Kokie buvo Lietuvos krepšinio metai? (2)

Šiąnakt atsisveikinsime su 2025-aisiais. Metai, kurie politinių negandų ir nesibaigiančio karo šalies pašonėje fone buvo įdomūs ir pridedantys tikėjimo Lietuvos krepšinyje.

Lietuvos krepšinio koncentracija telkiasi ties Kauno „Žalgiriu“ ir pasirodymu Eurolygoje bei Lietuvos rinktine, o vėliau seka Lietuvos krepšinio lygos (LKL) aktualijos ir mūsų klubų džiaugsmai ir vargai. Bet šiemet buvo ir daugiau dėl ko pasidžiaugti ar pakilnoti antakį.

Pradėkime nuo mūsų krepšinio flagmanės – Lietuvos rinktinės. Ir čia jausmai dvejopi, o įvertinti metus vienpusiškai – sudėtinga.

Viskas prasidėjo niūriai – „naujais šerifais“ pavadinti Rimas Kurtinaitis, Tomas Pačėsas ir Linas Kleiza žadėjo dirbti tyliai ir siekti rezultato, bet dar toli iki Europos čempionato triukšmas aplink rinktinę pasidarė seniai beregėtas.

Epicentre – asistentas T.Pačėsas. Pakartoju, R.Kurtinaičio ASISTENTAS. Tik sugrįžęs į Lietuvos krepšinio padangę T.Pačėsas nevengė skambių pasisakymų, o galiausiai netiesiogiai užsipuolė rinktinės kapitoną ir patriotą Joną Valančiūną.

„Storas pilvas, cigariukas, medžioklė...“ Žodžiai Lietuvoje skambėję pusę metų ir turėję vieniems krepšininkams didesnę ar mažesnę įtaką dėl apsisprendimo atstovauti šaliai Europos čempionate.

Pirmasis R.Kurtinaičio čempionatas prie rinktinės vairo buvo pažymėtas rekordiniu pagrindinių žaidėjų netekčių skaičiumi, o skaudžiausi „ne“ buvo iš NBA lietuvių – Domanto Sabonio ir Mato Buzelio.

Būtent M.Buzelis buvo didžiausia ir laukiamiausia intriga 2025 m. Lietuvos krepšinyje, bet T.Pačėso žodžiai nukreipti į artimiausią jam krepšininką buvo kertiniai, kodėl didžiausio mūsų talento neišvydome su rinktinės marškinėliais. Ir neaišku, kada dabar išvysime...

Apskritai, jei buvome įpratę, kad aplink J.Valančiūną sukdavosi dėmesys aikštėje, tai šią vasarą jis tapo karaliumi ir šalia jos. Be viso triukšmo aplink rinktinę JV sudrebino ne tik Lietuvos krepšinio padangę, bet ir viso pasaulio, kai aktyviai derėjosi su Atėnų „Panathinaikos“ ir bandė pabėgti iš NBA. Vis dėlto galiausiai reikėjo gerbti kontraktą, bet sugrįžimas į Europą – šalia.

View this post on Instagram

A post shared by Krepsinis.net (@krepsinisnet)

REKLAMA

Gaisras buvo numalšintas ir rinktinėje. JV gal geriausiais draugais su T.Pačėsu netapo, bet į rinktinę atvyko, o ji tapo vilties sugrąžinimu Lietuvos krepšiniui atspindžiu.

Jauna, alkana ir dėl kiekvieno kamuolio kovojanti rinktinė Europos čempionate žaidė simpatišką krepšinį ir medalių viltis Lietuvoje vėl tapo gyva... Iki nelemto epizodo rugsėjo 1 d. vakarą Tamperėje.

Rokas Jokubaitis žaidė karjeros krepšinį ir perimetre Lietuvos krepšinis pamatė tai, ko nematė nuo geriausių Manto Kalniečio laikų rinktinėje ir priminė legendinius Šarūno Jasikevičiaus... Bet lyderyste ir nuoširdumu spinduliuojantį įžaidėją mače su Suomija sustabdė kryžminių kelio raiščių trauma.

View this post on Instagram

A post shared by Krepsinis.net (@krepsinisnet)

REKLAMA

Trauma, kuri sustingdė gyvenimą Lietuvoje, bet greitai pozityvas vėl sugrįžo – aštuntfinalio mače su Latvija šalis pradėjo gyventi Arno Veličkos manija, R.Jokubaitis dalijosi šypsena iškart po operacijos, o Rygos arenos tribūnos kėlė pasididžiavimo jausmą būti lietuviu.

