gavo ir kitąmet, kai NKL debiutavusi ir reguliarųjį sezoną laimėjusi Utenos komanda liko ketvirtoje vietoje.

M.Kildišius tik pradeda trenerio karjerą ir dar nepribrendo prie didelių pergalių. Komandai buvo reikalingas nugalėtojas. Nugalėtojas – tai ne pavadinimas, o charakteris, mentalitetas, supratimas ir visa kita. Tuo tarpu Kildišiaus, kaip krepšininko, pasiekimai – Švenčionėlių „Rida“. Klubas, kuris 2004 metais buvo priverstas pasitraukti iš LKAL čempionato, nes neturėjo reikalavimų atitinkančios arenos (sporto salės).

35 metų buvęs krepšininkas Mindaugas Kildišius ne pirmus metus dirba vyriausiuoju Utenos ekipos treneriu. Tačiau šią vasarą jam buvo patikėtas itin atsakingas darbas – suburti LKL lygio komandą, kuri laimėtų NKL ir kitą sezoną patektų į aukščiausią Lietuvos krepšinio lygą. Kaip žinia, į LKL gali patekti bet kuri šalies ekipa, tereikia susimokėti 350.000 litų stojamąjį mokestį. Vienintelis būdas išvengti mokesčio – sportinis principas, kurio ir siekė uteniškiai.

Nagrinėjant pavardes, nesunku suprasti, kad su užduotimi treneris susitvarkė gana neblogai. Komandoje rungtyniauja Saulius Raziulis, Audrius Mineikis, Vaidas Trepočka, Eimutis Petravičius, Mindaugas Kalvelis ir kiti, kurie neturėtų gadinti silpnesniųjų LKL komandų žaidimą, o NKL čempionate turėtų būti absoliutūs lyderiai.

Trumpiau tariant, „Juventus LKSK“ turėjo aukščiausio NKL meistriškumo žaidėjus, kurie smarkiai lenkė oponentus (ne tik pagal žaidimo lygį, bet ir finansiškai), tačiau pergalės tai neatnešė. Vadinasi, priežastis – ne komplektacijoje. Utenos ekipoje galėjo žaisti dar ir Mindaugas Budzinauskas (kuris sutiko rungtyniauti už 2000 – 3000 litų algą per mėnesį), tačiau treneriui puolėjas neįtiko. O Mindaugas Kalvelis paskutines rungtynes (kurių pirmą pusė vyko praktiškai į vieną krepšį) stebėjo nuo atsarginių žaidėjų suolelio. Gal treneriui nepatinka bendravardžiai?

Utenos ekipa buvo viena iš retų komandų šį sezoną, kuri nesusidūrė su finansiniais sunkumais. Pusės milijono biudžetą surinkęs klubas nevėlavo su algomis. Vadinasi, nurašyti nepateisintų lūkesčių krizei – neteisinga. Iš kitos pusės, treneriui buvo atrištos rankos formuoti sudėtį. Sezono viduryje buvo reikalingas pastiprinimas ir komandą papildė nauji žaidėjai. Jeigu treneris surinko sudėtį ir su ja pralaimėjo – kitą žingsnį numatyti nesunku.

„Juventus LKSK“ treneris ypatingai rimtai žiūrėjo į fizinį pasirengimą. Tuo metu kai Pasvalys iš viso nesitreniravo (laimėjo aštuntfinalį prieš „SK Malsta“ 3:0), Pakruojo krepšininkai vietoj treniruočių kelis kartus per savaitę žaidė futbolą (laimėjo ketvirtfinalį prieš „KK Akademiją“ 3:2), o Prienai kartu susirinkdavo vos vieną kartą per savaitę (laimėjo ketvirtfinalį prieš „Naglį Adakrį“ 3:1), Utenos klubas sunkiai dirbo ir rengėsi varžyboms fiziškai. Kiekvieną dieną vyriausiasis treneris paruošdavo savo auklėtiniams alinančias treniruotes lauke, dėl ko krepšininkai greitai nuvargo ir svarbiausioje sezono fazėje nebeturėjo jėgų.

Nemažą vaidmenį turėjo ir didžiulis psichologinis spaudimas. Jau sezono pradžioje Utenos klubas drąsiai trimitavo, kad bet kokia užimta vieta, išskyrus pirmąją, bus laikoma fiasko. Reguliariajame sezono, kur krepšininkai turi teisę nesusikaupti, „Juventus LKSK“ neturėjo sau lygių ir laimėjo net 32 dvikovas iš 36. Tačiau atkrintamosiose varžybose (ne)parodė savo tikrąjį veidą ir palūžo.

Komanda priprato laimėti triuškinančiais skirtumais, nusiteikimas varžybos vis keitėsi, krepšininkai atsipalaiduodavo, o rezultatai prastėjo. Uteniškiai nebesugebėdavo ištraukti varžybų, jeigu pirmoje dvikovos pusėje nesisekdavo. Neteisinga būtų sakyti, kad „Juventus“ pralaimėjo pusfinalio seriją dėl paskutinės atakos (74:75). Po dviejų kėlinukų ekipas skyrė 19 taškų varžovų naudai (31:50). Antrąją dvikovos dalį uteniškiai spaudė varžovus ir mėgino laimėti pralaimėtas rungtynes, tačiau atsitiesti nesuspėjo.

Dar vienas kylantis klausimas - kas kaltas, kad geriausias ekipos snaiperis Eimutis Petravičius reguliaraus sezono metu pataikė 46 proc. tritaškių, o per atkrintamąsias varžybas – tik 25 proc.? Kalta psichologija ir nusiteikimas. Tačiau už šiuos dalykus atsakingas treneris. Na ir kas, kad komanda susilaukė spaudimo, na ir kas, kad iš jos reikalavo tik nugalėtojų titulo? “Žalgiris” ar “Lietuvos rytas” nejaučia spaudimo? Pajėgūs krepšininkai tam ir buvo suburti, kad atlaikytų spaudimą, susikauptų ir laimėtų. Tačiau negali nusipirkti 10 gerų žaidėjų ir liepti treneriui, kuris niekada nėra vadovavęs tokiems krepšininkams, išspausti iš jų maksimumą.

Opiausias ir skaudžiausias klausimas – kas bus toliau? Utena turi areną, turėjo puikių galimybių tapti NKL čempionais ir aukštai pakėlus galvą kovoti dėl patekimo į LKL. Tačiau svajonės liko svajonėmis. Klubo egzistavimo klausimas pakibo į orą. Ar vėl investuoti į ekipą ir laukti dar vienerių metų? Ar susimokėti 350 tūkstančių LKL? Ar visus atleisti ir burti absoliučiai naują klubą?

Įdomi ir sirgalių reakcija. Ištikimai ekipą palaikę aistruoliai internete negaili piktų žodžių treneriui ir žaidėjams, o dar tik prasidėjus pusfinaliui prabalsavo, kad į finalą jų mėgiama ekipa nepateks. Kažin kodėl? Todėl, kad netikėjo savo ekipos sėkme ar vertino klubo pajėgumą nešališkai? Netikiu, kad subūrus naują ekipą fanai nusigręžtų nuo klubo. Reikia žaisti ir laimėti. Pusfinalyje geriau atrodė ir labiau pergalės buvo verta „Meresta“. Todėl „Juventus LKSK“ žvaigždžių valanda ateis kažkada kitą kartą.