Lietuvos rinktinės kelias baigėsi atsimušus į graikų Dievo, Giannio Antetokounmpo, sieną, bet Europos čempionatas grąžino gal kiek priblėsusį tikėjimą ir leido patikėti „naujaisiais šerifais“.

View this post on Instagram

A post shared by Krepsinis.net (@krepsinisnet)

REKLAMA

Dar šiemet spėjome turėti ir Lietuvos krepšinio amžiaus stebuklą. Žinoma, Londonas, lapkričio 27 d. ir Ignas Sargiūnas. 9 taškai per 9 sekundes ir viena lentyna šalia Tracy McGrady. Istorija, kuri tą vakarą įkvėpė mūsų ateities kartą tapti krepšininkais. Ačiū, Ignai.

Visgi tai buvo dar vieni metai, kada Lietuvos krepšinio įvaizdis šalyje dar labiau sumenko, o susiskaldymas tik augo – kol regionų prezidentas klaidžiojo tarp tiesos, melo ar neaiškių schemų bei „Krepšinio namuose“ bendravo su broliais Maciais, tikrasis elitas gegužės mėnesį Dubajuje garsiausiai pranešė apie Lietuvą.

Lietuvos auksinis berniukas Šarūnas Jasikevičius pagaliau laimėjo Eurolygą jau kaip vyr. treneris, o jam taurę įteikė lygos vadovas Paulius Motiejūnas. Geresnės nuotraukos, kas šiandien yra tikrieji Lietuvos krepšinio balsai, nesurasite!

Jei jau perėjome prie Eurolygos, tai būtina sustoti prie „Žalgirio“. Ir kai dabar, 2025 m. gruodžio 31 d., apie kauniečius jau kalbame su viltimi į ateitį, praėjęs sezonas tapo neišsipildžiusių svajonių, galiausiai privedęs prie vasarinio persitvarkymo fejerverko.

Svajoti norėjęs ir visada pasiteisinimų turėjęs Andrea Trinchieri 2025 m. per 16 Eurolygos rungtynių pasiekė 5 pergales, o „Žalgiris“ sezoną baigė arti lentelės apačios – 13 vietoje iš 18 komandų. Tikrai ne tokia pabaiga po tokio nuostabaus starto ir atsiradusia euforija po Lonnie Walkerio prisikalbinimo.

Iš pradžių „Italodisco“ muzika užbūręs ir sirgalius greitai patikėti privertęs italas galiausiai ne tik, kad savo arogancija ir šnekomis įgriso tiek auklėtiniams, tiek klubo vadovams, bet ir vertė ištikimiausius „Žalgirio“ aistruolius tarpusavyje kelti klausimus – ar vertybiškai tai yra mūsų treneris, kurį mes norime palaikyti?

„Žalgirio“ suirute galėjo džiūgauti LKL vadovybė – iš pradžių Karaliaus Mindaugo taurė leido išgyventi maksimalią intrigą, o kaip paaiškėjo vėliau, tai tapo tik geru apšilimu prieš LKL finalo seriją.

Vėl be Čempionų lygos atkrintamųjų likęs Vilniaus „Rytas“, kai atrodė, kad vilčių apginti titulą daug neturi, praktiškai trofėjų darkart laikė rankose. Ir LKL vadovai čia turėtų bučiuoti rankas „Rytui“ dėl sugrąžintos intrigos.

Vilniečiai ketvirtus metus paeiliui buvo šalia titulo, nors disponuoja kelis kartus mažesniu biudžetu nei amžinas varžovas, o 2025-ųjų finalo serija apskritai pateks į istoriją ir bus romantizuojama taip, kaip mes dabar tai darome su Arvydo Macijausko laikais Vilniuje, ar Tanoka Beardo – Kaune.

View this post on Instagram

A post shared by Krepsinis.net (@krepsinisnet)

REKLAMA

Sylvaino Francisco metimas iš Vilniaus nukeliavo tiesiai į Luvrą, o serijos metu jau „Žalgirio“ vadovų galvose atleistas A.Trinchieri tapo čempionu. Visgi tikresniu čempionu vis tiek tapo Giedrius Žibėnas – ne tik užsitarnavęs neutralių sirgalių pagarbą, bet ir nusikalęs naują dvejų metų kontraktą „Ryte“.

Tuo metu A.Trinchieri likimo titulas nepakeitė – jis buvo atleistas, nepaisant beveik milijoną eurų galinčios siekti kompensacijos. Kaina, kuri sumokėta už parodytą pasitikėjimą po pralaimėto LKL finalo 2024 m.

Vėl lietuvio trenerio norėjęs „Žalgiris“ su Tomu Masiuliu pozityviai pradėjo sezoną, bet Naujųjų metų išvakarėse dabar dar sunku pasakyti, kur pakryps 2026-ieji. Kaip bebūtų, spaudos konferencijose nebegirdime pasiteisinimų, nuo kurių visi buvome pavargę, o blogiau rezultatų prasme sunkiai ir gali būti.

Po išgyvento savo prezidentavimo piko LKL finalo serijos metu Remigijus Milašius netrukus turėjo gesinti rimčiausią karjeros gaisrą. Netikėtai apie veiklos stabdymą paskelbė Gedimino Žiemelio valdomas Vilniaus „Wolves“, o Mažeikių „M Basket“ jau nebežaidė krepšinio nuo sausio.

View this post on Instagram

A post shared by Krepsinis.net (@krepsinisnet)

REKLAMA

Staiga iš 10 klubų konkurencingos lygos liko 8 komandos. Greitai nemėgstamiausia šalies komanda tapusi „Wolves“ visgi buvo viena didžiausių Lietuvos krepšinio šviesulių niūrioje padangėje – Vilniuje priešpriešą sukūręs klubas kėlė milžinišką ažiotažą ir galėjo būti konkurencingas aukščiausiu lygiu.

Galiausiai lygai užkamšyti pavyko tik vieną laisvą vietą, nauja forma prikeliant Gargždų krepšinį. Prie 9 klubų likusi LKL ne tik prarado prestižą ir konkurenciją, bet 2025–2026 m. sezonas atrodo kaip neįdomiausias bent jau žiūrint į pokovidinę erą.

Taip, lygos biudžetas auga, popierėlis iš išorės gražus ir čia negali nieko sakyti, bet iš esmės Lietuvos klubinis krepšinis išgyvena didžiausią krizę per eilę metų, o negalime kasmet būti tikri, kad niūrų sezoną vėl išgelbės intriga LKL finale.

Žinoma, tokios tarpsezonio dramos kaip Ąžuolo Tubelio persikėlimas iš Vilniaus į Kauną ar netikėtas Camerono Reddisho nusileidimas iš Los Andželo į Šiaulius nuspalvina nykią realybę, bet tai yra pavieniai spinduliai šiandieninėje aplinkoje.

View this post on Instagram

A post shared by Krepsinis.net (@krepsinisnet)

REKLAMA

Pabaigai, reikia pasidžiaugti Lietuvos moterų sugrįžimu į krepšinio žemėlapį. Po dar vieno skandalo federacijos viduje ir Rimanto Grigo nušalinimo mūsiškės ne tik, kad pateko į Europos čempionatą, bet ir jame pasiekė ketvirtfinalį.

Justės Jocytės fenomenas toliau įkvepią jaunąją mergaičių kartą, o pikas dar tik laukia – 2027 m. turėsime tikrą Europos krepšinio balių Lietuvoje, kai čia vyks Europos pirmenybės.

Daugiau pozityvo – mūsų jaunimas už Atlanto. Be jau minėto M.Buzelio 20-tu šaukimu NBA naujokų biržoje pakviestas Kasparas Jakučionis tapo aukščiausiai pašauktu lietuviu gynėju, Augustas Marčiulionis treniravosi su LeBronu Jamesu, o gražaus jaunimo netrūksta ir NCAA. Ateitis šviesi ir tai – ne šablonas.

View this post on Instagram

A post shared by Krepsinis.net (@krepsinisnet)

Pergalių Lietuvos krepšinyje 2025 m. netrūko, bet 2026-aisiais palinkėkime jų dar daugiau tiek aikštėje, tiek šalia jos, o intrigos tegu netrūksta arenose, bet ne puoselėjant mūsų šalies pasididžiavimą. Laimingų Naujų ir išlikime vieningi!